Nuomonė | 18 MIN.
Lietuvoje augant seksualinių nusikaltimų prieš vaikus mastui, teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska neslepia skeptiškai vertinanti politinėje šalies padangėje vis pasigirstančius siūlymus steigti pedofilų registrą ar sekti šalių, kur už seksualinius nusikaltimus asmenims gali būti skiriama cheminė kastracija, pavyzdžiu. Anot ministrės, dėmesio sutelkimas į nusikaltimų aukas, jų apsaugos užtikrinimas būtų daug prasmingesnė veikla.
E. Dobrowolska interviu Eltai teigė, kad, Lietuvoje įgyvendinus įkalinimo įstaigų reformą, bus stebima, kaip įstaigoms sekasi gyventi su šiais pokyčiais. Ministrė tvirtina, kad jau dabar aišku, jog tam tikrų pakeitimų teisės aktuose šiuo klausimu gali tekti imtis ir tai bus daroma šių metų rudenį.
Laisvės partijai atstovaujanti E. Dobrowolska užsiminė, kad partijai svarbūs kelias balsavimo stadijas jau praėję projektai, kaip civilinė sąjunga, nedidelio kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimas, šiuo metu nėra parlamentui teikiami galutiniam sprendimui, nes jų priėmimui tiesiog trūksta balsų.
„Puikiai suprantame, kad šiuo metu balsų projektui (civilinės sąjungos – ELTA) nėra. Jei Laisvės partija formuotų daugumą, galėtume apie tokius projektus kalbėti“, – pripažino E. Dobrowolska.
– Nuo šių metų sausio 1 d. oficialiai Kalėjimų departamentas reorganizuotas į Kalėjimų tarnybą, tai buvo trečiasis bausmių vykdymo sistemos pertvarkos etapas. Ar ši reforma jau yra baigta?
– Iš esmės visa reforma yra įgyvendinta. Dabar yra tas etapas, kai sprendžiami tam tikri klausimai, pavyzdžiui, įgyvendinamųjų teisės aktų, pareigybių aprašymų derinimas, kurie dar gali užtrukti. Bendraujame su kalėjimais, siekdami įsivertinti, ar tikrai praktikoje veikia viskas taip, kaip planuota, ar tikrai viską apmąstėme. Susirinkome iš visų kalėjimų pasiūlymus, ką galėtume teisiniam reglamentavime papildyti, ir planuojame smulkius įstatymų pataisymus rudenį.
– Ar kalėjimai, kalėjimuose dirbančių pareigūnų profsąjungos identifikavo konkrečius po reformos atsiradusius iššūkius?
– Tikrai teko identifikuoti tuos dalykus, kurių anksčiau nepastebėjome. Teko pastebėti, kad, kai kalėjimai dirbo kaip atskiri juridiniai asmenys, buvo skirtingai taikoma darbo užmokesčio politika: buvo įkalinimo įstaigų, kuriose buvo skiriami tryliktieji atlyginimai darbuotojams, įvairūs priedai, o kitose įstaigose kaip tik pritrūkdavo pinigų sumokėti darbuotojams už viršvalandžius ar tiesiog algoms.
Turint vieną juridinį asmenį, siekiame, kad egzistuotų vienoda atlyginimo mediana, turime užtikrinti vienodą startą pareigūnams, kurie ateina į sistemą, siekiame suvienodinti darbo sąlygas tam tikrose grandyse, kad nebūtų tokių situacijų, kai pareigūnas, gyvendamas arčiau vienos įstaigos, važiuoja dirbti į kitą kalėjimą, nes ten yra geresnės darbo sąlygos. Šių darbo sąlygų suvienodinimas dar užtruks.
– Ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga skambino pavojaus varpais dėl pareigūnų kalėjimuose trūkumo. Pavyzdžiui, Pravieniškių 2-ajame kalėjime 15–16 pareigūnų pamainoje tenka prižiūrėti apie 800 bendrabutinio tipo patalpose kalinčių nuteistųjų. Ar ši disproporcija yra kelianti grėsmę?
– Pagal Europos Sąjungos statistiką, Lietuva pagal nuteistųjų ir pareigūnų skaičiaus santykį yra labai geroje situacijoje. Puikiai suprantu profesinių sąjungų, pareigūnų nuomonę. Taip, mes galėtume ir turėtume turėti optimalesnę kalėjimų infrastruktūrą. Pareigūnų skaičius nėra savitikslis dalykas, reikia žiūrėti į pareigūnų skaičius tam tikrose pareigybėse.
Mes pradėjome vertinti, kiek ir kokių pareigybių reikia kalėjimuose, kaip atrodo neužimti etatai. Dabar yra šiek tiek juokinga ir kartu liūdna situacija – kai kuriuose kalėjimuose, kur turime santykinai daugiau nuteistųjų negu pareigūnų, yra mažiau laisvų pareigūnų etatų, o tuose kalėjimuose, kur turime geriausią nuteistųjų ir pareigūnų santykį, turime daugiau laisvų pareigūnų etatų. Taigi tai yra tie namų darbai, kuriuos reikia padaryti, siekiant, kad kalėjimų sistemoje daugiausia dirbtų tiesiogiai su nuteistaisiais dirbantys pareigūnai. (Šiuo metu patvirtintas pareigūnų kalėjimuose etatų skaičius yra 2170, užimta pareigybių – 1793, laisva – 377, arba 17,3 proc.).
Taip pat turime spręsti kalėjimų infrastruktūros klausimus. Nuteistieji neretai gyvena bendrabučio tipo patalpose, tad ir darbo pareigūnams yra žymiai daugiau, palyginti su darbo sąlygomis, kai nuteistieji gyvena kamerinio tipo patalpose. Ėjimas kamerinio tipo infrastruktūros link spręstų šias problemas, tad praėjusių metų liepą Vyriausybė pritarė Šiaulių kalėjimo statybai, lygiagrečiai šiuo metu planuojama pradėti projektuoti Vilniaus kalėjimo bendrabučio infrastruktūrą į kamerinio tipo patalpas, konstruojama kamerinio tipo laisvės atėmimo įstaiga Alytuje. Turint kamerinio tipo kalėjimus, pareigūnams darbas būtų paprastesnis, racionalesnis. Tai yra namų darbai, kuriuos darome.
– Kita Teisingumo ministerijos inicijuota pertvarka – teismų reforma – Seime sulaukė nemažai kritikos. Dalis Seimo narių – beje, tiek iš opozicijos, tiek ir iš valdančiųjų – sako, kad naikinant dalį teismų rūmų elementariai dalis teismų nutols nuo žmonių regionuose. Pritariate tokioms pastaboms?
– Opozicijos darbas yra kritikuoti, nežinau nė vienos reformos, kurią opozicija pavadintų geriausiu sprendimu. Kalbant apie atskirus Seimo narius, kurie yra iš valdančiosios koalicijos, tai tikrai suprantame, kad, kai turime tam tikros sistemos pertvarką, neretai įsijungia vienmandatės apygardos suvokimas kaip didžiausio gėrio, nematant viso vaizdo. Turbūt dėl to mes kartais ir turime įdomių bet kokios reformos rezultatų, kai staiga vienam ar kitam Seimo nariui labai saugant savo miestą ar miestelį yra iškreipiama reforma, tam tikros dalys iš jos išimamos.
Kalbant apie pačią reformą, tai ji nėra vien Teisingumo ministerijos darbas. Aštuonis mėnesius darbo grupėje dirbo ir Teisėjų tarybos, Nacionalinės teismų administracijos, Prezidentūros, prokuratūros atstovai, siekiant įgyvendinti Valstybės kontrolės rekomendacijas – kad užtikrintume teisėjų specializaciją, efektyvų teismų valdymą ir kad bylos būtų taip paskirstytos, jog asmuo nežinotų, pas ką jo byla nukeliauja. Šiandien to užtikrinti, deja, negalime.
Teismų pertvarka atsisakoma tik penkių teismų rūmų, kitais atvejais nebent perskirstomas teismingumas. Vienas iš minėtų rūmų, kurių atsisakoma, yra Lazdijų teismas: 2000 kvadratinių metrų ploto pastatas, vienas teisėjas, keliolika kartų didesnis aptarnaujantis aparatas. Šis teisėjas negali specializuotis, asmuo, kuris gyvena tame regione, iš karto žino, kas nagrinės jo bylą. Šiandien mes negalime užtikrinti teisingumo kokybės tokiomis sąlygomis.
Reformavus teismus, bus užtikrinti tokie atstumai tarp gyventojų ir teismų, kad gyventojai nepajus nepatogumų. Atskaitos taškas – iki 60 kilometrų atstumas iki teismo, bet de facto tas pokytis neturėtų būti juntamas.
– Šia reforma kartu siekiama ir didinti algas?
– Teisėjams algos padidintos valstybės tarnybos reforma. Kartu puikiai suprantame, kad su byla dirba ne tik teisėjai, bet ir teisėjų padėjėjai, sekretoriai. Kad galėtume užtikrinti jų algų finansavimą bei investuoti į teismų pastatus, į pašto išlaidas, turime efektyviai valdyti turimą turtą. Sutaupytos lėšos liktų teismų sistemoje, jas bus galima nukreipti ten, kur yra didžiausi poreikiai.
– Kalbant apie teisėjų algas, į akis krinta kitos teisinės sistemos grandies – prokurorų – situacija. Teisėjų, žvalgybos pareigūnų, kitų pareigūnų, valstybės tarnautojų algos kils, dalies jų – jau šiemet, o prokurorų algų didinimas nenumatytas. Kas nutiko? Kodėl prokurorai pakliuvo į tokią situaciją?
– Ruošiant valstybės tarnybos pertvarką, diskusijoje dalyvavo Vidaus reikalų ministerija ir kitos institucijos. Reformoje numatytas algų kėlimas etapais, esu tikra, kad dar laukia algų kėlimo etapas ir statutiniams pareigūnams. Visas pertvarkos paketas privalo turėti loginę seką. Ko reikėtų išvengti, tai žmonių judėjimo tarp institucijų – vienai pareigūnų grandžiai nepakėlus atlyginimų, automatiškai asmenys iš ten keliaus į kitas institucijas, kur algos jau yra pakeltos. Vidaus reikalų ministerija komunikavo, kad prokurorų atlyginimų didinimas turi būti susietas su teisėjų pakeltais atlyginimais.
– Neatsitiks taip, kad užsitęsus diskusijoms dalis prokurorų tiesiog pasirinks teisėjų luomą vien dėl to, kad ten algos jau bus pakeltos?
– Visų pirma, reikia suprasti, kad tam tikras asmenų judėjimas visada egzistuoja. Tai yra žmonių asmeniniai sprendimai dėl karjeros galimybių. Kitas dalykas – jei dėl teisėjų algų didinimo diskusija buvo, tai dėl prokurorų algų diskusijos nėra... Bet esu tikra, kad prokurorams algos bus didinamos kitu etapu.
– Sugrįžtant prie temos apie teismų darbą, jų priimamus sprendimus, turbūt galima pripažinti, kad daugelį nustebino dabartinio Anykščių mero Kęstučio Tubio istorija. Jis šių metų pradžioje teismo pripažintas kaltu dėl prekybos poveikiu, jam uždrausta ketverius metus dirbti valstybės tarnyboje, taigi Vyriausioji rinkimų komisija pašalino K. Tubį iš mero rinkimų, kai šis jau buvo patekęs į antrąjį turą. Visgi vėliau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas politiką grąžino į rinkimus. Tačiau neseniai Panevėžio apygardos teismas nutartimi patvirtino, kad vis dėlto anksčiau priimtas sprendimas dėl ribojimo K. Tubiui ketverius metus dirbti valstybės tarnyboje apima ir mero pareigas.
Kaip vertinate šią situaciją? Ką ji signalizuoja – įstatymų spragas, teisėjų kompetencijos trūkumus?
– Teismai vykdo teisingumą ir tai reikėtų gerbti. Žiūrinti į įstatymų keitimo poreikį, tai Seime jau yra įstatymų projektai, kurie pateikti po tokių situacijų. Iš kitos pusės, matant galutinį rezultatą, kurį šiandien turime, tai situacija sureguliuota be įstatymo pakeitimų. Tai turbūt yra atsakymas, ar yra poreikis įstatymų pakeitimams, jei šiandien turime galutinį teismo sprendimą. Teismas turi pilną diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti situaciją, ar mes kalbame tik apie valstybės tarnybą, ar kalbame ir apie renkamas pareigas, teismas turi teisę rinktis baudžiamojo poveikio priemones, turi teisę rinktis taikyti ar vieną tokią priemonę, ar kelias. Taip, sprendimų priėmimas užtruko, bet teismas situaciją įvertino.
O teismai kasmet organizuoja teisėjams mokymo programas, dėliojasi sritis, kuriose planuoja skirti daugiau dėmesio teisėjų kvalifikacijos kėlimui. Rinkimų teisė yra viena iš temų, kur planuojami papildomi mokymai teisėjams.
– Vidaus reikalų ministerija skelbia apie šalyje augantį seksualinių nusikaltimų prieš vaikus skaičių. Daugiausiai tarp tokių nusikaltimų, kaip rodo statistika, fiksuota vaikų pornografijos ir vaikų tvirkinimo atvejų. Ar Teisingumo ministerija ketina imtis šių nusikaltimų užkardymui skirtų specialių priemonių?
– Anksčiau Teisingumo ministerija jau yra pateikusi įstatymų pakeitimus, kurie nėra pateikti, tiesiogiai reaguojant į šią situaciją, bet su ja šie pakeitimai yra tiesiogiai susiję. Turiu omeny valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pertvarką – siekiame užtikrinti valstybės skiriamų advokatų bylose dėl seksualinio smurto prieš nepilnamečius specializaciją. Tokie advokatai turėtų ne tik specialų teisinį pasiruošimą, bet ir psichologinį, nes puikiai žinome, kad su mažamečiais vaikais arba seksualinio nusikaltimo aukomis darbas yra kitoks, turintis tam tikrą specifiką. Taip pat pertvarka siekiama, kad tokiems specializuotiems advokatams būtų numatytas ir didesnis atlyginimas. (Seimas minimas įstatymų pataisas priėmė ketvirtadienį, jas dar turėtų pasirašyti prezidentas.)
– Ar nematote poreikio imtis griežtesnių priemonių prieš seksualinius nusikaltimus prieš vaikus darančius asmenis baudžiamosios teisės srityje?
– Turbūt reikėtų išgirsti, ką kalba specialistai. Tai, kad dabar matome daugiau seksualinių nusikaltimų istorijų viešumoje, parodo tik dalį paveikslo. Seksualiniai nusikaltimai yra labai latentiški, Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, apie seksualinius, neapykantos nusikaltimus pranešama retai, daug atvejų yra neidentifikuojami, kitaip sakant, tendencijos ne visada atsispindi statistikoje. Tikėtina, kad registruotų seksualinių nusikaltimų atvejų skaičiaus padidėjimas susijęs su tuo, kad žmonės jaučiasi saugesni, matydami, kad daugiau dėmesio skiriama nukentėjusiems asmenims, tad ir drąsiau praneša apie galimus nusikaltimus.
Jeigu kalbėtume apie mažamečius vaikus, nukentėjusius nuo seksualinių nusikaltimų, tai dažniausiai kaltininkai būna iš artimo vaikui rato, nes vaikai labiau prisileidžia žmones, kuriuos pažįsta. Svarbu, kad švietimo darbuotojai, ikimokyklinio ugdymo specialistai, tėvai, draugai, artimieji galėtų identifikuoti vaiko patirtą smurtą ir kreiptis pagalbos.
Svarbu ne tik suteikti saugią erdvę, pranešti apie seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, bet ir nebijoti kalbėti apie šias nepatogias temas, ypač kai turime omeny lytinį švietimą. Tai nėra dar taip plačiai suprantama, bet labai svarbu, kad vaikas suprastų savo fizinį kūną, bendravimo su kitais, ypač su suaugusiaisiais, ribas.
Viešojoje erdvėje dabar kalbame apie duomenų apie asmenų teistumus naudojimą, apie galimus registrus, tai norėčiau priminti, kad yra nuteistųjų registras. Švietimo įstaigos jau dabar privalo tikrinti asmenų, kurie įdarbinami, teistumus.
– Pasitikslinu – švietimo įstaigos, įdarbindamos asmenis, kurie dirbs su nepilnamečiais, privalo tikrinti jų teistumus?
– Taip, tai yra pareiga. Be to, Teisingumo ministerija Seimui yra pateikusi įstatymo pataisas, kuriomis siūlo numatyti platesnes galimybes tikrinti asmenų teistumus. Viena iš įstatymo projekto sudedamųjų dalių yra siūlymas darbdaviams suteikti teisę gauti platesnę informaciją apie įdarbinamų asmenų teistumą. Jeigu tai yra privatus darbdavys, dirbantis su nepilnamečiais, jis vis tiek, pagrindęs savo prašymą, turėtų gauti duomenis apie įdarbinamų žmonių teistumus. Tikimės, kad šios įstatymo pataisos bus priimtos Seime dar šiemet.
– Kaip vertinate vis pasikartojančius siūlymus steigti vadinamąjį pedofilų registrą?
– Nuteistųjų registrą mes jau turime, jis egzistuoja. Siūlome tiesiog platesnių tų duomenų apie teistumus panaudojimą. Atskiro registro steigimas būtų dubliavimas esamo. Grįžtant prie klausimo, reikėtų suprasti, kokio tikslo mes siekiame. Jeigu tikslas yra apsaugoti vaikus, tai prisiminkime, jog tyrimai rodo ne tik seksualinių nusikaltimų latentiškumą, bet ir tai, kad tokius nusikaltimus padaro kažkas iš vaiko artimos aplinkos. Jeigu negebama identifikuoti problemos, jeigu negebama atpažinti situacijos, kai nukenčia vaikas, tai naujų registrų siūlymai nepadės. Jeigu yra poreikis kai kurioms institucijoms plačiau dalintis duomenimis apie asmenų teistumus, galima diskutuoti apie tą nuteistųjų registrą, kuris egzistuoja, apie jame esančios informacijos panaudojimą.
– O gal kyla problemų su kardomųjų priemonių asmenims laikymosi užtikrinimu? Prisiminkime situaciją Kaune, kai už nepilnamečių tvirkinimą nuteistas ir vėl tuo metu teisiamas Remigijus Jakštys buvo įsiviliojęs į namus nepilnametį asmenį, nors jam jau buvo uždrausta bendrauti su nepilnamečiais.
– Kardomosios priemonės būna įvairiausios – nuo ribojimo su kažkuo bendrauti, išeiti iš namų tam tikromis valandomis iki to, kad asmeniui gali būti apribota laisvė, skirtas areštas, suėmimas. Teismas pasirenka, kokią kardomąją priemonę taikyti. Šiuo konkrečiu atveju, mano žiniomis, asmeniui yra pakeista kardomoji priemonė. Čia, matyt, svarbiausia, kad kiekvienu konkrečiu atveju situacija būtų įvertinta individualiai.
Baudžiamajame kodekse yra numatytos draudžiamos nusikalstamos veikos. Tai jokiu būdu neeliminuoja galimybės, kad atskiri visuomenės nariai anksčiau ar vėliau nesugalvos nepaisyti įstatymo ir padaryti nusikalstamą veiką. Lygiai tas pats yra ir skiriant vieną ar kitą kardomąją priemonę – nėra garantijos, kad niekas nesugalvos jos pažeisti. Svarbiausia, gavus pranešimą apie pažeistą kardomąją priemonę, greitai į tai sureaguoti ir, esant poreikiui, pakeisti kardomąją priemonę. Asmenys, net ir būdami įkalinimo įstaigose, nusprendžia pakartotinai nusikalsti, nepaisant to, kad jie jau atlieka bausmę, ir, dar kartą nusikalsdami, sau bausmę pasididina. Visiškai eliminuoti nusikalstamų veikų negalime, mūsų darbas yra veikti prevenciškai, greitai reaguoti į daromus nusikaltimus, užtikrinti atsakomybę už tai.
– Kai kuriose šalyse, patraukus atsakomybėn recidyvistus, kurie pakartotinai daro seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, jiems gali būti taikoma ir cheminė kastracija. Ar Lietuvoje vertėtų pradėti diskusiją dėl tokių priemonių taikymo?
– Lietuva turi atskirą reguliavimą, jeigu mes kalbėtume apie seksualinius nusikaltimus. Tokiems nuteistiesiems nėra taikomas lygtinis paleidimas, yra daug kitų griežtesnių šiems nuteistiesiems taikomų nuostatų. Taigi, turime tuos saugiklius, kurie yra žymiai griežtesni seksualinių nusikaltimų kaltininkams negu kitiems nusikaltėliams. Ir net jei žiūrėtume į Europos Sąjungos reguliavimą, tai neretai mes seksualiniams nusikaltėliams taikome griežtesnę atsakomybę.
Ar galime diskutuoti apie kitus dalykus? Be abejo, kad galime, teisėkūroje yra laisvė diskutuoti apie įvairias priemones, tik pagrindinis klausimas, kokio tikslo siekiame. Turbūt diskusija apie nukentėjusius asmenis yra labiau prasminga, nes galime svarstyti, ką dar valstybė gali padaryti, kad nukentėjęs asmuo jaustųsi saugus pranešti apie nusikaltimą. Priešingu atveju, jei mes neturime asmens, kuris praneša apie nusikaltimą, mes nežinosime apie kaltininką, negalėsime jo ieškoti. Reikėtų nepamesti fokuso nuo nukentėjusio asmens, nes nuteistasis ar kaltininkas jau yra antras dėmuo. Tose valstybėse, kur yra vieši seksualinių nusikaltėlių registrai, kitos priemonės, atsižvelgiant į nusikalstamumo statistiką, galima sakyti, jog nepanašu, kad minėtos priemonės mažintų nusikalstamų veikų skaičių.
– Pereikime prie politinių aktualijų. Kaip manote, ar po vadinamojo „čekiukų“ skandalo ir konservatorių reakcijos į jį – turiu omeny pirmalaikių Seimo rinkimų inicijavimą, premjerės Ingridos Šimonytės pareiškimus apie pasitraukimą ir vėliau atsiprašymą už tokius teiginius – santykiai valdančiojoje koalicijoje gali būti tokie, kokie buvo iki skandalo?
– Kalbant apie esamus ir ateities santykius koalicijoje, galima pasakyti, kad yra gerų dalykų, ko išmokome iš „Skaidrinam“ akcijos. Yra priimtas įstatymas, kuris sureguliuoja savivaldybių tarybų narių išlaidų jų veiklai kompensavimo tvarką, nepaliekama manevro laisvės, norint apeiti šią tvarką.
Koalicijos atveju visos pusės sutinka, kad bendradarbiavimas ir bendravimas galėtų būti išsamesnis. Įsteigta koalicinė taryba, tikėtina, yra vienas iš tų formatų, kuris leis dažniau, operatyviau ir konstruktyviau aptarti vieną ar kitą esamą situaciją – ne tik tą, kurią šiandien turime, bet ir tas, kurias turėsime ateityje. Esu tikra, kad išmokome to gražesnio bendravimo.
– Bet ar tas pasitikėjimas koalicijos partneriais po skandalo nesusvyravo?
– Skirtingose situacijose buvo labai skirtingų pareiškimų. Pagrindinis dalykas – atsiminti, apie ką yra koalicija. Nepamirškime, kad yra Vyriausybės programa, kad sutarėme dėl rodiklių, kuriuos turime pasiekti. Tol, kol sutariame, kad judame šituose rėmuose, kol galime dėti pastangas į koalicijos sutarties realizavimą, Vyriausybės programą, tol turbūt bet kurį kitą nesutarimą sugebėsime išspręsti.
– Kalbant apie šiuo atveju Laisvės frakcijai svarbius projektus, pavyzdžiui, nedidelio kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimą, civilinę sąjungą, tai jie Seime yra užstrigę, nėra teikiami balsavimui...
– Laisvės frakcija turi ir daugiau projektų. Suprantu, kad norisi įsivertinti, kur esame su konkrečiu projektu, bet šitame Seime mums jau pavyko nuveikti labai daug tiek su Ievos Pakarklytės projektais dėl gyvūnų gerovės, tiek su atskirais Kasparo Adomaičio projektais, susijusiais su aplinkosauga, tiek su Monikos Ošmianskienės iniciatyvomis dėl neįgaliųjų teisių užtikrinimo. Paminėčiau ir asmenvardžių rašymo klausimą, kuris, ko gero, 30 metų įvairių koalicijų spręstas, bet nebuvo išspręstas.
Taip, puikiai suprantame, kad civilinė sąjunga yra įveikusi svarstymo stadiją ir tai yra pirmas kartas Lietuvoje. Tai nėra lengvi klausimai. Mūsų frakcija kaip turėjo, taip ir turi 11 balsų. Suburti palaikymą projektams koalicijoje yra sudėtinga.
– Bet kodėl civilinės sąjungos ir narkotikų dekriminalizavimo klausimai neteikiami balsavimui? Ko laukiama?
– Laisvės partija jaučia atsakomybę prieš savo rinkėją, prieš koaliciją, Vyriausybę ir, be abejo, prieš tas žmonių bendruomenes, kuriems civilinė sąjunga yra reikalinga. Civilinė sąjunga nėra vien Laisvės partijos poreikis, nėra partijos politinė ambicija. Yra tūkstančiai žmonių, kuriems tai yra reikalingas projektas, tai yra žmonės, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesudaro santuokos arba negali jos sudaryti. Ir aš kalbu ne tik apie homoseksualias poras, nes yra ir heteroseksualių porų, kurios negali ar nenori sudaryti santuokos, bet jie nori teisinių saugiklių, pripažinimo valstybėje, pabrėžiant, kad „taip, jūs esate matomei, taip, mes jus identifikuojame kaip poras, kurie moka mokesčius, deklaruoja savo viešus ir privačius interesus“. Bet kuris įstatymo projektas, net jei jis yra vyriausybinis, yra darbas su balsais. Puikiai suprantame, kad šiuo metu balsų projektui nėra. Jei Laisvės partija formuotų daugumą, galėtume apie tokius projektus kalbėti.
– Kalbant apie koalicijos partnerius, noriu paklausti, kaip vertinate vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno reakciją į Konstitucinio Teismo (KT) sprendimą, kuriuo KT nutarė, kad neteisėtai šalies sieną kirtusių migrantų sulaikymas ir priverstinis apgyvendinimas užsieniečių registravimo centruose prieštarauja Konstitucijai. Minėti konservatoriai teigė, kad jei reikėtų priimti tuos pačius sprendimus, kuriuos štai KT įvardijo kaip prieštaraujančius Konstitucijai, jie juos ir vėl priimtų.
– Kolegų pasisakymų komentuoti nenorėčiau, bet KT pasakė, kad įstatymų nuostata prieštarauja Konstitucijai, ir tai yra indikacija, jog įstatymas turėtų būti pakeistas. Vidaus reikalų ministrė tam yra sudariusi darbo grupę, Teisingumo ministerija yra ten delegavusi savo specialistus, kad galėtume sutvarkyti įstatymą ta apimtimi, kiek yra pripažinta, kad jis prieštarauja Konstitucijai. Tai nėra pirmas atvejis, kai vienas arba kitas teisės aktas pripažįstamas prieštaraujantis Konstitucijai, ir atsakomybė politikų yra labai aiški – tokiu atveju susitvarkome teisės aktus. O kiekvienas politikas pasisako, sureaguoja taip, kaip jam atrodo tinkama.
– Žvelgiant procesus jūsų atstovaujamoje Laisvės partijoje, į akis krinta tai, jog Aušrinė Armonaitė partijos vadove išrinkta jau trečiai kadencijai paeiliui. Tiek anksčiau, tiek ir pastaruosiuose pirmininko rinkimuose konkurencijos A. Armonaitė nesulaukė. Kodėl?
– Sudėtinga pasakyti, kodėl kiti nekandidatavo. Aš asmeniškai save mačiau kaip valdybos narę, esu įsitikinusi, kad maksimaliai galiu prisidėti prie partijos formavimo ir judėjimo į priekį per valdybą. Atitinkamai esame dar jauna, bet bręstanti partija. Matome A. Aušrinės lyderystę, puikiai suprantame, kad pirmininkavimas partijai yra gana sudėtingas darbas, turint ir kitas pareigas. Bet yra užtektinai ir kitų žmonių, kurie įsitraukę į partijos kūrimą.
etaplius TV
0
