Džesika Šyvokaitė: „Muzika – tai mano gyvenimo būdas“

Jau kuris laikas Lietuvos muzikos padangėje spindi naujas talentas Jessica Shy. Iš Birštono kilusi dainininkė (Džesika Šyvokaitė) praėjusiais metais pristatė naują savo kūrybos dainą „Viskas, ką turiu“, kuri „Youtube“ platformoje sulaukė beveik 3 milijonų perklausų ir atnešė merginai pripažinimą, o lapkričio mėnesį Džesika surengė ir pirmąjį savo solinį koncertą Vilniuje. Nuo vaikystės dainuojanti mergina pripažįsta, jog muzika visuomet buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis, tačiau nuo mažų dienų apie muzikinę karjerą ir žinomumą ji nesvajojo.

– Džesika, papasakok, kada pradėjai žengti muzikos keliu?
– Kai man buvo ketveri, jau tada nenustodavau dainuoti namuose, dėl to mama nusprendė mane nuvesti į Birštono meno mokyklą, kurioje pagrindiniu mano užsiėmimu tapo estradinis dainavimas, ir nuo to laiko nesu nustojusi dainuoti.
– Esi kilusi iš palyginti nedidelio miesto, Birštono, ar kada nors pati tikėjaisi, kad būsi žinoma?
– Meluočiau, jeigu sakyčiau, jog niekada, niekada apie tai nesvajojau. Nors, kiek pamenu save, visuomet buvau apsupta muzikos, tačiau kai kas nors paklausdavo, ar noriu užaugusi būti dainininke, sakydavau – ne. Teigdavau, jog būsiu policininkė ar teisininkė, tačiau posakis „niekada nesakyk niekada“ čia labai tinka. Sulaukusi pilnametystės priėmiau sprendimą siekti muzikinės karjeros. Tiesa, mano tikslas nebuvo populiarumas, aš tiesiog norėjau būti artiste.
– Londone įgijai muzikos specialybę, kodėl pasirinkai būtent Didžiąją Britaniją?
– Visada žinojau, jog išvyksiu iš Lietuvos. Nežinau kodėl, tačiau tarsi buvau tai „užsiprogramavusi“ galvoje, galbūt pats vardas įpareigojo (juokauja dainininkė, – aut. past.). Į Londoną važiavau būdama vos aštuoniolikos metų ir čia įgijau komercinės muzikos (Commercial music) bakalauro diplomą. Vos tik apsigyvenau Londone, iš karto įsimylėjau šį miestą ir tai, koks spalvingas jis yra savo kultūrų skirtumais, inovatyvumu bei beprotišku tempu.
Studijos man sekėsi puikiai, per jas esu pasirodžiusi miuzikle, su kuriuo keliavome per Didžiosios Britanijos miestus, taip pat su grupe esu filmavusis „Sofar sounds“ kanale („Sofar Sounds” – muzikos renginių įmonė, įsikūrusi Didžiojoje Britanijoje, – aut. past.), filmavome klipus, grojome gyvai, darėme įrašų sesijas su įvairiais prodiuseriais.
– Visgi tęsti savo muzikinę karjerą grįžai į Lietuvą, ar tavęs nesuviliojo Londono galimybės?
– Didesni vandenys, tačiau ir žuvų daugiau. Jei atvirai, Londone jaučiau beprotiškai didelę konkurenciją. Visada tikėjau savimi, bet išlaikyti save Londone yra nepigu, tai reikalauja ir kito darbo pilnu etatu, per kurį tiesiog nelieka tiek daug laiko muzikai bei kūrybai. Sutikau tiek daug žodžiais neapsakomai talentingų muzikantų ir ilgiuosi viso to sūkurio, tačiau tuo pačiu supratau, jog angliškai galiu kurti ir namuose, Lietuvoje, o grįžti ten spėsiu. Tiesa, savo pirmąsias dainas parašiau dar gyvendama Londone, skraidžiau pirmyn atgal apie pusę metų, kol galiausiai nusprendžiau grįžti į Lietuvą.
– Šiuo metu ne tik dainuoji, bet ir pati kuri, kas yra tavo Pegasas?
– Neslėpsiu, jog dažniausiai daug rašau, kai jaučiuosi blogai… Turėjau ilgai trukusius bei liūdnai pasibaigusius santykius, kurie mane „privertė“ išsilieti per kūrybą, todėl gal skamba kiek banaliai, tačiau įkvėpimo semiuosi iš savo pačios išgyvenimų. Kuriant, pirmiausia, man į galvą ateina melodija. Dažnai, išgirdus akordus ar bet kokį garsą, mano pasąmonėje jau guli muzika, kuri tiesiog „išplaukia“ savaime. Tuomet man belieka pritaikyti žodžius. Lyrinės kūrybos įkvėpimu neretai tampa knygos ir poezija, o ypač žaviuosi Rupi Kaur ir jos knyga „Milk and honey“.
Iki šiol režisavau ir visus savo muzikinius klipus: „Viskas, ką turiu“, „Nebenoriu laukti“ bei ateinančius, o „Stadionai“ teko filmuoti pačiai. Kadangi kiekvieną dainą rašiau su tam tikra mintimi, jau berašydama galvodavau, kaip galėtų atrodyti vaizdo klipai. Tada belikdavo tik „parduoti“ pačią idėją (juokiasi Džesika, – aut. past.). Režisavimas man buvo visiškai nauja sfera ir iš tiesų niekada nesu patyrusi tiek daug streso, kaip filmavimo aikštelėje. Čia žmonės susirenka įgyvendinti tavo idėjos, kuri dažniausiai nebūna tokia paprasta, kaip atrodo iš pradžių. Po kiekvieno filmavimo vis sakau sau, kad daugiau savo klipų neberežisuosiu, nes pražilsiu anksčiau laiko, bet ir vėl atsiduriu toje pačioje situacijoje.
– Esi jauna atlikėja, vos prieš metus pradėjusi savo solinę karjerą, tačiau jau esi žinoma, koks buvo kelias iki dabartinio taško?
– Kelias buvo tikrai ilgas ir nelengvas. Nors su „Jessica Shy“ vardu savo pirmąją dainą išleidau vos prieš metus, kūryba užsiimu jau penkerius metus, o scenoje esu nuo ankstyvos paauglystės. Per visą šį laiką daug tobulėjau, mokiausi ir, žinoma, klydau.
– Ar jau teko patirti kokių nors kuriozų, o galbūt išgyvenai ir nusivylimo momentų?
– Išties teko, dabar viskas kelia juoką. Vos prieš mėnesį, naktį prieš filmavimą, susapnavau, kad baigėsi degalai ir pakeliui į filmavimo aikštelę atsitrenkėme į tvorą bei užgesome. Kitą rytą, važiuojant į filmavimo vietą, pasakojau apie šį sapną savo komandai (man tikrai tuomet reikėjo į degalinę) ir atsisukus juokavau: „Sapnavau, kad va čia va užgesom!“. Tuo metu, spausdama akseleratoriaus pėdalą, supratau, jog niekas nevyksta… Negana to, kad baigėsi degalai, jų užpylus, mašina nebeužsivedė, todėl ir į filmavimą gerokai vėlavome. Dėl šio įvykio filmavimo aikštelėje užtrukome 17 valandų ir darbą baigėme 9 valandą ryto.
– Muzika tau yra darbas ar hobis?
– Man tai visada buvo hobis bei gyvenimo būdas. Kartais susimąstau, jog šiek tiek gaila, kad šiuo metu ji yra patapusi darbu. Retkarčiais nebemoku ja tiesiog džiaugtis, nes turiu rašyti, pristatyti savo kūrybą kiekvieną savaitę.
– Slepiesi po Jessica Shy slapyvardžiu, ką jis reiškia?
– Džesika yra mano tikras vardas, tačiau, gyvenant Didžiojoje Britanijoje, jį būdavo sudėtinga perskaityti, todėl išverčiau jį į anglų kalbą „Jessica“. Taip pat ateityje planuoju leisti dainas užsienio rinkai, tad angliškas vardas yra parankesnis. „SHY“ taip pat yra mano pavardės variacija. „Šyvokaitė“ kažkada išverčiau į „Shywouh“, tuomet, renkantis sceninį pseudonimą, sutrumpinau į SHY. Nors iš anglų kalbos išvertus „shy“ reiškia – drovus, dažnai su komanda juokaujame, kad visai aš ne drovi.
– Kiek kūrinių jau esi išleidusi?
– Esu išleidusi penkis kūrinius šiuo vardu ir apie dešimt dainų kitais pseudonimais.
– Muzikinė karjera gana neįprasta sfera, kaip atrodo tavo kasdienybė?
– Mano diena niekada nebūna tokia pati. Nemėgstu monotonijos ir dėl to džiaugiuosi, jog kiekviena diena atneša ką nors naujo, tačiau kartais norėčiau daugiau rutinos savo gyvenime. Šiuo metu sunku tai pasiekti, nes galiu pradėti bėgioti rytais, o po savaitės tiesiog dirbti naktimis ir miegoti iki pietų, visai pamirštant fizinę veiklą. Trumpai tariant, kiekvieną dieną stengiuosi ką nors sukurti, darau dainų rašymo sesijas su skirtingais žmonėmis arba turiu įrašus studijoje. Ypatingomis dienomis turiu radijo pasirodymus, dainų pristatymus, filmavimus ar koncertus, o kartais neturiu nei vieno plano per dieną. Na, taip… kartais tikrai norėčiau daugiau užtikrintumo (šypsosi atlikėja).
– Na, ir pabaigai išduok, kokie tavo ateities planai?
– Šiais metais planuoju išleisti savo pirmąjį albumą, taip pat keletą naujų dainų su gerai žinomais Lietuvos prodiuseriais/atlikėjais. Be to, planuoju pradėti slaptus akustinius renginius Vilniuje, kuriuos talpinsiu į YouTube platformą. Na, ir, žinoma, daug daug kūrybos, saviraiškos, kelionių ir juodo darbo.
Rimantė Jančauskaitė