Dziudo treneris Zenius Vencevičius neatsispyrė auklėtinių prašymui: treniruotes surengė parke

Sugriežtinus karantino reikalavimus, žmonės buvo priversti stabdyti daugybę veiklų ir pomėgių. Tačiau vienas garsiausių šalyje Alytaus sporto ir rekreacijos centre dirbančių dziudo trenerių Zenius Vencevičius rado būdą, kaip nenuvilti savo auklėtinių ir toliau juos treniruoti nepažeidžiant saugumo reikalavimų.

Kalbėdamas apie dziudo sportą, vienas pirmųjų jo pradininkų Lietuvoje niekuomet nepristinga motyvacijos ir pozityvumo. Veikiausiai tai ir buvo jo kertinis akmuo, padėjęs auklėtinius vesti prie iki šiol nepamirštamų pasaulinio lygio pasiekimų. Nepaisant to, jis nerimauja, kad motyvuotų trenerių trūkumas Lietuvoje dziudo stumia ant išlikimo ribos. Jis nedrąsiai prasitarė ir apie artimiausių kelių metų planus išleisti savo autorinę knygą apie jo gyvenimą užvaldžiusį sportą.

Z. Vencevičius – neabejotinai garsiausias šalies dziudo treneris, paruošęs ne vieną garsų Lietuvos ir pasaulio čempionatų prizininką. Su mylima sporto šaka jis nesiskiria jau 47-erius metus, iš kurių – 42-ejus dirba treneriu. Už nuopelnus Lietuvos sportui jis buvo apdovanotas vienu garbingiausių sportinių apdovanojimų – aukso medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.

Jis nuo 1983 iki 2015 metų dirbo įvairių amžiaus grupių Lietuvos dziudo rinktinių treneriu. Su Z. Vencevičiumi ir kalbėjomės apie šių dienų aktualijas bei dabartinę dziudo sporto šakos situaciją Alytuje bei šalyje.

Dziudo, kaip sporto šaka turi itin griežtas taisykles ir skiriasi nuo daugelio kovos menų savo grakštumu. Kodėl?

Visi mano, jog dziudo yra grubus muštynių sportas, tačiau taip nėra. Tai sportas su moralės kodeksu, prieš kiekvieną treniruotę sportininkas turi atsiklaupti, išsivalyti savo mintis, susikoncentruoti ir nusiteikti sportiniui darbui. Ant tatamio galima lipti tik basomis. Ši sporto šaka atsirado Japonijoje, o Rytų kultūros filosofija yra tokia.

Treneriu dirbate daugiau nei keturis dešimtmečius, kaip semiatės motyvacijos dirbti ir ugdyti perspektyvius sportininkus iki šiol?

Nuo dziudo imtynių sporto šakos aš jau niekur nepabėgsiu. Sunku įsivaizduoti gyvenimą be dziudo sporto, tai yra gyvenimo būdas – jėgų šaltinis. Motyvacijos mylimai veiklai dar niekuomet nepritrūko.

Galima sakyti, kad įdėjote didžiausią indėlį iš visų Lietuvos dziudo imtynių sporto šakos trenerių jo vystymui Lietuvoje?

Manau, kad taip. Sugriuvus Tarybų Sąjungai, teko viską pradėti nuo nulio, reikėjo kurti savo lietuvišką sporto šakos ugdymo mokyklą. Man iš Monako pavyko parvežti „Moralės kodeksą“, jį išverčiau į lietuvių kalbą bei papildžiau dviem punktais – darbštumu ir tikėjimu. Tai buvo atkaklus ir sunkus darbas, kuris reikalavo didelio užsispyrimo, džiaugiuosi, kad pavyko.

Treneri, gal prisimenate įspūdingiausią pergalę, kurią patyrėte dirbdamas treneriu?

Neabejotinai įsimintiniausia pergalė iškovota 1992 metais Jeruzalėje (Izraelyje) vykusiame Europos iki 21-erių metų čempionate, kuomet Aldas Baranauskas tapo Senojo žemyno čempionu. Manau, kad būtent ši pergalė ir atvėrė manyje tikėjimą, įrodė, kad galiu tapti geru treneriu ne tik Lietuvos, tačiau ir europiniu ar pasauliniu lygiu. Po šios pergalės alytiškiai ir toliau dominavo dziudo sporto šakoje, o didžiąją dalį Lietuvos rinktinės narių sudarydavo mūsų miesto sportininkai.

Kokia situacija su dziudo sportu šiuo metu yra Alytuje ir visos šalies mastu?

Alytaus sporto ir rekreacijos centras turi penkis trenerius ir daug gabaus jaunimo, kuris yra motyvuotas dirbti ir siekti aukštų rezultatų. Tad mūsų mieste situacija yra gera.

Tačiau kalbant apie situaciją šalies mastu, tai jos vertinti teigiamai negalėčiau. Trūksta motyvuotų trenerių, kurie dirbtų šį darbą su dideliu noru ir motyvacija. Norint būti sėkmingu treneriu turi į šį darbą žiūrėti su meile, kitaip aukštų rezultatų pasiekti neįmanoma.

Karantino laikotarpiu treniruotes vykdyti sudėtinga, tačiau jums kliūčių tai nesukelia – vykdote jas Alytaus jaunimo parke. Kaip tai pavyksta?

Prasidėjus ribojimams, sulaukiau auklėtinių prašymo sportuoti ir vykdyti treniruotes. Kai motyvuoti sportininkai su aukštais sportiniais tikslais patys prašo sportuoti, atsakyti jiems tiesiog negaliu, o dirbti su jais vienas malonumas. Žinoma, treniruotes vykdome laikydamiesi saugaus atstumo, poroje sportuoja sesės dvynės, brolis su sese, stengiamės naudoti kuo mažiau kontakto, kad nepažeistume reikalavimų.

Daugiau Dzūkijos krašto naujienų rasite čia: „Dzūkijos veidas“