Eglė Velaniškytė: „Ir gyvenime, ir kūryboje ieškau ne grožio, o tiesos“

„Laiptų galerijos“ erdvėse liejasi auksinė šviesa, kuri sklinda iš Eglės Velaniškytės paveikslų. Jie kviečia sustoti, įsiklausyti į rimtį, išgirsti, kaip tyloje srovena žodžiais nenusakomos emocijos, veikiau jų pynė: susirūpinimas, viltis, pasitikėjimas, begalinė meilė...

Nuo sausio 12 dienos čia eksponuojama Eglės Velaniškytės tapybos paroda „Aš ateinu“. Su parodos autore jos kūrybos gerbėjai galėjo bendrauti dvi dienas iš eilės. Penktadienio vakarą parodą pristatė menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė, o sausio 13-ąją E. Velaniškytės talento gerbėjai dalyvavo kunigo, teologijos mokslų licenciato Algirdo Dauknio vedamoje diskusijoje su tapytoja apie religijos, literatūros ir gyvenimiškos patirties įtaką kūrybai. Atsivėrė nemažai kūrybos paslapčių, skambėjo mėgstamų poetų eilės.

„Aš ateinu“ – kelia klausimus apie grožį ir tikėjimą

Šiauliečių pažintis su tapytoja Egle Velaniškyte įvyko prieš porą metų: tada „Laiptų galerijoje“ pristatyta personalinė jos darbų paroda „Puota maro metu“. Šilti prisiminimai paskatino dailininkę sugrįžti į „Laiptus“ su nauja ekspozicija.

Eglė Velaniškytė gimė, užaugo, gyvena ir kuria Kaune. 1982 metais baigė studijas tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1992. Dirbo piešimo mokytoja įvairiose mokyklose, edukatore Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, vedė tapybos praktikumą Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete. Reikšmingas asmeninio gyvenimo ir kūrėjos tobulėjimo laikotarpis, kai ji atsiribojo nuo miesto triukšmo ir apsigyveno Salake. Ją išgarsino Salako laikotarpio (1985-2000) tamsoki subtilių koloritų paveikslai, kurių pagrindinės temos – kasdienė paprasto žmogaus egzistencija, autobiografiniai momentai ir jų sąsajos su krikščionybe.

Šioje parodoje pristatoma 2015-2022 metų tapyba, kurioje ypač nuosekliai gilinamasi į biblines tiesas. Tapytoja svarbiausią dėmesį skiria dviem iškiliausiems krikščionybės akcentams – Kristaus gimimui ir prisikėlimui – tačiau greta jų atsiranda ir rečiau nagrinėjami, bet ne mažiau svarbūs šventraštyje aprašyti įvykiai: susibūrimas Emauso miestelyje, netikintis Tomas, sūnaus palaidūno sugrįžimas... Paveiksluose vyrauja didingos ramybės atmosfera. Nutapytos masyvios figūros, sodrūs koloritai, tamsiu apvadu išryškinti šventųjų ir netikinčiųjų veidai. Kūriniuose jaučiamas temos gilumas, dvasingumas, sukeliantis viltingą būseną. Kūriniai nėra tiesioginė Biblijos iliustracija, jie atgręžti ne į praeitį, o kalba dabartiniam žmogui, perteikia labai asmenišką autorės santykį su tikėjimu.

Menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė pristatydama parodą atkreipė dėmesį į tapytojos darbų ekspresiją ir pabrėžė, kad Eglės Velaniškytės tapyba visada pasižymėjo ne išoriniu efektingumu, bet minties gilumu. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios menininkė nesiblaškė, ėjo nuosekliai savo pasirinktu keliu. Pasak menotyrininkės, E. Velaniškytė priskirtina vadinamajai lūžio kartai, kuriai priklauso Šarūnas Sauka, Vygantas Paukštė, Ramūnas Čeponis, Raimundas Sližys, Audronė Petrašiūnaitė...

„Eglės sritis – figuratyvinė tapyba ir natiurmortai. Jos kūryboje viskas stipru: ir turinys, ir spalvos, ir kompozicija. Spalva, faktūra, potėpis – jos stichija. E. Velaniškytė labai gera tapytoja, – apibendrino menotyrininkė. – Koloritas ir vaizduojamų scenų ypatingumas, jų sakralumas išskiria menininkę iš kitų dabartinių tapytojų būrio. Nuo Aristotelio laikų žinoma: norint byloti apie žmogaus vidų, reikia gerai pažinoti išorę. Eglė pieštuku, teptuku, anglimi tai iščiupinėjusi. E. Velaniškytės žmogus kresnas, tvirtas, materialus, empiriškai apčiuopiamas. Personažų figūros masyvios ir nevikrios, didelių formų, rankos ir kojos nedetalizuotos. Kas gi yra pavidalas? Sielos apvalkalas. O kas yra dvasia? Šviesa. Tūzas šiame lošime yra ochrinės spalvos tonacijos. Ne žvakių šviesa, jie patys iš savęs švyti. Ekspresionistinė Eglės Velaniškytės tapyba yra moderni klasika. E. Velaniškytės paveikslų grožis kyla iš pačios tapybos ir išgyvenamų emocijų tikrumo. Kūriniai byloja tyliai, nuteikia susikaupimui ir apmąstymams. Atsiverkime jiems.“

Paveikslą reikia išgirsti

„Aš ateinu“ – tai jokiu būdu ne apie mane. Tai Kristus ateina pas kiekvieną iš mūsų. Visą gyvenimą tapiau žmogų. Visur bandau įžiūrėti sakralumą. Nutapiau daug šventųjų: Veronika, Jurgis, Marija, Jeronimas, Abraomas, Mozė... Bet nutapyti Kristų – nesiryžau ilgai. Kažkoks vidinis cenzorius laikė. Tik 2016 metais netikėtai pajutau – galiu. Raktinis paveikslas „Aš ateinu“. Ne mano sugalvota. Aš taip girdėjau. Man buvo didžiulė staigmena tas atėjimas. Nežinau, iš kur atėjo šis veido tipažas. Aš taip jaučiau“, – kalbėjo autorė parodos atidaryme. Šis kūrinys ir parodos pavadinimas „Aš ateinu“ reiškia prisikėlusio Kristaus atėjimą. Paveikslo centre

nutapytas Ateinantis, ilgai lauktas, galintis keisti esamą situaciją, įsivyravusį chaosą. JO atėjimas – virsmo, pokyčio momentas.

„Menininkas yra savotiškas vizionierius, – atsakydama į klausimą apie tapybos motyvus, temų atsiradimą kalbėjo E. Velaniškytė. – Be priežasties netapau. Reikia turėti motyvą. 2015-ųjų rudenį netapiau, nes ir viduje, ir išorėje buvo tamsu, tada skaičiau daug istorinės tematikos knygų ir man pasidarė labai gėda. Gėda už žmogų, už mus visus. Pamąsčiau, kad Jėzus Kristus atėjo pačiu laiku, nes mūsų istorija yra labai katastrofiška. Pamąsčiau ir užmiršau. Iki sausio... Nuo tam tikro momento pradedi savo paveikslą girdėti. Tavo užduotis tik visumą sutvarkyti.“

Diskusiją su menininke vedęs kunigas, teologijos m. licenciatas Algirdas Dauknys stebėjosi ryškiais paveikslų herojų charakteriais. Kūrinyje „Kristus pas Poncijų Pilotą“ jo dėmesį patraukė kietasprandis valdovas, savo žvilgsniu sakantis – visi svertai mano rankose. Pasak dvasininko, kiekviename ekspozicijos kūrinyje yra bent vienas žmogus, iš kurio dvelkia ypatinga ramybė. O centriniame parodos paveiksle „Aš ateinu“ kunigas įžvelgė Jėzaus, atsidūrusio tarp žmonių, nustebimą – kur aš patekau? Kaip ir ankstesnėje parodoje „Puota maro metu“ kai kurie E. Velaniškytės personažai ironizuojami. Pavyzdžiui, kūrinyje „Žmonės geltonom beretėm“ šventųjų aureolės panašios į paprastus galvos apdangalus. Vienas iš žiūrovų įžvelgė tapytojos E. Velaniškytės personažų ryšį su tradiciniu lietuvišku Rūpintojėliu. O kun. A. Dauknys paveikslus pavadino ikonomis. Ypač dėl ypatingo auksinio švytėjimo.

„Daug kas darosi savaime, – sakė E. Velaniškytė – Su amžiumi koloritas kinta, šviesėja. Nors nebesu kategoriška, laikausi taisyklės – jeigu užtenka dviejų spalvų, nedėsiu trečios. Daug kas sako, kad nespalvoti mano paveikslai. Ar atspalvių prasme? Jei atsisakau kokių spalvų, taip turiu išlinksniuoti pasirinktas, kad visi atsiskleistų. Vyrauja geltona ir tamsus, figūras išryškinantis apvadas. Geltona gali būti visokia ir reikšmių turi daug – saulės, aukso, pergalės, van Gogo... Tai mano spalva. Klausiate, iš kur paveiksluose šviesa, švytėjimas iš kur? Sakralinė geltona paviršiuje kuria šviesą. Jei yra šešėlis, yra ir šviesa. Man atrodo, kad menas turi parodyti – ir juodžiausio tunelio gale yra šviesa.“

Žinoma, visų amato subtilybių autorė neprivalo atskleisti, nors apie personažų prototipus kalbėjo gana atvirai. E. Velaniškytė prisipažino, kad iš drobių žvelgiančios figūros, nors įrėmintos į biblinį pasakojimą, dažnai pasiskolintos iš menininkės aplinkos. Kūriniuose galima atrasti tapytojos šeimos narius, kolegas. Ji net papasakojo, kokiu būdu paveikslo kampe atsidūrė jos mažojo anūkėlio veidelis... „Čia pilna mano vaikų ir pažįstamų, net oficiantų iš kavinės. Tarp prototipų vaikštau, akimis fotografuoju, – atviravo tapytoja. – Štai kūriny „Kristus Emause“ yra netipiško veido moteris. Nusižiūrėjau poliklinikoje.“

Kunigui pastebėjus, kad paveikslų personažų veidai nė kiek neprimena dabartinių gražuolių iš televizijos ar blizgių žurnalų, E. Velaniškytė paaiškino, kad šiuolaikinis jaunystės kultas jai nepriimtinas: „Gražu– negražu mene ginčytinas dalykas, – aiškino autorė. – Kai kam Š. Saukos paveikslai šlykštūs. Man patinka. Aš juose negražumo, baisumo nematau. Mama ne kartą prašė: nutapyk mergaitę tarp gėlių. Man neįdomu. Taigi ne vienas pasakytų, kad šitie mano žmonės negražūs. Bet jie tikri. Tokie tikri, nepadaryti, nenudailinti, kokie išlipa iš autobuso mažuose miesteliuose, sėdi šalia poliklinikoje, perka daržoves turguje... Ir gyvenime, ir kūryboje ieškau ne grožio – ieškau tiesos. Nesvarbu – skaudės, neskaudės.“

Pasak E. Velaniškytės, tiesa yra ne sakinys, ne idėja. Ji yra visuma. „Jau anksčiau esu sakiusi: jei neturi rakšties širdyje – neimk teptuko. Ką tapai, turi iškentėti, išgyventi, kitaip žiūrovui ši istorija bus neperskaitoma, netikra.“ Tapytoja prisiminė keistą nutikimą su paveikslu „Balta drobulė. Pieta“. Prabėgus metams, ji pastebėjo, kad šiame darbe mergelė Marija gerokai jaunesnė už Kristų. Tik tada autorė suvokė, kad iš tiesų Marija – jos dukra, o jai ant rankų sukniubęs Kristus – žuvęs tapytojos vyras, kurį dukra labai mylėjo. E. Velaniškytė pasakojo, kad Šventojo Rašto siužetai iš tiesų yra „ gerai sukaltos“ dramos, metaforos ir ženklai. Kurdama paveikslus ji turinti iš naujo tą dramą išrašyti, iškentėti. Paveikslas esąs dailininko partneris, jis turi pasakoti, kalbėti – todėl privalu atidžiai jo klausytis.

Dvasiniai dalykai beribiai, diskusija neprailgo, net pokalbiui nukrypus į literatūrą. M.R. Rilkės eilėraščius, išverstus Tėvo Stanislovo, skaitė Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas. Neiškentė, pasidalijo mėgstamais posmais ir tapytoja E. Velaniškytė, ir kun. A. Dauknys.

E. Velaniškytės tapybos parodą „Aš ateinu“ galima aplankyti iki vasario 3 d. „Laiptų galerijoje“.