E. Velaniškytės „Puota maro metu“ – jau Šiauliuose

E. Velaniškytė – vadinamosios „lūžio kartos“ (Šarūnas Sauka, Vygantas Paukštė, Ramūnas Čeponis, Audronė Petrašiūnaitė...) atstovė, „Jeigu nėra tragizmo, tai ne paveikslas. Jeigu tau neskauda, tai neimk teptuko“, – toks dar romantizmo suformuotas dailininko, kaip tarpininko tarp savo vidinių išgyvenimų ir žiūrovo, vaidmuo. Iš sumaišties ir vidinio skausmo gimsta tokia tapyba, tačiau ji skirta tam skausmui raminti, sumaiščiai tildyti ir išminčiai artinti.(Jurgita Liudavičienė).

Rudenį E. Valaniškytės tapybos darbų paroda „Puota maro metu“ eksponuota Vilniuje, VDA parodų salėje „Titanikas“, o vasario mėnesį ši paroda atkeliauja į Šiaulius. „Laiptų galerijoje“ nuo vasario 11 iki kovo 5 d. galėsime pamatyti kūrinius ir susitikti su autore. Pirmai pažinčiai siūlome trumpą interviu su tapytoja Egle Velaniškyte.

– Stiprių atgarsių sulaukė spalio mėnesį „Titanike“ vykusi jūsų naujausia paroda „Puota maro metu“. „Laiptų galerijoje“ , deja, pamatysimene visus jūsų darbus. Nelengva atsisakyti kurio nors savo širdies kūdikio. Kaip atrinksite?

– Klausimas – tik kiekybė. Nėra tiek vietos, kaip suprantu, teks pasimodeliuoti, taip, kad sutilptų. Darbai tie patys, iš „Titaniko“, laukia tik mažinimas. Aš manau, net įdomu, galima kokį vieną aspektą akcentuoti. Buvo įdomu gauti kvietimą iš Saulės miesto. Man brangus kiekvienas mažesnis miestelis ar kaimas. Esu už provinciją, kad nebūtų nesveikai centralizuotas kūnas. Molėtai ar Salakas vienodai brangu. Save laikau kaimiete, tai Šiauliai dar didelis miestas. Kiekviena vieta, kur esi laukiamas, kur tavo kūryba vertinama, yra Dievo dovana. 

– Nors nepritariate meninės kūrybos skirstymui į vyrišką ir moterišką, vis dėlto jūsų paveikslai kupini gyvybės paslapties, be galo moteriški.

– Tiesa, nepatinka skirstymas. Aš esu žmogus. Jei esu moteris ir galiu kažką papasakoti, už kažką gailėtis – tai daug labiau už moteriškus dalykus. Nepatinka, kai kartais man užduoda tokį klausimą: ar norėčiau būti vyru? Aš nežinau. Negaliu žinoti, nes nežinau, kas tai yra. Esu moteris.

– Tačiau Jūsų paveiksluose neretai šventieji ar bibliniai personažai virsta moterimis. Kaip tai atsitinka? 

– Labai intuityvu, pasąmoninga. Kai tapai, daug kas vyksta pasąmonės lygyje, kažkas kitas tarsi veikia manyje. Neperrašinėju Biblijos. Nežinau, kas tai daro. „Šiaurės Atėnuose“ bandžiau tai paaiškinti. Netikėtai priėjau atsakymą. Keista, kad kitame žmoguje dažnas įžiūri kažką negatyvaus. Tikrai nesu feministė. Šitas keitimas vyro į moterį nėra puikybė būti vyro vietoje. Tai yra atsakomybė, atgaila už viso pasaulio nuodėmes. Šarūnas Sauka nutapo Kristui savo veidą. Tai irgi   nėra puikybė. Tai atsakomybė.  

– Paveikslų personažai neretai atrodo panašūs į jus. Tai irgi pasąmonės reiškinys?

–Dar, sako, į mano vaikus panašių yra. Tiesiog primityvu. Tai automatizmas. Kai pritrūksta tipažų, pasąmonė atrenka, kas labiausiai pažįstama. Šiaip neritrūksta man personažų.

Antra vertus, dailės studijose visi tapome vieną modelį, o jie būna panašūs ir į modelį, ir į mus pačius. Leonardo da Vinčio „Mona Liza“, manoma, irgi turi autoriaus bruožų.

– Jūsų nutapyti žmonės nėra tobuli, bet gražūs vidine šviesa. Ar tai noras priešintis šiuo metu madingam jaunystės grožio kultui?

– Koks bebūtų žmogus, kurį tapau – šleivas ar kreivas, aš jį myliu, jis man gražus. Jaunystės kultas yra absoliuti nesąmonė. Gyventi 500 metų man būtų nuobodu. Eilinėje parduotuvėje man duoda žurnalą. Nemokamai. Jo viršelyje – metų senjorė. Aš net apsiverkiau. Senjorė plastmasiniu veidu. Gal pagal metus ir gražiai atrodo – su didele specialistų pagalba. Man juokinga ir graudu. Senatvė yra nuostabus dalykas. Ir nereikia bijoti senti. Daug kas juokiasi, kai taip sakau. Kiekvieną laikotarpį reikia išgyventi su džiaugsmu.

Išgyvenau visokių tarpsnių, daug patyriau, o senatvė – pirmąkart. Didžiausias mano amžiaus pliusas, kad galiu kalbėti, ką noriu. Kai patirtis pakankamai plati, susigulėjusi, matai visumą.

Ilgai savęs ieškojau. Aš jau žinau, kas esu. Tai nuostabu. Turiu tą jausmą ir dabar jau galiu sakyti, ką galvoju.

Jei ką nors maudžia, reikia ką nors gydyti – antrą, trečią ar keturioliktą – tik detalės. Tas pats kaip jaunystėje, kai nežinai, kokios spalvos nori plaukų, koks sijonas – mini ar midi labiau madingas... Skauda koją, tai mažiau vaikštau, galiu daugiau tapyti.

– Natiurmortuose tarsi žaidžia žavios, linksmos kaukolės, tarp personažų staiposi skeletai. Mirties tema jums tyrinėjimo objektas ar iššūkis ligos, senatvės, mirties bijančiai visuomenei?

– Mirties grožis ypatingas. Aš mirti nebijau. Vienas kursiokas sakė, kad bus truputį baisiau nei galvoju. Bet galvoju, kad bus iškilmingiau truputėlį. Kaip gimstame, galime nufilmuoti. Kaip mirštame – nebepamatysi niekur. Tai pati didžiausia gyvenimo paslaptis. Tai slėpinys. Todėl įdomus. Kadangi esu truputį artistė, tai galvoju, kad jei numirsiu, bent išsimiegosiu. Giminės sako: pagalvok apie vaikus. Būkit ramūs, mirties patale galvosiu tik apie save. Tai labai intymu.

Mano kaukolės yra kitas žmogaus būvis. Kaip vanduo: skystas, garai arba ledas. Man gražu kaukolė. Nutapiau jų su nuotaika, laimingų. Gyvenimas gražus visas. Nežinau, kodėl kitiems baisūs tie dalykai. Šiuolaikinis žmogus yra praradęs santykį su mirtimi. Vengiama apie mirtį kalbėti, tai nėra gerai, nėra sveika.

– Ar parodos pavadinimas „Puota maro metu“ reiškia, kad pasaulis smunka žemyn, vertybės griūva?

– Pradžioje daug kas priekaištavo, kad per stipriai reaguoju į šių dienų problemas, pandemijos laiką.

Kai sukuri 15–20 darbų, pradedi galvoti apie parodą kaip apie paveikslą, akivaizdus atsiranda pavadinimas. „Puota maro metu“ – graži, daug minčių sutalpinanti  frazė. Nei mūsų nuodėmės, nei dorybės nėra naujos. Pasaulis sukasi ratu. Toks kamuolys. Kasdiena turi tragizmo ir šventės elementų. Mirtis kažkuo šventiška, religinė šventė turi tragizmo, vestuvės – irgi nežinia.

Kartais per laidotuves juokiamės ir verkiame per vestuves. Vyt. Mačernis rašė, kad poetas būties paslaptis suvokia. Man įdomu visa tai.

– Ar laikote save stipria moterimi?

– Ar stipri – nė nežinau. Nesu feministė. Viskas atspindi didelį Dievo planą. Visai neseniai suvokiau, kad anksčiau moterims užteko gimdyti vaikučius ir buvo garbinamos, išaukštintos, kaip Dievo motina Marija. Dabar moteris pirma siekia karjeros, vaikų daug gimdyti nebenori. Logiška, žmonių žemėje per daug ir Kažkas išjungia norą.

Moteris gali viską. O pagimdyti niekas kitas negali. Visos paslaptys turi du galus. Svarbu suvokti visumą. Visi esame kažkam pašaukti.

Man labai patinka keliauti su parodomis po visą Lietuvą, nes kiekvienas, pats mažiausias kaimelis svarbus. Kad šviestų visa Lietuva. Vienas žmogus gali pakeisti labai nedaug – tik 1 kubinį pasaulio metrą – save. Aš daugiau nieko negaliu. Tiesiog myliu... Vakar jau parvežė naujų 50 drobių. Norėčiau iš savęs ko nors tikėtis...

– Ačiū už atvirą pokalbį. Nekantriai lauksime susitikimo „Laiptų galerijoje“ vasario 11d.