Efektyvi paliatyvioji pagalba, kai dirbama komandoje

Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikoje surengtas seminaras „Paliatyvios pagalbos aktualijos pacientams, sergantiems pažengusios stadijos vėžiu“. Seminare dalyvavę onkologijos, sielovados, slaugos specialistai, socialiniai darbuotojai iš Šiaulių bei Kauno dalinosi patirtimi, pamąstymais apie bendrystę su išeinančiais ir jais besirūpinančiais.

Onkologijos klinikos laikinai einantis direktoriaus pareigas Leonid Gatijatullin ragino pamąstyti, kas kam labiau reikalingas – slaugomajam medikas, ar jie, besirūpinantieji, išeinančiajam bei patikino, jog efektyvi paliatyvioji pagalba galima tik dirbant komandoje.

Fotografijose – buvimas kartu

Kauno slaugos ligoninės dvasinė asistentė Lina Jakelė pristatė fotografės Irutės Jaruševičiūtės parodą-projektą „Palaiminti mažutėliai“. Praėjusiais metais ligoninėje buvo suburta gedėjimo grupė, kurioje dirbo ir fotografė Irutė. Išryškėjo, jog artimiesiems labai svarbi ta sunkios ligos istorijos dalis, kurioje šalia yra ir artimieji. Atsisveikinimo kelionė tampa labai svarbi ir gedėjimo grupėje išryškėjo, koks svarbus yra sergančiojo ir artimųjų santykis.

„Irutė turi dovaną per fotografiją parodyti daug dalykų ir bandyti atskleisti artimųjų ir ligonių santykį. Tai nuotraukose ir bandoma parodyti“, - teigė pranešėja.

Nuotraukose perteikti ir artimųjų išgyvenimai, jų pasakojimai apie patiriamus išgyvenimus. Nuotraukose atskleidžiamas tos kelionės šventumas, bendrystė bei patirtis.

Dauguma ligonių fotografuoti slaugos ligoninėje. Antroji fotografijos dalis – naujagimių nuotraukos. Irutė daug fotografuoja Kauno klinikose Neišnešiotų naujagimių skyriuje, kur vyksta nuolatinė kova dėl gyvybės. Nuotraukose parodomas tas gyvybės trapumas. Pati gyvybė yra didelė dovana, kurią mes turime saugoti ir branginti. Pasak L. Jakelės, ši paroda keliauja iš vienos vietos į kitą. Iki šiol ji keliavo Kaune – iš vieno gydymo įstaigos į kitą, pabuvojo mokyklose, bažnyčiose. Dabar eksponuojama Onkologijos klinikoje Šiauliuose, pirmą kartą kitame mieste.

Paliatyvioji pagalba – bendra bėda

Kauno slaugos ligoninės dvasinė asistentė Lina Jakelė skaitė pranešimą „Kiekvienas žmogus – šventa istorija“. Pranešėja pasidalino susitikimo su benamiu žmogumi istorija, kuri tapo dovana pačiai sau. Ir tai dėl to, kad pavyko ne tik pažvelgti ir pasipiktinti apgailėtinai atrodančiu vargšu žmogumi, bet pažvelgti į jo akis, pasikalbėti. Ir tas žmogus tapo labai asmeniškas.

Paliatyvios medicinos menas, pasak pranešėjos, ir yra galimybė ilgai įsižiūrėti į žmogų, nes tik taip galima pamatyti, kur žmogus kenčia ir gydyti ne ligą, bet žmogų.

Apie šventojo Jono Pauliaus II „Encikliką“, kurioje kalbama apie žmogaus slėpinio šventumą, grožį ir kartu neišsemiamą paslaptį. Pranešėja pasidalino šioje knygoje aprašytomis mintimis, skatinančios gerbti gyvybę, nes kiekvienas žmogus esąs Dievo ženklas – nuo gimimo iki išėjimo.

Įspūdžiais iš pasaulinio 15-ojo Europos paliatyviosios pagalbos asociacijos (EAPC) kongreso Ispanijoje, pasidalino Rita Kabašinskienė, Kauno slaugos ligoninės direktorė.

Direktorė pasidalino įvairių pasaulio šalių pranešėjų, skaičiusių pranešimus kongrese apie paliatyviąją mediciną, ištraukomis. Kongrese buvo akcentuojamas specializuotos paliatyviosios pagalbos kūrimas visose šalyse bei siekis įtraukti paliatyviąją pagalbą į medicinos mokymus. Anot pranešėjos, ne tik Lietuvoje ši sritis yra visiškai užmiršta, bet tai yra bendra bėda visur.

Paliatyvioji pagalba reikalinga, nes skausmą kenčia milijonai žmonių. Parengtas pasaulio žemėlapis, kuriame spalvomis parodyta, kuriose šalyse teikiama gera paliatyvioji pagalba. Amerika, Skandinavija, Europos dalis žymimos, kaip pasiekusios šioje srityje šalys. Lietuva priklauso toms šalims, kur yra teikiamos paliatyviosios pagalbos paslaugos. Pasak pranešėjos, paliatyvioji pagalba yra ne tik medikamentai, tai yra pilietinės visuomenės atsakomybė už kenčiantįjį. Kongrese, pasak pranešėjos priimti du svarbūs dokumentai dėl teisės kiekvienam gauti paliatyviąją pagalbą.

Paliatyvioji pagalba koordinuojama

Onkologijos klinikoje veikia Vėžio informacijos centras, kuriame dirbanti socialinė darbuotoja Eglė Badaugaitė teikia ne tik socialines paslaugas, bet ir bendrauja su pacientais ir jų artimaisiais, kai gydytojas bei gydytojų konsultacinė komisija nusprendžia, jog ligoniui gydymas nebebus taikomas.

Socialinė darbuotoja E. Badaugaitė paaiškina artimiesiems, kas tai yra paliatyvioji pagalba, kokios paslaugos gali būti teikiamos sergančiajam, kad jo išėjimas Anapus būtų kuo lengvesnis ir oresnis.

Mintimis apie Šiaulių paliatyviosios pagalbos ir slaugos centro veiklą pasidalino centro direktorė Sigita Petkevičienė. Be teikiamos ambulatorinės pagalbos išeinantiems, rengiamos įvairios vėžio prevencijos bei renginiais, kurių metu renkama ir labdara medicinos įrangai. Surengti aukcionai deguonies koncentratoriui įsigyti.

Pasak kalbėjusiųjų, paliatyviosios pagalbos tikslas ir yra padėti sunkia, nepagydoma, progresuojančia liga sergančiam žmogui ir jo artimiesiems išlaikyti kuo geresnę gyvenimo kokybę, sprendžiant fizines, psichologines bei dvasines problemas. Socialinės darbuotojai E. Badaugaitei suteikus konsultaciją apie paliatyvų gydymą, gydytojas skirs gydymo planą, kurį vykdo visa paliatyviosios pagalbos komanda, kurioje dirba profesionalūs gydytojai, socialiniai darbuotojai, slaugytojos, psichologas, savanoriai bei dvasininkas. Tačiau Šiauliuose visos šios paslaugos, kai pagalbos reikia ne tik išeinančiojo kūnui, bet ir sielai, teikiamos tik ambulatoriškai.

Šiaulietė Jurgita Grinienė pasidalino išgyvenimais ir patirtimi, tekusia prieš trejus metus išgirdus IV stadijos krūties vėžio diagnozę. Dėl daugybinių metastazių moteris nebepajėgė vaikščioti ir gydytojai nebeteikė jokių vilčių gyventi visavertį gyvenimą.

Bet moteris nepasidavė. Ją palaikė ne tik geležinė valia, bet ir supratimas, jog liga ateina ne tam, kad nubaustų žmogų už jo praeities suklydimus. Pasak Jurgitos, liga ateina tam, kad žmogus pajustų savo galimybes ir jomis pasinaudotų.

Liga moteryje pažadino kūrėjos talentą. Šiandien Jurgita ruošiasi išleisti savo parašytą knygą, muzikos mokytojos profesiją turinti moteris pradėjo kurti dainas ir muziką. Jurgita įsitikinusi, jog tie talentai joje nubudo tam, kad padėtų išsikapstyti iš sunkios ligos bei parodytų, jog galima gyventi kitaip – be savigraužos, pykčio, kurių jos gyvenime būta nemažai.