Du broliai Šilanskai, dirbantys ugniagesiais gelbėtojais: „Su ugnimi nejuokaujama...“

Tikrai ne dažnai sutampa, kad broliai dirbtų viename darbe. Jurbarko priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirba Tadas ir Povilas Šilanskai – budinčiosios pamainos ugniagesiai gelbėtojai. Jie budi ne tik toje pačioje tarnyboje, bet ir toje pačioje pamainoje.

Nors Šilansko pavardė daugeliui asocijuojasi su anekdotų karaliumi, broliai Šilanskai prisipažįsta: anekdotais jie „neužsiima“ ir anekdotų karaliumi tituluojamas Šilanskas jiems – ne giminaitis.

„Ugniagesyboje nėra juokų,“ – rimtai atsako Povilas. Jiems ne kartą teko matyti, kai po gaisro žmonės praranda viską, kartais – net artimuosius. Todėl brolių nuomone, saugumu būtina rūpintis iš anksto.

Tadas už Povilą vyresnis vienuolika metų. Pradėjęs dirbti ugniagesiu gelbėtoju, jis tapo pavyzdžiu jaunesniajam Povilui, kuris prisipažįsta dar vaikystėje „vis pagalvodavęs apie tą gaisrinę“, o brolio pavyzdys jį įkvėpė taip pat tapti ugniagesiu gelbėtoju.

Broliams Šilanskams į darbą gaisrinėje tenka įveikti nemažą atstumą. Tadas į darbą atvyksta iš Rietavo, o Povilas – iš Šilalės. Vienam tenka įveikti daugiau nei 100 km atstumą į vieną pusę, kitam – apie septyniasdešimt. Tačiau tokie atstumai nuo namų iki darbo jų negąsdina. „Jokie kilometrai nebaisūs, kai geras kolektyvas ir patinka darbas, be to, dirbti gaisrinėje reikia kas ketvirtą parą,“ – paaiškina Povilas.

Tadas ir Povilas tvirtina, kad kartu dirbti smagiau, bet pirmoje vietoje – jiems, žinoma, darbas. O jame vienodų dienų nebūna, kaip ir vienodų gaisrų, ar nelaimių. Nelengvą ugniagesių darbą atperka emocijos užgesinus gaisrą. „Kai gavę iškvietimą vykstame į gaisrą ir dar nežinome visų aplinkybių, būna nerimas, įtampa, nežinomybė, nes niekada negali žinoti, kas laukia. Užgesinus gaisrą, šias mintis pakeičia kitos: matome, su kokiu dėkingumu žmonės į mus žiūri, atsidėkoja geru žodžiu, pasitiki. Tas labiausiai ir „veža“. Šiame darbe smagiausia – galėjimas padėti žmonėms,“ – sako Povilas.

Tadas ugniagesiu gelbėtoju dirba septynerius metus, Povilas – penkerius. Jie darbe dalijasi atsakomybe ir įsipareigojimu gelbėti gyvybes ir turtą. Abu broliai ugniagesiai mato savo darbo prasmę ir vertę vykdydami prevencines akcijas, šviesdami bendruomenes įvairiomis gaisrų prevencijos temomis.

Lankydami gyventojų būstus, ugniagesiai gyventojams pataria būtinai įsirengti autonominius dūmų detektorius: jie padeda aptikti ne tik įsiplieskusį gaisrą, bet ir išgelbėti žmonių gyvybes. Pasak jų, gyvenantiems individualiuose namuose būtina bent pora kartų per metus išsivalyti kaminus. „Tvarkingi turi būti ne tik dūmtraukiai, bet ir jų išorė – neturi būti juose jokių plyšių, įtrūkimų. Žmonių namuose neretai pastebime ir netvarką prie besikūrenančios krosnies – prikrauta malkų, džiūsta rūbai... Senuose būstuose dažna problema – netvarkingos elektros instaliacijos, seni laidai. Tokie gyvenimo įpročiai ir atsainus požiūris į savo saugumą neretai prišaukia nelaimę,“ – sako P. Šilanskas.

Ar niekada nesudvejojo pasirinkę šį kelią? „Iš pradžių buvo nerimo ir dvejonių, net baimės, ar viskas mums pavyks, tai, manau, natūralu, nes nieko dar nežinojome. Vėliau įgijome patirties, viskas tapo daug aiškiau. Kiekvienas išvykimas į gaisrą – augina patirtį ir mažina abejones. Žinoma, būna sunkių momentų, bet visi sunkumai įveikiami, kai geras kolektyvas, kuris mums tapo tarsi antrąja šeima,“ – sako Povilas.