Dubičiuose pagerbtas Liudviko Narbuto ir jo bendražygių atminimas

Gegužės 4 d. sukako šimtas penkiasdešimt devyni metai, kai  Dubičių apylinkėse, prie Pelesos ežero, kautynėse su Rusijos kariuomenės daliniu žuvo 1863 m. sukilėlių būrio vadas, plk. Liudvikas Narbutas bei dvylika jo bendražygių. Dubičiuose, kur jie bendrame kape palaidoti, o šią vietą žymi 1933 m. gegužės 5 d. atidengtas paminklas, paminėtos sukilėlių žūties metinės ir pagerbtas jų atminimas.

Minėjime dalyvavo Varėnos rajono savivaldybės bei  Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos atstovai, fondo „Narbuto takais“ atstovai iš Lenkijos, Ščecino miesto, Šalčininkų Liudviko Narbuto gimnazijos ir Kalesninkų seniūnijos atstovai, taip pat Kalesninkų parapijos klebonas Tadas Švedavičius.

Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius pažymėjo, jog prieš šimtas penkiasdešimt devynerius  metus lietuvių ir lenkų tautos sukilo prieš carinę Rusiją ir kartu didvyriškai kovojo prieš bendrą priešą. „Šiandien pagerbiam iškilų sukilėlių vadą Liudviką Narbutą, istoriko Teodoro Narbuto sūnų, taip pat ir kitus su juo žuvusius sukilėlius. Bet istorijos ratas negailestingas. Šiuo metu lietuviai ir lenkai padeda broliškai Ukrainos tautai kovoti prieš Putino Rusiją. Amžina šlovė didvyriams!“.

Fondo „Narbuto takais“ prezidentas Wojciech Prusaczyk sakė, jog jo vadovaujamas fondas rūpinasi Lietuvos ir Lenkijos didvyrio, 1863 m. sukilimo vado Liudviko Narbuto bei jo bendražygių atminimu, todėl jo nariai atvyko sukilėlių pagerbti jų žūties ir palaidojimo vietoje.

Prie šiuo metu restauruojamo paminklo Liudvikui Narbutui ir jo būrio nariams į garbės sargybą sustojo Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos šauliukai, vadovaujami mokytojos Ritos Lysenko, taip pat Šalčininkų Liudviko Narbuto gimnazijos mokiniai ir fondo „Narbuto takais“ nariai.

Mokiniai deklamavo eiles. Prie paminklo buvo padėti krepšeliai, uždegtos žvakutės  ir prisiminta sukilėlių žūties istorija.

Liudvikas Narbutas, vienas iš 1863 metų sukilimo vadų, gimė 1831 m. Šaurų dvare, Lydos apskrityje, istoriko Teodoro Narbuto ir Kristinos Sadovskos šeimoje. Nuo 1848 m. jis mokėsi vienoje iš Vilniaus gimnazijų, kur su bendraminčiais įkūrė patriotinį judėjimą „Erelis ir Kryžius“. Už Narbutas buvo suimtas, išplaktas ir atiduotas į carinę kariuomenę. Tarnavo ir kariavo Kaukaze apie 10 metų.  Po caro Nikolajaus I mirties buvo amnestuotas, tad 1859 m. grįžo į Vilnių. Prasidėjus sukilimui, jis Lietuvos komiteto paskirtas Lydos apskrities kariniu viršininku. Ėmėsi organizuoti ginkluotą sukilimą apskrityje ir vadovauti vienam iš būrių. Pirmą kartą L. Narbuto būrys kovėsi su baudžiamąja kariuomene prie Rūdininkų. Po sėkmingų kautynių šis būrys vyko į Nočios girią. Norėdamas suklaidinti priešą, būrio vadas dažnai keitė vietą, sunaikino tiltą per Katros upę. Štabo kapitono Timofejevo dviejų kuopų pėstininkų ir 50 kazokų dalinys išvyko ieškoti L. Narbuto vadovaujamų sukilėlių. Prie Dubičių įvyko kautynės. L. Narbutas, turėdamas 150 žmonių ir nežinodamas priešo jėgų, po susirėmimo pasitraukė. Iš Gardino pasiųstas pulkininkas Verneris su trimis kuopomis pėstininkų ir eskadronu dragūnų aptiko L. Narbuto būrį prie Lakštutėnų dvaro, netoli Kalvių kaimo. Nors padėtis buvo nepatogi, sukilėliai buvo priversti stoti į kautynes. Priešo gretose buvo 42 nukauti ir daug sužeistų, o sukilėlių – keliolika sužeistų ir 7 žuvę.
Po šių kautynių L. Narbuto būrys vėl susirinko prie Dubičių. Žinodamas apie dideles priešo pajėgas, kurios jį persekiojo, vadas, keisdamas vietą ir visaip klaidindamas priešą, parinko būriui nuošalią vietą miškuose tarp balų. Savo brolį Boleslovą jis nusiuntė į Trakų apskritį pas sukilėlių būrio vadą Feliksą Vislouchą prašyti pagalbos. Be to, jis tikėjosi pagalbos ir iš Lydos.

Už L. Narbuto galvą Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas buvo pažadėjęs vieną tūkstantį rublių. Tokiais pinigais susigundė miško sargas Bazilis Karpovičius ir pasisiūlė Timofejevui parodyti sukilėlių stovyklą. Timofejevas, tiksliai sužinojęs, kur yra sukilėliai, persikėlė per Katros upę. L. Narbuto būrys buvo užpultas 1863 m. gegužės 4 d. krūmingose balose už 4 kilometrų nuo Dubičių kaimo. Per kautynes L. Narbutas buvo pašautas į koją, o nešamas draugų iš kovos vietos, buvo sužeistas į kaklą. Mirdamas pasakė: „Kokia saldi mirtis mirštant už Tėvynę“. 

Kautynėse su Rusijos kariuomenės daliniu taip pat žuvo Aleksandras Bžozovskis, Pranciškus Bžozovskis, Steponas Hubarevičius,  Jankovskis, Stanislovas Juodka, Leonas Krainskis, Jozefas Pokempinovičius, Vladimiras Poplavskis, Tomašas Skirmuntas,  Stanislavas Taraševičius, Vladislavas Žukovskis, Adomas (pavardė nežinoma). Visi jie buvo palaidoti tik praėjus mėnesiui po mirties, kadangi nebuvo gautas leidimas laidotuvėms. Praėjus mėnesiui po sukilėlių laidotuvių, caro valdžios paliepimu kapas buvo sulygintas su žeme ir toje vietoje pasodinti beržai. 1933 m. čia pastatytas paminklas. Prieš tai žuvusiųjų palaikai buvo ekshumuoti, vėliau  iškilmingai perkelti į bendrą kapą. Paminklas pastatytas Liudviko Narbuto vardu pavadinto 76-ojo Lydos pėstininkų pulko iniciatyva, funduojant Lydos regiono gyventojams. Jis oficialiai atidengtas 1933 m. gegužės 5 d. minint 70-ąsias mūšio metines. Projekto autoriai – du iškilūs Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesoriai, dailininkai Ferdinandas Ruščicas (Ferdynand Ruszczyc) ir Boleslovas Balžukievičius (Bolesław Bałzukiewicz). Monolitinio betono obelisko priekiniame fasade įmontuota rausvo granito plokštė su įrašu lenkų kalba: „1863  ZA NASZĄ WOLNO ŚĆ I WASZĄ“ (1863 m. / UŽ MŪSŲ IR JŪSŲ LAISVĘ). Virš plokštės – bronzinis bareljefas, kuriame pavaizduotas kryžius su erškėčių vainiku bei apačioje esantis renesansinės formos skydas su karūna viršuje ir lauro  lapais apačioje. Skyde pavaizduoti Lietuvos Vytis, Lenkijos Erelis ir arkangelas Mykolas. Kairėje obelisko pusėje rausvo granito plokštėje iškalti 1863 m. gegužės 4 d. mūšyje žuvusiųjų vardai. Dešinėje obelisko pusėje lenkų kalba iškaltas Liudviko Narbuto pulko kareivių priesaikos pasižadėjimas garbingai nešti pulko vėliavą.

Pačių kautynių ir sukilėlių žūties vietą žymi 1988 metais pastatytas geležinis kryžius bei mediniai koplytstulpiai. Minėjimo dalyviai aplankė šią vietą, uždegė žvakutes ir drauge su Kalesninkų parapijos klebonu Tadu Švedavičiumi pasimeldė už sukilėlių atminimą.

Šiemet paminklas bus baigtas restauruoti, o kitąmet, minint 160–ąsias šio sukilimo metines, Dubičiuose planuojama surengti bendrą renginį.