Eišiškėse paminėta Gedulo ir vilties diena

Prieš 85 metus Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą – prasidėjo visiško tautinės savimonės slopinimo procesas. Jį lydėjo įvairios represijos: persekiojimai, „tautos priešų“ sąrašų sudarymai, areštai, turto atėmimas. Okupantai siekė ištrinti Lietuvos valstybingumo atmintį, pertvarkyti demokratinę valstybę į pavaldžią tarybinę respubliką. Didžiausias smūgis buvo suduotas inteligentijai, dvasininkams, ūkininkams.

1941 m. birželio 14 d., 3.00 val., prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Ginkluoti kareiviai įsilauždavo į taikių gyventojų namus, vertė šeimas greitai susiruošti, tik niekas nežinojo, kam ir kur. Išvaryti iš namų, atskirti nuo šeimos narių, suvaryti į gyvulinius vaginus be jokio teismo spendimo žmonės važiavo į nežinią. Šis skaudus Sovietų valdžios smūgis suduotas ir Šalčininkų rajonui.

Birželio 13 d. Eišiškių bendruomenė rinkosi prie kryžiaus Rodūnės gatvėje. Iš šios vietos 1941 metų birželį pajudėjo sunkvežimiai, kuriais sudaužytos šeimos, sulaužyti likimai, sutryptas žmogiškumas. Atvykę į niekur mūsų tautiečiai turėjo išgyventi atšiauriomis sąlygomis. Dalis neišgyveno, negrįžo ir daugiau niekada nepamatė nei artimųjų, nei savo namų. Būtent ši skaudi Lietuvos ir mūsų krašto istorijos dalis prisiminta Gedulo ir vilties dienos išvakarėse.

Į minėjimą Eišiškėse atvyko Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nariai Anna Jesvilienė ir Valdemar Novickij, Eišiškių seniūnijos seniūnas Miroslav Bogdiun, Eišiškių parapijos klebonas Viktor Bogdevič, įmonių ir įstaigų vadovai, darbuotojai, trečiojo amžiaus universiteto klausytojai, Eišiškių, Eišiškių S. Rapolionio, Butrimonių A. Krepštul, Kalesninkų L. Narbuto gimnazijų ir Pabarės pagrindinės mokyklos jaunimas ir mokytojai.

Kreipdamasis į minėjimo dalyvius vicemeras Valdemar Sliževski pabrėžė, kad Gedulo ir vilties dienos minėjimas – tai šiuolaikinės kartos moralinė pareiga.

„Šiandien kartu minime ypatingą datą, kuri kalba apie gedulą ir viltį. Svarbu, kad eidami savo keliu į ateitį, nepaisant visų sunkumų, pirmiausia matytume žmogiškumą. Kai reikia – reikia padėti, kai reikia – reikia atleisti. Svarbiausia išlikti ištikimiems toms vertybėms, kurias puoselėjo mūsų tėvai ir kurios tapo civilizacijos ir valstybingumo pamatu. Totalitarinis režimas tokių dalykų nepaiso, – kalbėjo vicemeras Valdemar Sliževski. – Skausmingi istorijos puslapiai jungia pilietinę tautą, skatina susimąstyti apie istoriją ir dabartį, todėl naudodamasis proga dėkoju už bendrą minėjimą, už istorijos puoselėjimą ir už visus metus“, – tęsė jis.

Eišiškių parapijos klebonas Viktor Bogdevič kvietė prisijungti prie bendros maldos už tremtyje žuvusiųjų sielų ramybę. Jo teigimu, Sibirą neišgyvenusių žmonių mirtys nebuvo beprasmės, jos įkvėpė kitiems tikėjimą.

Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos mokinė Viktorija Babkina perskaitė tremtinės Irenos Valaitytės-Špakauskienės prisiminimus apie vaikystę Sibire, o Eišiškių gimnazijos mokinys Albert Užkuronis – Łukaszo Krzanowskio eilėraštį „Syberyskie Anioły“. Iš mokinių lūpų skambėjo žodžiai apie nuolatinę baimę, šaltį, alkį ir mirtį, o kartu – apie viltį ir tikėjimą Dievu.

Vicemeras Valdemar Sliževski taip pat priminė susirinkusiems, jog 1941–1952 m. į Sibirą buvo ištremta apie 132 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš Vilniaus krašto išvežta apie 4,5 tūkst. gyventojų. Sovietų pareigūnų dokumentuose užfiksuota, jog represijos turėjo paliesti Šalčininkų, Eišiškių, Jašiūnų, Turgelių, Dieveniškių gyventojus. Eišiškėse labai skausmingi buvo 1950 metai, kai buvo ištremtos 32 šeimos (139 asmenys), iš Šalčininkų – 16 šeimų (84 asmenys). Deja, bet tremtis vijosi Armijos Krajovos ir generolo Anderso karius, kurie pokario metais buvo laikomi „nepatikimais nacionalistais“. 1951 m. ištremti planuota 105 eišiškiečių šeimas. Tikslus ištremtųjų skaičius nežinomas.