Dvasinė ekologija, arba Kuo pavojinga vidinė tarša

VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojo prof. dr. Artūro Lukaševičiaus dėmesio centre pastaruoju metu atsidūrė dvasinės ekologijos tema. Apie pasaulio ekologinę krizę nūdieną kalbama vis aštriau, tačiau profesorius kviečia atkreipti dėmesį ne į išorinę, bet į vidinę taršą: „Kol žmogaus širdyje vyraus godumas ir abejingumas, gamta bus niokojama ir negailestingai eksploatuojama.“

– Gal galėtumėte skaitytojams paaiškinti, kas yra dvasinė ekologija?

– Jau kelis dešimtmečius vis garsiau kalbama apie tai, kad ekologinės pasaulio krizės nepavyks suvaldyti, jeigu ja rūpinsis tik gamtosaugininkai, pramonininkai ir ekonomistai. Kol žmogaus širdyje vyraus godumas ir abejingumas, gamta bus niokojama ir negailestingai eksploatuojama, veltui bandant patenkinti nesibaigiančius mūsų įgeidžius. Vakarų pasaulio žmogus augančius vidinio tuštumo, nerimo ir beprasmybės jausmus bando nuslopinti išoriniais dirgikliais, visų pirma – pramogomis ir daiktais. Į tokį gyvenimo būdą galingai kreipia ir masinė kultūra. Tačiau pramogos ir daiktai savijautą pagerina tik trumpam ir tuoj reikalauja sekančios „dozės“. Toliau einant šiuo vartotojišku keliu ir gamtos, ir žmonių būklė blogėja. Tai skatina susirūpinti vidine, arba dvasine, ekologija.

– Ar dvasinės ekologijos problemos liečia eilinį Lietuvos pilietį?

– Be abejonės. Aplink kasdien matome daug vidinės taršos, kurią pilame į save ir kitus: pyktis, nuolatinis irzlumas, nepasitenkinimas, nepagrįstos baimės, nuobodulys dėl persisotinimo ir pan. Bendrai tai būtų galima pavadinti negebėjimu džiaugtis gyvenimu. Šis mūsų dvasinis užterštumas išoriškai reiškiasi per psichikos sutrikimus, kurių augimas pasiekė epideminį mastą ir didėja toliau.

Pavyzdžiui, nuo 2000 m. iki 2020 m. Europos Sąjungoje antidepresantų vartojimas augo po maždaug 1 proc. per mėnesį. Žmonių, dėl psichikos sutrikimų besikreipusių į medikus, Europos Sąjungoje kasmet padaugėja 2 proc., Lietuvoje – 3 proc. Vis didesnį nerimą kelia priklausomybių augimas. Tai liečia kiekvieną, net jei mūsų psichikos sveikata dar nepasiekė tų 3 proc. lygio, kai tenka kreiptis į specialistus, greičiausiai jos būklė negerėjo. Vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad kažką reikia skubiai keisti, ir atsakymų pradeda dairytis dvasinėje srityje.

– Ką jūs konkrečiai darote šioje srityje? Ką galite pasiūlyti žmogui, kuriam ši tema aktuali?

– Šioje srityje dirbu jau penkerius metus: skaitau paskaitas, vedu seminarus įvairioms bendruomenėms, įstaigoms, mokykloms. Artėjančią vasarą organizuojame šia tema stovyklą. Akivaizdu, kad susidomėjimas dvasine ekologija auga. Ja besidominčiam žmogui pirmiausia siūlyčiau kritiškai įvertinti masinės kultūros peršamus stereotipus, kurie sveiko ir pilnatviško gyvenimo kviečia ieškoti įvairiose vartotojiškumo formose. Taip pat siūlyčiau naujai pažvelgti į tikėjimą. Turime nemažai gerų knygų, kokybiškų paskaitų ir programą išsilavinusiam šiuolaikiniam žmogui, keliančiam rimtus klausimus apie tai.

– Į ką šioje situacijoje kviečia dvasinė ekologija?

– Dvasinėje ekologijoje žmogus suprantamas kaip dviejų artimai susijusių organizmų – materialaus kūno ir dvasinės sielos – vienovė. Abu organizmai turi savo dėsningumus, kuriuos pažeidus, jie negaluos ir sirgs. Kūno dėsningumus nagrinėja medicina, juos neblogai žinome: sveika mityba, fizinis aktyvumas, miego režimas, vitaminai ir pan. Šie dėsningumai nepriklauso nuo mūsų norų ar žinių apie juos. Jeigu jų nesilaikysime, mūsų kūnai sirgs.

Panašiai ir kiekvieno žmogaus siela yra tam tikras organizmas, turintis savo vidines struktūras ir dėsningumus. Kaip ir kūno atveju, sielos dėsningumai nepriklauso nuo mūsų norų ar žinių apie juos. Juos pažeidus, žmogaus dvasinė siela negali tinkamai funkcionuoti ir pradeda sirgti. Leisdami savyje bujoti irzlumui ir godumui, teršiame savo sielas, pažeidžiame dėsningumus ir jos pradeda sirgti.

Kadangi žmoguje viskas artimai susiję, dalis dvasinių negalavimų perauga į psichikos sutrikimus ir kūno ligas. Specialistai seniai pastebėjo, kad daug psichologinių ir fizinių problemų kyla iš dvasinių. Ir daugelio psichologinių ir net fizinių problemų sprendimą gali paspartinti dvasinės priemonės.

– Gal galite pateikti praktinį pavyzdį?

– Visi esame girdėję Dešimt Dievo įsakymų: nevok, nežudyk, nemeluok ir kt. Dauguma žmonių juos mato kaip naudingus visuomenei, bet sunkią naštą jų besilaikančiajam. Dėl naudingumo visuomenei visai teisingai – daug maloniau gyventi aplinkoje, kurioje mažiau nusikalstamumo. Tačiau lieka nepastebėta, kad įsakymai, visų pirma, rūpinasi besilaikančiojo dvasine sveikata.

Pavyzdžiui, įsakymai „nevok“ ir „negeisk svetimo turto“ siekia pažaboti godumą ir pavydą. Įsivaizduokime žmogų, kuriame šios ydos stipriai išsikerojusios. Štai toks goduolis pavyduolis žiūri pro langą ir mato, kad kaimyno namo stogas uždengtas geresne skarda negu jo. Kiekvieną kartą, kai tik pažiūri pro langą, jam sugenda nuotaika. Vietoj to, kad džiaugtųsi tuo, ką turi, jis liūdi dėl to, ko neturi. Jeigu šie apetitai turtui nėra ribojami, jie sargdins žmogaus sielą toliau – augs nerimas, pyktis, atsiras derlinga dirva įtarinėjimams („Iš kur kaimynas turi tiek pinigų? Turbūt vagia... Kokie niekšai tie vagys... O aš nevagiu ir, štai, vargstu“).

Vargšas goduolis pavyduolis užmiega ir prabunda su tokiomis mintimis. Šeima kenčia nuo blogos jo nuotaikos, bendradarbiai pastebi padidėjusį irzlumą, auga bendras nepasitenkinimas gyvenimu. Jo sieloje įsimetė dvasinė liga, kuri progresuodama gali sugriauti jo šeimą, darbą, psichinę ir net fizinę sveikatą, vesti į priklausomybes ir t. t.

O atsakymas paprastas: įsakymas „negeisk svetimo turto“ pirmiausia siekia apsaugoti žmogaus sieloje esančią tam tikrą struktūrą, kurią pažeidęs jis pakenks sau pačiam. Nesunku pastebėti, kaip šis modelis galios ir kitoms sritims, pavyzdžiui, seksualinių apetitų ir pornografijos atveju. Šiame nesudėtingame pavyzdyje matome vieną iš savidestrukcinių mechanizmų (jų yra gausybė – nuo įgeidžių ir prisirišimų iki cheminių priklausomybių), kurie susiformuoja žmogaus sieloje ir atima gyvenimo džiaugsmą. Išsivadavimo kelias yra, bet jis, kaip ir visi tikri dalykai, nėra lengvas. Reikės keisti mąstymo ir gyvenimo būdą. Dvasinės ekologijos tikslas yra suteikti pagrindines žinias apie tai.

– Minėjote, kad šia tema organizuojate stovyklą. Gal galite papasakoti plačiau?

– Taip, liepos 9–16 d. organizuojame stovyklą-seminarą „Dvasinė ekologija visiems“. Programą sudaro paskaitos, moderuojamos diskusijos, fiziniai užsiėmimai ir vandens procedūros. Paskaitose nagrinėsime pagrindinius krikščioniškojo požiūrio į dvasinę ekologiją klausimus. Fiziniais pratimais, kuriuos ves kvalifikuoti specialistai, sieksime išgyventi kuo integralesnį požiūrį į žmogų, kaip kūno ir sielos vienovę. Besidomintieji daugiau informacijos gali rasti internete įvedę stovyklos pavadinimą.

– Ar stovykla skirta vien praktikuojantiems katalikams?

– Ne, stovykla skirta labai plačiai auditorijai. Iš esmės ji skirta visiems, kurie domisi žmogaus dvasine sveikata ir jos ryšiu su visapusiška žmogaus gerove, taip pat ir psichine bei fizine sveikata. Nors katalikai stovykloje irgi išgirs naudingų dalykų, dvasinė ekologija kalba apie bendražmogiškas problemas. Žinios apie tai praturtins tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius. Juk ir ateistas turi sielą, net jei to ir nepripažįsta (juokiasi).

Kaip ir visi žmonės, ateistas patiria tuos pačius sielos sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui, iš pavydo kylantį susierzinimą, nerimą ir negebėjimą džiaugtis gyvenimu. Tai būtų galima palyginti su paaugliu, kuris sako, kad jam nekenkia nesveikas maistas ir miego režimo nesilaikymas. Tačiau kūno dėsningumų pažeidimai anksčiau ar vėliau sutrikdys kūno sveikatą nepriklausomai nuo to, ar juos pripažįstame. Lygiai taip pat yra su mūsų sielos, kaip dvasinio organizmo, sveikata.

– Ko palinkėtumėte skaitytojams atsisveikindamas?

– Kviečiu keltis nuo kasdienybės sofos ir leistis į tikresnio gyvenimo paieškas. Galimybės yra plačios.