Dvarų projekto dalyviai aplankė neregėtąją Antaprūdės dvaro sodybą

Ignalinos viešoji biblioteka, pernai kvietusi atrasti ir pažinti savo krašto piliakalnius, šiemet skatina atsigręžti į dvarus, sužinoti jų istoriją, pajusti paslaptingą dvasią ir tokią skirtingą lemtį. Rugpjūčio 28 dieną atkurtos Lietuvos šimtmečiui ir bendruomenei skirtas projektas „Dvarų istorija žadina vaizduotę” pakvietė jau į penktąjį renginį – pažintinę pamoką Antaprūdės dvaro sodyboje pas jos savininkę Vitą Balčiūnienę. Skambant Ignalinos muzikos mokyklos smuikininkių ir kanklininkių atliekamiems kūriniams pagerbtas tarp senų medžių ir tvenkinių besiglaudžiantis vienintelis išlikęs dvaro pastatas, taip pat aplankyta už poros kilometrų esanti pagrindinio dvaro rūmo vieta, dabar visiškai apaugusi miško medžiais, apklota samanų patalu...

Kultūros tarybos remiamo projekto vadovė Laima Andrijauskienė džiaugėsi gausiu būriu dalyvių ir dėkojo partneriams, seniūnams bei dvarų savininkams, kurie noriai priima svečius ir padeda organizuoti renginius, o dvarai yra naujai atrandami ir vis kitaip prakalbinami pasakoja savo išskirtines istorijas. Savo įdomių patyrimų žygį pavasarį pradėję privačiam gyvenimui ir kultūros renginiams duris atveriančiame Vidiškių dvare, projekto dalyviai per vasarą aplankė Kazitiškio dvarvietę, įspūdingas Kazokinės dvaro pastato liekanas, šalia kurių vyko istorijos pamoka su istoriku Salvijumi Kulevičiumi. Vėliau aplankytas bene didžiausiu šalies reabilitacijos centru tapęs Meikštų dvaras, kur koncertavo aktorius Gediminas Storpirštis.

Į Antaprūdę, kaip ir į kitus dvarus, renginio dalyviai buvo pavėžėti. Tačiau iki sodybos nuo pagrindinio kelio siauru laukų keliuku teko ir kiek paeiti. Smagu buvo besišnekučiuojant gėrėtis paskutiniais besibaigiančios vasaros žiedais, kvėpuoti rudenėjančia ramybe ir tikėtis maloniai praleisti laiką. Susitikimas Antaprūdėje buvo tarsi įrodymas, kiek mes dar mažai žinome apie savo kraštą, kiek esame užmiršę, netekę, amžinai praradę... Ir šioje sodyboje dauguma renginio dalyvių lankėsi pirmą kartą ir anksčiau nieko nebuvo girdėję apie šią dvarvietę.

Linkmenų bibliotekininkė Danutė Dubakienė papasakojo apie Linkmenų krašto dvarus ir dvarvietes, iš kurių žinomiausi Kavoliškės, Pakiaunio, Sidariškės dvarai. Kiek išlikę žinių, Antaprūdės dvaras priklausęs Kunigundai Matuševičiūtei Ručienei, vėliau jį valdę Gimžauskai. 1938 metais Antaprūdėje buvę dvi sodybos su 19 gyventojų.

Bibliotekininkė Laima Banienė dalijosi savo mamos prisiminimais. Visiems buvo labai įdomu klausytis šilto pasakojimo apie šiame name 8-erius metus gyvenusius Laimos senelius – Zofiją ir Juozą Borisevičius, kurie susilaukė dukrelės Stasės (Laimos mamos) ir sūnaus Kazimiero. Zofija tvarkė namus, virė valgį, skalbė, jos vyras prižiūrėjo sodą, rūpinosi gyvuliais, bitėmis. Buitis buvusi kukli. Tik valgomajame stovėjusi puošni indauja su gražiais indais. Ponai buvę geri, neskriaudė savo samdinių. Mažąją Stasę ponia mokė rašyti, skaičiuoti, padengti stalą, patarnauti. Laimos seneliui ponas skyrė žemės namui pasistatyti. Po karo dvarininkai Gimžauskai išvažiavo į Lenkiją, teko girdėti apie į Sibirą ištremtą jų dukrą ir Katynėje sušaudytą žentą, kuris buvo karininkas.

Na o dabartiniai Antaprūdės šeimininkai čia ramiai sau gyvena, ūkininkauja, augina avis, džiaugiasi savo medžiais, kalvotomis pievomis, kuriose ganosi žalmargės karvutės. Po kiemą vaikštinėja katinėlis, bėginėja draugiškas šunelis. Šeimininkė Vita rašo eiles, taigi ir savo pasakojimą ji pradėjo eilėraščiu apie namus, kuriuose gimė, užaugo, gimdė vaikus ir kuriuose dabar su vyru gyvena. Ji skaitė apie medžiais apaugusį ir prūdais apsuptą mylimą vienkiemį, apie pavasariais žydintį sodą ir gražuoles alyvas, tris senas egles ir jos sodintus kaštonus, perinčias antis, gandrus ir gerves klykuoles...

Dvarininko Marijono Gimžausko namas stovėjęs už poros kilometrų nuo išlikusio namo, kuriame buvusi raštinė ir gyvenę samdiniai. Ponas pėsčias ateidavo į raštinę ir aptardavo reikalus. Jis buvo gydytojas, turėjo vaistinių, vaikščiodavo su savo dviem šunimis... Prieš dvejus metus sodybą aplankė dvarininko anūkė Kasia. Iš Lenkijos atvažiavusi viešnia labai džiaugėsi, kad čia viskas gražiai tvarkoma, kad jos protėvių žemė nėra apleista.

Kaip pasakojo šeimininkė, raštinės namas išlikęs beveik toks pat, tik pakeistas buvęs skiedrinis stogas ir atnaujintos langinės, taip pat pastatytas naujas kryžius. Neliko kai kurių senų medžių. Karo metais jų laja uždengė ir išsaugojo šį pastatą, visa kita buvo sunaikinta... Toks vienintelio išlikusio dvaro liudininko likimas. Tikrai neblogas. Namas prižiūrėtas, nudažytas, geltonuoja iš tolo, atsispindėdamas viename iš tvenkinių.

Sodybos šeimininkai sakė visada džiaugiasi svečiais ir šis renginys jiems buvo maloni staigmena. Ponia Vita dėkojo už gražią muziką ir mokytojoms Virginijai Stuglienei, Jūratei Saulienei dovanojo po sūrį. Šeimininkams dovanoti bibliotekininkės Danutės keptas pyragas ir šakotis, kad jie prie arbatos prisimintų šias akimirkas.

Po renginio visi jo dalyviai pakviesti apžiūrėti vietą, kurioje stovėjęs pono namas. Teko gerokai paėjėti mišku. Tai, ką visi išvydo, ir nustebino, ir kiek nuliūdino. Iš buvusio rūmo beveik nieko nebelikę: tik pamatų labai neryškūs kontūrai, tik nulūžusių kolonų vietos ir pačios suskilę kolonos, samanomis užėję, tik kažin kur vedę nedideli laiptai ir rūsio akmenų siena... Jei ne čia atlydėjusi Vita, šios vietos niekaip nesurastum. Aplink miškas be jokių kelių ir takų, dar jauni, bet jau pakankamai aukšti medžiai sukilę ir ant pamatų vietos. Ir vėl susimąstai – kaip greit nesaugomą istoriją laikas paslepia. Tačiau ženklai dar likę. Bent jau tuos pamatus galima apvalyti, šalia kokį ženklą ar užrašą pastatyti. Projekto vadovė Laima Andrijauskienė prašė Linkmenų seniūno Juozo Aleknos suorganizuoti talką ir pakviesti projekto renginių dalyvius, vietinius gyventojus. Toks darbas būtų gražus projekto įprasminimas ir pavyzdys, kuris liudytų, jog istoriją kuriame patys.

Na o dvarų istorija ir toliau žadins vaizduotę, dar vyks keli projekto renginiai. Rugsėjo mėnesį laukia edukacinė pažintinė kelionė į Paliesiaus dvarą, kur vyks edukacinė tapyba ir piešimas ant drobių. Spalio mėnesį kvies žygis „Senasis Daugėliškis – užmirštoji Mindaugo Voruta“ su žygeiviu Kęstučiu Čeponiu. Bus aplankytas S. Daugėliškio piliakalnis ir Čibirų giminės akmuo. Viso projekto metu vyksta akcija „Įamžink savo kraštą”. Jo dalyviai kviečiami fotografuoti ir piešti dvarus, jų architektūrą ir kraštovaizdį. Piešiantiems ir tapantiems pataria renginiuose dalyvaujanti dailininkė Nijolė Trinkūnienė. Vėliau nuotraukos ir piešiniai bus eksponuojami parodoje. Gruodžio mėnesį Paliesiaus dvare vyksiantį baigiamąjį projekto renginį vainikuos iš gražiausių, įdomiausių nuotraukų bei tapybos darbų sukurtas ir išleistas dvarviečių vaizdų ir renginių akimirkų fotoalbumas.