Eglutė skarota, eglutė žalia...

Kokią rinktis – gyvą ar dirbtinę, nukirstą ar vazonėlyje? O gal pasitenkinti didesne eglės šaka ar maža spygliuočių medžių šakų kompozicija? Artėjant šv. Kalėdoms kiekvienas susiduriame su tokiais maloniais rūpesčiais.

Temperatūrų šokas

Klausimas, kokią eglutę - gyvą ar dirbtinę - rinktis, prieš kiekvienas Kalėdas kyla daugeliui. Pasirinkus dirbtinę, po kelerių metų ne vienas pradeda ilgėtis tikro medžio. Kiti džiaugiasi, kad nereikia šluoti nubyrėjusių spyglių ir rūpintis, kur po švenčių dėti nebereikalingą puošmeną. Dirbtinės eglutės grožis ir kokybė dažnai tiesiogiai priklauso nuo sumos, skirtos jai įsigyti, dydžio (specialistai perspėja dėl tokių eglių gamyboje naudojamų sveikatai pavojingų ftalatų: venkite stiprų kvapą skleidžiančių eglučių arba išpakavę ją kelioms dienoms padėkite balkone ar gerai vėdinamoje patalpoje). Pasirinkti ir laikyti gyvą eglutę kur kas sudėtingiau. Egzistuoja daug mitų, ką daryti, kad kalėdinė eglutė kuo ilgiau išlaikytų spyglius ir džiugintų namiškius.

Nesvarbu, ar pasirinkote pasodintą vazonėlyje, ar nukirstą medelį, svarbu nesukelti jam temperatūros šoko – temperatūros svyravimai turi būti kuo mažesni. Jei medelis buvo pardavinėjamas lauke, parsivežę į namus, neneškite jo į šiltą patalpą, geriau bent dieną palaikykite jį įstiklintame balkone, rūsyje ar kitoje vėsioje patalpoje. Staigiai į šiltą patalpą įnešta eglutė gali numesti visus spyglius. Jei pirkote šiltame prekybos centre, nepalikite jos ilgai šaltoje mašinoje, stenkitės kuo greičiau įnešti į namus.

Stipri šaknų sistema

Jei renkatės eglutę vazonėlyje ir tikitės išlaikyti ją gyvą iki pavasario, kad pasodintumėte, atkreipkite dėmesį į šaknis. Jos turi būti susiformavusios ir sveikos. Pigesnės eglutės dažnai neturi gero šaknyno, jos auginamos skurdžiomis sąlygomis ir tik prieš pat šventes pasodinamos į vazonėlį. Toks medelis greičiausiai išsilaikys tik šventiniu laikotarpiu.

Po švenčių medelį reikia išnešti į lauką (žinoma, ne staiga), o dar geriau, jei žiema nėra šalta, iš karto pasodinti. Jei to padaryti neįmanoma, eglutę reikia padėti ten, kur ji bus saugi nuo vėjo, netrūks šviesos, bet ir nebus per daug šilta. Kitaip augalas gali sumaišyti metų laikus. Geriausia tokią eglutę laikyti lauke, didesniame vazone, bet reikėtų saugoti, kad jos šaknys neperšaltų, nes augalas nepasisavins vandens ir gali nudžiūti.

Vienas svarbiausių akcentų, norint, kad eglutė išliktų kuo ilgesnį laiką žalia, – jos drėkinimas. Tai svarbu tiek vazonėlyje augančiai, tiek nukirstai eglutei. Vazoninę reikėtų laistyti panašiai kaip ir kambarines gėles. Gyvą nukirstą eglutę reikia pamerkti į švarų vėsų vandenį. Nepatariama jos dėti į smėlį, nes net ir dažnai drėkinant trūks vandens, smėlis greitai užsiterš.

Kaip teisingai išsirinkti medelį

Norėdami patikrinti medelio šviežumą, atlaužkime mažytę šakelę. Jeigu ji lūžta lengvai ir su traškesiu, vadinasi, eglutė sausa ir buvo nukirsta dar gerokai iki švenčių arba patyrė didelius temperatūros svyravimus. Šviežios eglutės šakelės elastingos, o nulaužti jas nėra lengva.

Kitas būdas patikrinti šviežumą – laikydami šaką tarp nykščio ir smiliaus, kita ranka perbraukite per ją. Jei spygliai lieka vietoje, medelis yra šviežias. Dar galite jį gerai krestelėti ir pažiūrėti, ar daug spyglių nukris. Kuo daugiau jų nubyrės ant žemės, tuo daugiau laiko praėjo nuo tada, kai medelis buvo nukirstas.

Lietuvos miškų žaliaskarių spygliukai turi būti ryškiai žalios spalvos.

Medelio stiebo storis turi siekti ne mažiau kaip 6 centimetrus, plonesnis už šį stiebas liudija, jog eglutė sirgo.

Patrynus spyglelius tarp pirštų, jie liks aliejingi, o jūs pajusite eglės kvapą. Jeigu spygliukai pačiupinėjus atrodo sausi ir niekuo nekvepia, vadinasi, medis nušalęs.

Spygliukai neturi byrėti, jeigu eglutę stipriai papurtysime. Atkreipkite dėmesį į tai, ar eglutės stiebo nukirtimo vieta šviežia.

Kad ilgiau džiaugtumėmės žaluma

Prieš pastatydami eglutę kambaryje, sutrumpinkite jos kamieną keletu centimetru. Tai padės atverti medelio poras drėgmei sugerti.

Kuo žemesnė temperatūra kambaryje ir didesnis oro drėgnumas, tuo ilgiau išsilaikys bet koks medelis.

Stenkitės įkurdinti eglutę kuo toliau nuo bet kokio šilumos šaltinio.

Keisti vandenį reikėtų kuo dažniau.

Medžio šakeles periodiškai apipurkškite vandeniu.

Į vandenį, kuriame mirksta eglutė, galima įpilti nupjautoms gėlėms skirto skysčio, parduodamo gėlių parduotuvėse.

Nelaukite, kol eglutė numes visus spyglius – dar žalią išneškite į lauką.

Ką siūlo eglučių turgus?

Normandijos kėnis, arba danų eglutė, pasižymi išskirtiniu „gauruotumu“. Kėnio spygliai plokšti, ilgi ir švelnūs, jų viršutinis paviršius nudažytas sodria žalia spalva, o apatinis turi dvi šviesias juosteles. Dėl jų medelis atrodo sidabrinis, pažvelgus atitinkamu kampu. Normandijos kėniai auginami medelynuose specialiai Kalėdoms. Gali išsilaikyti 7–10 savaičių, atrodydami lyg ką tik nukirsti.

Paprastoji eglė tradiciškai parduodama mūsų eglučių turguose. Ji nevienoda pagal savo išvaizdą. Tai lemia augimo sąlygos. Šakelės visada išsidėsčiusios asimetriškai, o ir jų gana nedaug. Šviesiai žali spygliukai trumpi ir kieti. Geras, šviežias medelis gali džiuginti iki sausio pabaigos, tiesa, paskui spygliukai staigiai nubyra. Daugelis renkasi lietuviškas eglaites, mat jų aromatas pats stipriausias.

Paprastoji pušaitė – ypač populiari Čekijoje. Jos viršūnė yra taisyklingo konuso formos. Palyginus su egle, pušis šilumoje geriau išsilaiko. Jos spygliukai stambūs ir byra mažiau negu eglutės, be to, juos lengviau sušluoti. Užsienyje ypač populiarios juodosios pušys, kurių spygliukai dar ilgesni, o šakų vainikas platesnis ir tvirtesnis. Juodųjų pušaičių spalva paprastai esti tamsiai žalia.

Dygliuotoji eglė yra kilusi iš Šiaurės Amerikos. Galima rasti nuo tamsiai žalių iki sidabrinių. Spygliukai labai duria, bet ilgai išlieka švieži ir nenubyra.

Jeigu nenorite žudyti medelio, eglutę reikėtų pirkti jau pasodintą inde su maitinamuoju gruntu. Tokią galima pastatyti kambaryje ar panaudoti puošiant įėjimą.