Dvi mergaites globoti apsisprendusi Erlandos šeima: išleidus sūnus, tuščias lizdas vėl pilnas

„Psichologai tą laiką, kai vaikai išskrenda iš namų ir pradeda savo gyvenimą, dažnai pavadina tuščio lizdo sindromu. Tuomet pradedi galvoti, kad nebėra jaunatviško klegesio, norisi kažkuo rūpintis, daugiau pilnatvės. Ir man taip nutiko. Taip išlydėjus sūnus į savarankišką gyvenimą, į mūsų namus atkeliavo dvi mergaitės“, – apie vaikų globos pradžią pasakoja  Kaišiadorių rajone gyvenanti Erlanda.

Prieš daugiau nei septynerius metus Erlanda su vyru Raimondu pradėjo globoti trejų ir penkerių metų seses. Šių metų gruodį jaunėlei bus vienuolika, o sausio pradžioje vyresnėlei sukaks trylika metų.

Globėjų šeima sesutėms atvėrė namų duris ir širdis, tačiau kasdien Lietuvoje bent 6 vaikams reikalingi budintys globotojai arba globėjai. Artėjant didžiosioms metų šventėms vaikų globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pradeda iniciatyvą „Mano akims reikia Tavo akių“, kurios metu atkreipiamas dėmesys į globėjų laukiančius vyresnius vaikus ir kviečiama pasvarstyti apie jų globą.

Sujaudino filmas apie globėjų laukiančius vaikus

Jau daugelį metų pedagoge dirbanti ir kartu su vyru natūrinį ūkį puoselėjanti Erlanda pasakoja, kad pirmosios mintys apie globą aplankė 2015 m. Tuomet į mokyklą atvažiavo Kaišiadorių globos centro specialistė ir parodė trumpą bei jautrų filmą apie globėjų laukiančius vaikus.

„Mano vaikai jau buvo palikę namus, studijavo ir gyveno Vilniuje. Aš pajaučiau viduje, kad noriu globoti. Pirmiausia, pasitariau su savimi, po to – su vyru. Pasikalbėjau su artimaisiais, draugais ir taip gimė pasirinkimo dėlionė. 2017 m. kartu su vyru nuėjome į globėjų mokymus Kaišiadoryse“, – pasakoja globėja.

Po mokymų baigimo gavusi teigiamą išvadą dėl pasirengimo globai, Erlanda nelaukė nė minutės – jau kitą dieną nuvažiavo pas tą pačią Kaišiadorių globos centro specialistę, kuri lankėsi mokykloje. Išgirdusi apie galimybę globoti mergaites, dar kitą dieną Erlanda, gavusi vyro palaiminimą, važiavo į Vilnių, SOS vaikų kaimą.

„Galvojau, koks bus tas susitikimas su mergaitėmis, ką aš joms pasakysiu, bet, atrodo, pavyko. Susitikime dalyvavo ir atvejo vadybininkė, mergaičių budinčios globotojos sutuoktinis. Buvo labai jautri akimirka, kai jaunesnioji piešdama sako, kad tėvelis žadėjo atvažiuoti, bet taip ir neatvažiavo ir jos skruostu nuriedėjo ašara. Man pačiai suspaudė širdį“, – prieš septynerius metus įvykusį pirmąjį susitikimą gerai prisimena globėja.

Po pirmos pažinties su būsimomis globotinėmis Erlandai paskambino vaikų globos specialistė ir pasiūlė paruošti mergaičių svečiavimosi pas ją planą bei tęsti pažintį. 

Teko susipažinti ir su karvės „blynu“

Pasak globėjos, mergaičių adaptacija šeimoje buvo gana nesunki. Nors vyras kiek baiminosi, kaip mieste gyvenusios sesės prisitaikys prie kaimo.

„Raimondas sako, jos gi gali į karvės „blyną“ įlipti, pradėti rankioti avių „rutuliukus“ ar įsidilginti.  Sakau, įlips tai įlips. Bet viskas vyko natūraliai. Mergaitės buvo labai pozityviai nusiteikusios ir pasiruošusios gyventi šeimoje. Jautėsi gilus ir teigiamas vaikų psichologų įdirbis. Tik atvažiavus mažoji pakėlė rankas į viršų, kad vyras pakeltų ir nuneštų iki karvės ar arklio paglostyti. Jos iš karto mus priėmė, o po kokio mėnesio pradėjo vadinti mamyte ir tėveliu“, – emocingai pasakoja globėja.

Erlanda prisipažįsta, kad pradžioje mergaičių emocinis ryšys buvo stipresnis su Raimondu, o dabar, ankstyvoje paauglystėje, jos labiau draugauja su ja.

„Mano vyro charakteris yra tipiškas, lietuviškas, jo nuomone, vaikams reikia mokėti šiek tiek ūkio darbų. Aš joms leidžiu daugiau pasirinkti, kas joms patinka. Kartais mūsų požiūris į auklėjimą, ką vaikas turi žinoti ar mokėti, su vyru išsiskiria. Tačiau kaip globėjas ir tėvas, Raimondas mergaitėms labai daug reiškia“, – neabejoja Erlanda.

Mergaičių pomėgiai – nuo motociklų iki dainavimo

Šiuo metu vyresnėlė yra šeštokė, lanko šokių būrelį, domisi motociklais, žino markes ir variklių arklio galias, o labiausiai nori į kadetų mokyklą. „Prieš metus ji man užsiminė, kad norėtų būti kare arba policininke. Dabar rimtai dėlioja pliusus ir minusus. Pavasarį bus atvirų durų diena Kauno kadetų licėjuje, tad ten planuojame nuvažiuoti“, – ateities planais dalijasi Erlanda.

Jaunėlei labai patiko dziudo pamokos, bet  miestelyje nebeliko mokytojo. Tačiau ji toliau lanko dainorėlių kolektyvą, nes, pasak globėjos, jos balsas turi daug potencialo. „Mergaitės savo klasėse vyriausios. Sulaukiau patarimo, kiek įmanoma ilgiau atidėti mokyklą, kad jos mokslams labiau subręstų. Man atrodo, kad pasiteisino. Šį patarimą duočiau ir kitiems globėjams“, – sako moteris.

Ji pastebi, kad pedagogai ne visada supranta, kiek pažeisti tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme yra globojami vaikai. Jie sureikšmina tuos dalykus, kurių nereikia sureikšminti, ir praleidžia pro pirštus tuos, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. Pasak Erlandos, pavyzdžiui, pirmus metus namuose naktį nuolat degė lempa, nes vaikai sapnuodavo košmarus ir per miegus rėkdavo.

Jeigu tiki ir yra noras globoti – tik pirmyn

Laisvalaikiu šeima mėgsta aplankyti įvairias Lietuvos vietas. Šį pavasarį keliavo ir į užsienį – atostogavo Bulgarijoje. „Kai mergaitės atėjo į šeimą, užsiminiau, kad norėčiau į Bulgariją, ir tai tapo motyvacija visiems ten nuvažiuoti. Jos pirmą kartą skrido lėktuvu, buvo pilnos įspūdžių, ten mokėsi savarankiškumo. Visi puikiai praleidome laiką“, – pasakoja Erlanda.

Biologiniai globėjų sūnūs yra mergaičių krikštatėviai, kurie kartkartėmis jas aplanko. „Jie į mergaites žiūri kaip į sparčiai augančius vaikus, kurie yra mūsų šeimos dalis. Kai pradėjome jas globoti, buvo šiek tiek ir pavydo užuominų, nors jie jau buvo suaugę ir nebegyveno kartu. Atvažiuoja ir sako, ką, aš nebeturiu jau kambario. Sakau, sūnau, tu kartą per mėnesį atvažiuoji iš Vilniaus. Dabar čia mergaičių kambarys. Visiems norisi dėmesio, bet tai natūralu“, – šypsosi globėja. 

Erlanda atvira: „Pradėjusi globoti, įveikiau savo baimes ir tas tuščio lizdo sindromas, kad ir kaip jį pavadinsi, man pasitarnavo – aš pratęsiau savo gyvenimo pilnatvę.“

„Kai vaikai išskrenda, kažkuriuo metu pasijauti nepilnas. Mergaitės mano gyvenimą užpildė, suteikė daugiau prasmės. Ką pastebėjau, kad globodamas pats tobulėji, o vaikams juk suteiki šeimą. Nesame tobuli, bus daug iššūkių, bet jeigu tiki ir yra noras globoti, tai tik pirmyn“, –  į svarstančius globoti kreipiasi Erlanda.

Visą informaciją apie globą ir įvaikinimą surasite www.globoscentrai.lt, taip pat paskambinę į nemokamą Vaiko teisių liniją 0 800 10 800.