Dviguba P. Valaičio sėkmės istorija – krepšinio aikštelėje ir žemės ūkyje

Viskas ateis laiku ir savaime, jei darbui atsiduosi maksimaliai. Jei rimtai dirbsi, bus ir rezultatas. Tereikia jo išlaukti, anksčiau laiko visko nemesti, kas ne visiems pavyksta. „Meta neišlaukę to savo momento. Nuleidžia rankas, jei kas nepavyksta. Be reikalo. Jei stengsiesi, būtinai pavyks“, – taip sako krepšinio treneris, pedagogas Povilas Valaitis, savo pavyzdžiu įrodantis, kad ši taisyklė veikia.

Sunkaus darbo vaisius 32 metų vyras pastaruoju metu skina ne tik krepšinio aikštelėje Jurbarke, bet ir savo ūkyje Šakių rajone, Žygėnų kaime. Maždaug dvejus metus jo treniruojama krepšininkų „Jurbarkas“ komanda Regionų krepšinio lygoje (RKL) tapo B diviziono čempionais, iškovojusi išsvajotą kelialapį į aukštesnį, elitinį A divizioną. Vyras sėkmingai tvarkosi ir augalininkystės ūkyje, kuriuo rūpinasi drauge su broliu. Prieš šešerius metus pradėję nuo močiutės padovanotų trijų arų, jiedu su broliu ūkį išplėtė iki 250 hektarų ir sustoti neketina. Žada ūkį plėsti. „Jei yra galimybė eiti pirmyn, tą ir reikia daryti. Tas galioja ir sporte“, – sako Povilas, įsitikinęs, kad bet kuriam darbui reikia atsiduoti maksimaliai, tobulėti, nes kitaip nėra prasmės tuo užsiimti.

Didžiausias trenerio džiaugsmas

Povilui sekasi plėsti ne tik auginamų kultūrų plotus savo ūkyje, bet ir krepšinio entuziastų Jurbarke būrį. Per šešerius metus jaunųjų auklėtinių ratą išplėtė nuo dviejų grupių ik maždaug 100. Kartu su bendraminčiais treneriais, tokiais kaip Vaidas Greičius, sukūrė visą krepšinio ruošimo sistemą su sutartinai veikiančiomis grandimis. Taip jau sutapo, kad Povilas vienu metu ir ūkininkauti, ir krepšinio treneriu, mokytoju Jurbarke dirbti pradėjo. Į sporto centrą dirbti pakvietė tuometinis Jurbarko rajono kūno kultūros ir sporto centro direktorius Antanas Domeika. Buvo laisva vieta. Povilas pripažįsta, kad pradėjo nedrąsiai. Šypteli, jei kas dvyliktoje klasėje jam būtų pasakęs, kad jis dirbs mokytoju, būtų prie smilkinio pirštu pasukiojęs. Klydo. Treniruoti vaikus jam labai patinka. Paaiškina, kad ne tik pergalės ir trofėjai krepšinio aikštelėje džiugina širdį. „Smagiausia yra matyti, kaip auga ir tobulėja auklėtiniai vaikai. Tai yra didžiausia trenerio darbo grąža“, – sako Povilas, pasakojantis apie viziją, kurią pavyko įgyvendinti. Jam kartu su bendraminčiais pavyko sukurti visą krepšinio užimtumo sistemą, ką Povilas vadina tobulėjimo piramide. Jos tikslas – sudominti vaikus krepšiniu, pastebėti „perliukus“, motyvuoti siekti aukščiausių rezultatų ir save realizuoti. Šią piramidę užtikrina trys grandys – asociacija „Jurbarkas“, kuriai Povilas vadovauja, ir kuri užsiima neformaliu švietimu, rajono kūno kultūros ir sporto centras ir galiausiai rinktinė RKL „Jurbarkas“ komanda.

Vasaros – tarp gelbėtojų Palangoje

Povilas sutinka, kad pastaraisiais metais gyvena krepšiniu, krepšiniui ir dėl krepšinio. Mėgo šią sporto šaką nuo pat mažens – pats mokykloje sportavo, krepšinį žaidė. Be to, ir dirba pagal specialybę – tuometiniame Lietuvos kūno kultūros institute yra įgijęs krepšinio trenerio specialybę, kaip antrąją pasirinkęs plaukimo trenerio. Vyras paaiškina, kad plaukimas su krepšiniu puikiai sutinka – plaukdamas nuo oranžinio kamuolio atitolsti, pailsi, atsipalaiduoji, išsikrauni.

Povilas baseine rezultatų nesiekia. Šiaip pasiplaukioti jam neįdomu. Jei užsiimti, tai rimtai. Vis dėlto plaukimo trenerio žinios praverčia. Povilas kone visas vasaras leidžia Palangoje dirbdamas gelbėtoju. Taip ir nuo krepšinio pailsi, ir atsipalaiduoja, ir smagiai laiką praleidžia. Vis dėlto pastaraisiais metais tenka tokio malonumo atsisakyti – jau dabar planuoja vaikų krepšinio vasaros stovyklas, kurias numatęs prie jūros – kad vaikai, jaunieji krepšininkai, sustiprėtų, aktyviai laiką leistų. Povilas tikisi, kad pavyks bent savaitę ar kelias gelbėtoju padirbėti – puikiai sutaria su Palangos gelbėtojų vadu Jonu – jei reikės - padės. „Tik jau ne kaip darbininkas, o veikiau pagalbininkas“, – šypteli jis.

Povilas turi dar vieną pomėgį, kurį teko apleisti. Ne todėl, kad laiko viskam neužtektų. Dėl pandemijos šios mėgstamos veiklos tenka atsisakyti. Dėl karantino negali į Lenkijos ar Austrijos kalnus paslidinėti, kur smagiai laiką su draugais leidžia, fiziškai išsikrauna. Patikina, kad slidinėdamas aukštų rezultatų tikrai nesiekia. „Kalnuose gali nebent traumos siekti“, – šypteli Povilas, savęs priskirdamas prie slidininkų vidutiniokų, pajuokaudamas, kad nuo kalno gali nučiuožti, bet 360 laipsnių kampu neapsiverstų.

Kai vaikai – emocijų valdymo treneriai

Povilui visai negaila, kad krepšinis vis daugiau jo laisvo laiko užima. Priešingai. Jis labai džiaugiasi ir tikina esantis laimingas žmogus, kuriam smagu matyti, kaip jo auklėtiniai auga ir tobulėja, pridurdamas, kad tenka ir auklę, ir tėvus atstoti. Reikia ir batų raištelius mokyti užsirišti, ir geru žodžiu padrąsinti. Mokydamas vaikus Povilas ir pats iš jų daug ko išmoksta. Vaikai yra geriausi emocijų valdymo treneriai. Dirbant su vaikais reikia nemažos kantrybės, kuri praverčia treniruojant suaugusius. Povilą patį sunku iš kantrybės išvesti – šypteli, kad nėra Šarūno Jasikevičiaus tipo, kuris auklėtinius linkęs apšaukti. Povilas stengiasi reaguoti ramiai, patylėti, nes tyla būna iškalbingesnė. Komandos atmosferos tokios audringos trenerio reakcijos nepagerins. Be to, jei kelsi balsą, greitai pasijusi besąs vienas. Priduria, kad tenka ir karčią kritikos piliulę nuryti – viskas dėl bendro komandos tikslo.

Stengiasi dėl Jurbarko, nors pats nėra jurbarkietis. P. Valaitis dirba Jurbarke, bet gyvena Šakių rajone. Gimęs augęs Žygėnų kaime, Šakių rajone, baigęs tuometinę Šakių „Varpo“ vidurinę mokyklą. Su Jurbarku ryšiai užmegzti jau apie 17 metų – ir tuos ryšius užmegzti padėjo sportas. Krepšinis. Povilas savęs jurbarkiečiu dar nelaiko. Šypsosi, kad džiaugiasi galėdamas gyventi viename rajone ir būti naudingas kitam rajonui.

Geras žmogus – geras sportininkas

Povilas jaunuosius krepšininkus treniruodamas juos moko ir gyvenimiškų tiesų. Jis pats išsikėlęs kur kas didesnį tikslą – juos nori paruošti ne krepšininkais, o gerais žmonėmis. „Jei būsi geras žmogus, tai būsi ir geras sportininkas“, – įsitikinęs jis, sutikdamas, kad gal šie žodžiai skamba neįtikėtinai, bet tokia yra tiesa. Geras sportininkas turi turėti vertybinį stuburą ir teisingą požiūrį. Ir dar visada reikia apsispręsti, ko nori – ar sportuoti bet kaip, dirbti bet kaip, ar vis dėlto siekti rezultato. Siekiant rezultato sėkmė ateina pas tuos, kurie atsakingai į darbą žiūri, sunkiai dirba, susitvarko su užklasine veikla, suvaldo emocijas, kai aplink vien bendraminčiai ir gera atmosfera . Būtent tokią komandą RKL lygoje Povilui, Vaidui Greičiui ir Vladislovui Razumnovui pavyko suburti pastaraisiais metais – žinančią ko nori, labai motyvuotą ir atkakliai to siekiančią. Pasak Povilo, Vladas ir Vaidas yra tie, kurie prie Jurbarko klubo sėkmės ženkliai prisideda.

Pačiam Povilui didžiausia vertybė yra ne tik atsidavimas bet kokiam darbui, kurio imasi, bet ir šeima. Tėvai, broliai, seserys bei šalia esantys artimieji, dėl kurių reikia stengtis. Ryšys ir besąlygiška pagalba turi būti, įsitikinęs jis. Povilas pats daug išmoko iš savo didelės šeimos. Valaičių penki broliai ir dvi seserys. Nė vienas jo šeimos narys su sportu nieko bendro neturi. Vienas brolis kartu su Povilu ūkininkauja, kitas yra profesionalus karys, dar vienas dirba tolimųjų reisų vairuotoju, kitas statybose. Vienintelis Povilas savo gyvenimą su sportu susiejo.

Paradoksas

O galėjo būti kitaip. Pats Povilas pripažįsta, kad mokykloje jis planavęs rinktis tiksliuosius mokslus, studijuoti inžineriją Kauno technologijos universitete. Vis dėlto pildydamas stojimo dokumentus pirmu numeriu Povilas įrašė LKKI bei krepšinį ir tik antru numeriu – inžineriją KTU. Kodėl būtent krepšinį ir LKKI įrašė sąrašo viršuje, negalintis paaiškinti. Nesukęs sau galvos. Juokais rašęs. Gal iš draugų nusižiūrėjęs. Į tą sąrašą rimtai nežiūrėjęs. Povilas pateikęs ilgą pageidaujamų specialybių sąrašą, tikėdamasis, kad galės atsirinkti iš gautų pasiūlymų. Nė nežinojęs, kad tuo metu veikė tokia sistema – jei iš karto patenki pagal pirmu numeriu įrašytą specialybę, kiti variantai automatiškai nesvarstomi. Taip gavosi, kad Povilas iš karto į LKKI ir pateko. Pripažįsta, galvojęs mesti po kelių metų, bet buvo gaila įdirbio. Nemetė, pabaigė, tuo pat metu pats intensyviai sportuodamas. Povilas dabar džiaugiasi. „Kortos sukrito taip, kad geriau nė būti negali. Esu savo vietoje. Nesijaučiu, kad dirbu. Esu laimingas“, – tvirtina treneris, kurio darbo diena trunka nuo 6 valandos iki 22.30 val. vakaro, bet tokiu ritmu dirbti jam nekyla jokių sunkumų. Nesunku anksti keltis ir dieną intensyviai leisti. Svarbiausia, yra viską suspėti, kas pavyks, jei laiką susiplanuosi. Povilas šypteli, kad yra viena bėda, kurią jis jau pradėjęs jausti. Kaip savo ydą nurodantis tai, kad per daug atsiduodant darbui, nukenčia jo paties asmeninis gyvenimas.

Graužtis dėl ydų nėra kada. Povilas gyvena ateities planais. Pirmiausiai nori RKL „Jurbarkas“ komandos gerbėjams, rėmėjams atsidėkoti. Tikisi, kad senieji rėmėjai nesusisuks ar net naujų atsiras. Ir kad rajono savivaldybės vadovybė laikysis savo pažado ir skirs iš rajono biudžeto „Jurbarkas“ komandai žadėtus 25 tūkst. eurų. Povilas dėlioja planus – išlaikyti dabartinės komandos branduolį – jau dabar galėtų pretenduoti į A lygos aštuntuką. Teks dar daugiau treniruotis, stiprinti komandą ir siekti vietos „Top trejetuke“. Komandos tikslas nėra aukštesnėje lygoje išsilaikyti – ateina siekti rimtų rezultatų, eiti pirmyn – nes eikvojamas ir laikas, ir pinigai.

Iš treniruotės – už kombaino vairo

Dėl krepšinio augalininkystės ūkio neapleis ir pastarojo plėtros nepristabdys. Kartu su broliu Eriku kitapus Nemuno augina kviečius, miežius, pupas, rapsus ir kitas kultūras. „Ir čia viskas gerai sekasi“, – šypteli Povilas, patikindamas, kad pavyko didelį šuolį padaryti. Povilas šypsosi, prisiminęs pradžią. „Pamačiau, kad kaimynas ūkininkauja. Pagalvojau, kad ir man reikėtų pradėti“, – prisiminė jis. Neturėjo nei technikos, nei žinių, nei žemės. Pradėjo nuo trijų hektarų, kuriuos padovanojo močiutė, ir išsiplėtė iki 250 hektarų – didžioji dalis nuomojama. Investuota daug, suprantant, kad atsiperkamumas ilgas. Nors Povilas labiau atsakingas už vadybos reikalus, prireikus, gali ir už kombaino vairo sėsti, ir visus juodus darbus nudirbti. Viską moka. Ir tie darbai jam taip pat patinka. Kuldamas javus gali nuo krepšinio aistrų pailsėti. Tiek dirbdamas ūkyje, tiek užsiimdamas krepšinio vadybos reikalais, jis įsitikino, kad nereikia bijoti suklysti. Neklysta tie, kurie nedirba. Reikia stengtis, kad tos klaidos kainuotų kuo mažiau finansiškai ir psichologiškai. O kas dėl sporto – ne tik pergalės teikia džiaugsmą, bet ir pats procesas – daugiau pažinčių, plečia akiratį, supratimą, bendrą matymą, galiausiai, prideda daugiau išminties.