Dzūkiškos šnektos šikavonę atradusio dzūko širdis traukia gimtinėn

Pastarosiomis dienomis dzūkiškos šnektos banga neįprastu žanru nuvilnijo per visą Lietuvą ir už jos ribų. Ją sukėlė nuo Varėnos krašto kilęs tikrų tikriausias dzūkas Rokas Kašėta. Reiškinį, kuriame susipina archajiški muzikos garsai ir dzūkiška šnekta parašytų eilių įdainavimas, jis pavadino „Dzūkodelika“. Pirmasis viešai ištransliuotas kūrinys ir jam sukurtas vaizdo klipas dzūkelį kaip mat pavertė atpažįstamu veidu. Apie tokią netikėtą sėkmę,  Rokas sutiko pasikalbėti, bet būtinai tik dzūkiška šnekta. „Myliu gimtų tarmį“, – sakė dzūkelis.

Esate Dzūkodelikos kūrėjas. Kas yra Dzūkodelika, iš kur kilo toks pavadinimas ir kaip apskritai kilo idėja sukurti tokį muzikinį žanrą bei jį pritaikyti Romo Sadausko sukurtai poringei?

Kaži kodėl niekas lig šiol nemėgino kūrc naujos muzikos dzūkų šnektu? Nu, bent man nepavyko atrasc tokių muzikantų. Pirmucinės dzūkodelikos dainos gimė anksciau nei idėja kūrc kažkokį subžanrų. Viena tokių dainų ir buvo Romo Sadausko eilėraštis „Tokį rytų“, kurį spontaniškai, vos jį perskaitis knygelėn „Sudzievuliu“, pradėjau dainuoc vakari prie peciaus.

Nusprendiau pavadzyc šitų reiškinį dzūkodeliku, ba kap tais toj mano pradėta veikla ėmė prašycis jų apibūdinancio žodzio. Norėjau invardzyc savo dzūkiškų muzikinį kūrybų vienu žodziu. Tai nėra naujas muzikinis žanras, tai labiau subžanras. Jo esmė yra dzūkiška šnekta, o reiškiasi ji per įvairius muzikinius žanrus, stilius. Kodėl dzūkodelika?Tai nuoroda in psichodelikų arba psichodelijų, terminų, katras yra daugiareikšmis. Jo prasmė priklauso nog konteksto. Tai gali būc ir aiškumo būsena, ir absurdas. Abu pajaucimus gali išgyvenc šiandzien gilindamasis in tarmį ir ieškodamas bei atrasdamas jai naujas formas muzikon.

Kaip manote, koks yra Jūsų atliekamos Dzūkodelikos klausytojas? Ko siekiate kurdamas tokią muziką?

Iš pradzių iš vis kūriau ir grojau dzūkodelikų cik sau, draugams, šeimynai. Paskum, kap pradėjo kviesc tai ty, tai ty pasrodzyc. Maniau, kad šioji muzika bus labiau miegiama ir suprantama dzūkams. Placiai nuaidėjis debiucinis klipas parodė, kad toki dalykai indomūs visai Lietuvai, ir visiškai neprognozuojamai auditorijai. Juo dalijos ir dziaugės ne cik dzūkai, ale ir žemaiciai, aukštaiciai, suvalkieciai, pasaulio lietuviai, net ir užsenieciai jį atrado ir domėjos, kokia cia kalba, apie kų gieda. Smagu, kad šita giesmelė paciko ciek jaunam, ciek senam.

Ko siekiu? Myliu gimtų tarmį, ir man labai pacinka muzikuoc. Supratau, kad apjungis šitas dzvi meilas, galiu prisdėc prieg tarmės renesanso, galiu padėc jai atgauc orumų. Tami matau dzidelį prasmį – juk šiteipos galiu ščyrai pastarnauc savo genciai ir jos tradicijoms, aktualizuoc tarmį jų pajungianc in naujų kūrybų, tep jų prikelianc iš senosios liaudies kūrybos ir suteikianc jai dar nemacytų rūbų. Teip pat siekiu pats būc pokyciu ir, rodydamas tai, kų darau, užkrėsc noru kūrc tarmiškai ir kitus muzikantus, teatralus, kino pasaulio žmonis, meninykus.

Jūsų kūrinys „Tokį rytų“ sulaukė daug dėmesio per itin trumpą laiką. Kaip manote, kas lėmė tokią jo sėkmę?

Oi, nelangva atsakyc. Tokio „sprogimo“ nei aš, nei bičiuliai, padėjį tų klipų sukūrc, nesicikėjo. Mislinu, kad šitoj sėkmė (dzūkai tam turi smagų žodzį – „šikavonė“) yra daugiasluoksnė.

Gal raiktų pradėc nog to, kad pats vaizdelis čiudnokas: kokis tai pusplikis bernas su baravykų karoliais zvanina vantu po obelim. Lyg ir dzūkiškai, ale kažkap skamba ir egzotiškai, neinprastai. Rozu ir visiškai paprastai. Vanta ir daina. Galbūt žmonės pasjilgo paprastumo? Žodziai ne kų mažiau svarbūs – Romo poringė yra nuostabi, kap kokis dzūkiškas haiku. Ailėrašcis paprastas, ale ir gilus – apie akimirkos grožį, apie ryšį su tuo, kas mus supa, apie ryšį su gamtu ir rozu su savimi. Apie vidzinį nokimų.

Jauciu, kad šitoj daina ir rozu pasrodis vaizdo klipas universalus: macydamas labai skircyngas žmonių reakcijas, mislinu, kad kiekvienas tynai randa kų nor sau. Vienas – rycinį užtaisų gerai nuotaikai, kitam smagu girdėc tokių šnektų ne cik iš savo bobulės lūpų, traciam gerus jausmus sukelia obuoliavimo ir grybavimo metas. Vanta – kožnam primena, kap gera vėsų rudenį nuaic pircin ir gerai išsiperc. Dartės mislinu, gal žmoneliai perdamiesi pircysa pradės ir giedoc kų nors in vantos ritmų?

Kas padėjo Jūsų sukurtai Dzūkodelikai subrandinti tokią vaizdo klipo idėją?

Pradzinė mincis buvo ciesiog stovėc po antanini ir dainuoc. O kap jau toj pilmavimo dziena artėjo, tai daug idėjų ir sprendimų gimė tep va, staiga. Mano žmona Eglė pasiūlė, kad būtau pliku viršum. Kadangi dzienų prieš pilmavimų dzviese grybavom dziaugdamiesi dar neragėtu baravykaicių dzygimu, tai vakari, juos beruošdami dziovinimui, pamislinom, kad, va, galėtau pasrėdzyc klipan dziovytų grybų karoliais, nu ir rozu tep prisdengc biski. Tai klipo išvakarėsa susvėriau tuos baravykų karolukus ir per nakcį išdziovinau.

Anksciau šitų dainų mėgau giedoc pritardamas balsui būgnu, ale pora savaitių prieš klipo pilmavimų važavom in vienų renginį Druskinykuose, kur turėjau atlikc šitų dainų, ir tep jau nuciko, kad pamiršau būgnų namie. Bemislinanc, kų daryc, kuom tų ritmų mušč, žiūrom –tynai prie Valkinykų pervažos pardavinėja žmoneliai vantas. Sustojom ir nuspirkom vantų. Ir tep gražiai jau ji šlama, ir dainuoc su ja smagu, kad nusprendėm tadu ir klipi jų naudoc, o ne būgnų.

Ar turite planų visuomenei pristatyti ir daugiau savo kūrybos?

Tep. Sulaukiu nemažai kviecimų koncertuoc. Tad mani bus galima išgirsc tai vienur, tai kitur. Apie visus pasrodzymus pranešiu savo Facebook puslapin. Norėtau per atainancius metus išlaisc pirmų dzūkodelikos albumų.

Esate kilęs iš Varėnos krašto, kur dzūkiška šnekta ypač gyva ir išraiškinga. Ar ja kalbate ir savo kasdienybėje?

Ne ciek daug, kiek norėtau, ba dartės, gyvendamasVylniun, neturiu daug dzūkų arcimon aplinkon, su katrais galėtau paskalbėc. Ale su Egluti, būna, pasjungiam neretai dzūkiškai bendrauc. Nor ji ir iš Vilniaus kilimo, ale labai gražiai moka dzūkiškai kalbėc, ba Dzūkijon daug metų važinėjo rinkc iš senolių giesmelas, tai gražiai pramoko. Su tėvuku visad dzūkuojamės. Na ir su draugais, katriej nog to krašto, jei susmatom ar susiskambinam, tai jau rokuojamės dzūkiškai.

Esate pristatomas kaip menininkas, kūrėjas, atlikėjas. Kuo dar užsiimate šiuo metu?

Kap mani pristato, ne visadu būna mano sumislyta. Užsiimu visokiais dalykais. Nemažų laiko dalį skiriu savo kuriamiems Mėnulio būgnams. Mėgstu sukeverzoc kokį eilėrašcį. Su Egluti giedam senąsias dzūkų liaudies dainas. Vedam pasdainavimus, koncertuojam. Kožnų treciadzienį šalia Vylniaus esancian Garso kupolan su muzikantais Olegu Kovrikov ir Agni Vasiliauskaiti vedam Garso keliones, katrosna susrenka žmonys pailsyc protų po dzienos darbų. Tokia kap garso terapija. Dar mėgstu daryc menų iš dalykų, katruos randu gamton: prisrenku jūros išplautų lantų, pagalukų – padarau instrumentų, prisgrybaunu ir randu gražių spalvotų lapų – sukuriu mandalų. Kažkap tep va. Mažiausiai duroz per savaitį ainu pajudėc su „Movement Vilnius“ bendruomeni – tai tokia judesio mokykla, skleidzianci universalaus judėjimo kultūrų.

O vakari, po visų darbų ir veiklų, jau sėdzim dzviese, pjaustom svarainius, ar kokius obuolius dziovinimui, ruošiamės žiemai.

Kaip supratote, kad politikos ir garso inžinerijos mokslai ne jums ir kodėl taip drąsiai pasielgėte jų atsisakydamas?

Na, juk mokymasis, ar veikla žmogui pacinka arba nepacinka. Kad sužinotai, raikia pamėgyc. Kap pamėginau studijuoc tarptaucinius santykius ir politologijų, supratau, kad man labiau paciktų ciesiog keliauc ir pažinc svietų paciam, nei mokycis apie tai knygosa ar iš kitų žmonių, ir  kad mani labiau domina kultūra, o ne politika. O kap jau išvykis sumaniau stoc in garso inžinerijų Londone, po poros metų ėmiau jausc, kad aš visgi labiau muzikantas, nei inžinierius ir kad man labiau pacinka paciam groc, nei ty labai giliai išmanyc visų tų audioteknikų. Ciek vienur, ciek kitur, be abejo, gavau žinių, kurios pravercia lig šiolei. O dėl drąsos, ciesiog esu linkis klausyc savo nuojautų, vidzinių impulsų. Man atrodo, kad svarbiausia daryc tai, kas miela širdziai ir tadu žmogus ne cik neprapulsi, bet dar ir spakainas būsi.

Gaminate ir savo instrumentus, kuriems suteikiate įdomius vardus? Kiek tokių jau esate sukūręs? Iš ko juos gaminate? Kokios yra jūsų kuriamų instrumentų šaknys? Kas įkvepia?

Svietų jau yra išvydę per 800 mėnulio būgnų. Pirmus keturis šimtus pagaminau vien savo rankom. Dartės jau antri metai turiu komandų, kuri man talkina skirtinguosna etapuosna. Mėnulio būgnai gaminami iš geležies. Tai labai jaunas instrumentas. Jo šaknys… Na, tai vienas tų instrumentų, katruos galbūt būtų galima laikyc kilimo iš interneto. Kažkas pamėgino išpjaustyc sferinį talpų dar gal 2008 metais, tadu tų gamybos procesų indėjo in „Youtube“ ir jau tadu labai grait paplito šitoj idėja po svietų, atsirado daug meistrų skircynguosa kraštuosa, ko pasekoj rados ir daug skircyngų vardų šiciem instrumentam. Aš vienų iš jų pirmųroz gyvai pamatiau 2012 metais keliaudamas po Ispanijų. Pargrįžis namo pamėginau pasdaryc pats. Kadu tai pradėjo virsc mano amatu, sumaniau savo būgnus vadzyc Mėnulio būgnais. Nog pat pradzios juos darydamas daug ekperimentavau ir kūriau unikalius instrumentus, kiekvienų su savitu charakteriu, tai dėl to ir kožnam po atskirų vardų daviau.

O dėl inkvėpimo, tai daug kur mani inkvepia žmona Eglė. Būtent ji ir buvo dzidziausia palaikytoja beipaskatintojadainuoc savo šnektu.

Daugiau kaip trejus metus praleidote Lotynų Amerikoje. Ką ten veikėte, ko pasisėmėte?

Laikas Amerikon buvo tirštas pacyrimais. Sucikau daugybį indomių žmonių, o gamtos įvairovė tynai gniaužia kvapų. Tai buvo vienas dzidziausių nuocykių gyveniman. Vien jau nustranzuoc per pusį Šiaurės Amerikos žemyno (nog Gvatemalos lig Kalifornijos šiaurės) buvo nutrūktgalviška pacircis. Visi gųsdzijo, kokia Meksika pavojynga, ale viskas, kų matiau ir patyriau pakeliui, buvo atviros durys ir atviros širdzys („civilizuotoji“ JAV pasrodė kur kas šaltesnė, uždaresnė). Teko pabuvoc ir Peru dziunglėsa, ir Andų kalnuosa, ir plaukc Amazoni. Ši kelionė praturcino ciek muzikaliai, ciek kultūriškai. Keliaudamas mokinausi viecinių dainų. Tai padėdavo giliau pažinc kraštų ir jo žmonis. Buvo nuostabu atrasc viecinius paprocius ir tradicijas. Labai padėjo ir tai, kad mokėjau ispanų kalbų, ba angliškai su jais ryšio langviai neužmegsi, būsi jiems cik „gringo“ (turistas-amerikietis). Gilių emocijų ir suvokimų paliko laikas, pralaistas su vieciniais (indėnais, majais), ypač – tų kraštų senoliais. Jų išmincis, nuoširdumas, kuklumas, vaišingumas, pagarba gamtai, apeigų ir tos kasdzienės maldos jaukumas. Lydėjo jausmas, lyg liesciaus prie savo pacio šaknų.

Kur dar lankėtės ir ką kelionėse atradote?

Prieš 13 metų, ieškodamas būdų inveikc tuo metu apėmusių depresijų, išajau pėškom Camino de Santiago keliu. Tai piligrimis 1000 kilometrų kelias šiaurės Ispanijon, vinguriuojancis nog Pirėnų lig vandenyno. Dartės matau, kad toji kelionė graiciausiai ir atvėrė man pacį keliavimų kap piligrimyscį. Esu aptranzavis Portugalijų, Italijų, Vokiecijų, teko gyvenc pietų Ispanijon, Belgijon, dzyrbc pabrikan Olandzijon, skync vynuoges Prancūzijon, narcizus Velsan, dažyc sienas Teksasan, ne rozų lankiaus ir Marokan, kelis metus gyvenau Londonan, teko lankycis ir Armėnijon, Gruzijon, Islandijon. Ne tep seniai ir pirmųroz pabuvojau Indijon. Keliavimas man atveria platesnį ir cikresnį  vaizdų apie svietų ir žmones. Be to, kaskart keliaudamas keliaunu ir savo vidun, išorinė kelionė man neatsiejama nuo vidzinės. Būdamas toli nog namų, pradėjau vis scipriau jausc namus vidun, o jau kap pasdaro jauku vidun, tadu ir kelionių nebereikia. Tai dartės kažkaptais ir Lietuvon labai gerai.

Šiuo metu gyvenate Vilniuje, kur archajiškumo užuomazgų aptikti išties sudėtinga. Ar Jūsų neslegia tokia didmiesčio aplinka? Ar netraukia gyvenimas nuošaliau – gamtos apsupty ar galiausiai grįžti į savo gimtinę?

Vilnius manį neslegia. Mėgstu šitų miestų. Ale prauda, daug mieliau gyvenc būtų gamton, savan kraštan. Tokis ir planas – pargrįžc in šilus. Manau, kad cik laiko klausimas kadu su žmoneli krauscysimės in Dzūkijų.

Kaip savyje atradote menininko gyslelę? Ar tokių meniškos prigimties žmonių turite ir savo šeimoje, giminėje?

Nežnau, kas yra ta „menininko gyslelė“. Ciesiog gyvenu tep, kad būtų indomu ir gera. Manau, kad kiekvienas žmogus iš prigimcies yra kūrybinga būcybė, cikne visi laidzia sau tai per gyvenimų atskleisc. Mano šeimamani visadu palaikė mano ieškojimuose. Kitus laimyc ir palaikyc yra dzidelis menas ir išmincis. Esu jiems už tai labai dėkyngas.

Kokių dar ateities planų, svajonių turite?

Šiuo metu pagrindzinis planas ir svajonė yra grįžc gyvenc in Dzūkijų ir pasistacyc tynai trobų,

šilų delni, šalia upelės. Ir tynai būc, toliau dainuoc, augyc vaikus ir pastarnokus.

Daugiau Dzūkijos krašto naujienų rasite čia: „Dzūkijos veidas“