Du Algimanto trisdešimtmečiai

Senokai Prienų kultūros ir laisvalaikio centre buvo tiek daug šventiškai nusiteikusių, besišypsančių, su gėlėmis ir dovanomis rankose žmonių, kaip užpraėjusį penktadienį. Šio sambūrio kaltininkas – kūrybos 30 -ies metų sukaktį pažymintis, Prienus ir Lietuvą garsinantis Algimantas Sakalauskas – VšĮ „Meninė drožyba“ vadovas, tautodailininkas, medžio skulptorius, Tautodailės asociacijos ir Asociacijos Norde Lietuva narys, apdovanotas daugeliu medalių, tarp jų – „Už Lietuvos vardo garsinimą“, gautu iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų.

Fojė žvilgsnį traukė paroda, kurioje buvo eksponuojami fotonuotraukose užfiksuoti Algimanto sukurti ir plačiai po pasaulį pasklidę kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, medžio skulptūros… Pasigrožėję paroda, svečiai rikiavosi sveikinimo žodžiui. Nuoširdžiausi linkėjimai, padėkos sklido iš Pasaulio lietuvių centro vadovo Valdo Kubiliaus, Lietuvos menotyrininko, etnologo, istoriko Vytauto Tumėno, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto docento, lietuvių mitologijos tyrinėtojo Virginijaus Kašinsko, Trakų Būdos kaimo Angelų kalvos kūrimo iniciatorių: Trakų r. mero patarėjos Dominykos Semionovės ir socialinių mokslų daktarės Lolitos Piličiauskaitės – Navickienės, Prienų r. savivaldybės mero Alvydo Vaicekausko, Seimo nario Andriaus Palionio, kitų garbių svečių, bičiulių, draugų, bendražygių, artimųjų ir giminaičių lūpų. Dainininkas Vytautas Babravičius Algimantą sveikino daina. Jaudinančiai suskambo „Ilgiausių metų“… Algimantas neslėpė šypsenos, buvo laimingas ir padėkojęs visus pakvietė prie vaišių stalo.

Kūrybinę trisdešimties metų sukaktį A. Sakalauskas šventė savo 60-ojo gimtadienio išvakarėse, tad smalsu buvo išgirsti ir apie kūrybinio kelio ištakas. Apie tai, ir ne tik ir šis interviu.

-Ką veikei prieš atvykdamas į Prienus ir kas paskatino pasirinkti būtent čia atvykti?

– Gimiau daugiavaikėje šeimoje 1958 metų rugsėjo 22-ąją. Vilkaviškio rajone, Dailučių kaime. Šiandien jį mena tik didžiulė liepa ir per giminės šventę pastatytas koplytstulpis. Kai man buvo treji, persikėlėme į Šeštinius. Mokiausi Alvito aštuonmetėje, baigiau Virbalio vidurinę mokyklą. Piešiau karikatūras, fotografavau, žavėjausi aviacija, nes virš mūsų kaimo iš Kaliningrado atskridę kariniai lėktuvai darydavo posūkius. Skraidydavo ir dieną, ir naktį. Svajojau ir aš taip skraidyti, būti karo lakūnu. Laimei, dėl šeimyninių aplinkybių ir užmestų mokslų juo netapau, bet vis dėlto aviacija traukė. 1977 m. atvykau į tuomet Prienuose veikusią „Eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklą“. Direktorius Vytautas Pakarskas sutiko priimti į darbą su sąlyga, kad stosiu mokytis, nes gamyklai reikia specialistų. Pradžioje dirbau formavimo ceche, bet buvau alergiškas smaloms ir perėjau į aerodinamikos skyrių. Pirmieji metai buvo labai intensyvūs: neakivaizdžiai pradėjau „krimsti“ metalo technologijos mokslus Kauno politechnikos institute, pradėjau lankyti sklandymo kursus. Juos baigęs išmokau skraidyti „Blaniku“, aktyviai sportavau karate, dziudo, sambo. Po dvejų metų pajutau, kad nenoriu būti inžinieriusmi, mečiau mokslus ir gavau šaukimą į armiją.

– Ir atsisveikinai su aviacija?

-Ne visai. Patekau tarnauti į Alytaus desantininkų pulką. Tarnyba patiko, stengiausi išmokti visko, kas įmanoma, per 20 kartų šokau parašiutu, fotografavau. Išliko net fotoalbumas, pluoštas negatyvų. Kartą atliekant šuolį ruošiausi fotografuoti, bet skleidžiantis parašiutui netikėtai įkišau alkūnę, jis pradėjo suktis į virvę ir staigiai žemėti. Laimei, prie pat žemės kupolą pavyko išskleisti. Kai kritau, galvoje įvyko lūžis, tarsi nušvitimas – vaizdais pralėkė visas mano gyvenimas ir ateities vizija – stulpai, kryžiai… Po tarnybos iš esmės pakeičiau gyvenimą, grįžau pas tėvus ir Vilkaviškio siuvimo fabrike įsidarbinau elektriku. Sekėsi gerai, netrukus tapau vyriausiuoju elektriku. Tik ramybės nedavė patirtas nušvitimas: turiu daryti, ko reikia mūsų kraštui, žmonėms. Po metų grįžau į Prienų skandytuvų gamyklą ir pradėjau dirbti Skraidymų bandymų stotyje. Aktyviai dalyvavau gamyklos gyvenime, metus buvau net profsąjungos pirmininkas, vėliau įsiliejau į Sajūdžio veiklą. 1988 metais per atostogas padariau pirmą savo stogastulpį, kuris pastatytas Veiverių Skausmo kalnelyje. Po metų gamyklą palikau ir išėjau į nežinią.

-Bet Prienų nepalikai?

-Ne. Prienų globos namuose įsidarbinau staliumi, turėdamas mintį, kad pradėsiu kūrybinį ir savarankišką kelią. Metus staliavau, įrengiau koplytėlę pamaldoms. Atsiradus pirmiems mokiniams – Alvydui Antanavičiui, Kęstučiui Grigoniui, darbo atsisakiau. Globos namuose išsinuomavę patalpas pradėjome dirbti savarankiškai.

– Lietuva tapo laisva. Kaip sekėsi pirmaisiais Nepriklausomybės metais?

– Buvo visko, bet svarbiausia buvo viltis.1990 m. kartu su A. Antanavičiumi dalyvavome „Misija Sibiras“ ekspedicijoje ir Norilske prie Lamo ežero Lietuvos Latvijos ir Estijos žuvusiems aukščiausio rango karininkams pastatėme 9 metrų aukščio koplytstulpį. Vėliau Aleksiejevkoje iškilo ir stogastulpis 16 -ajai Lietuviškai divizijai.1991m. vasarą su broliu porai mėnesių išvykome pas giminaičius į Vokietiją, netoli Edinburgo. Aplankę miestelio kleboną parodėme atsivežtus medžio darbus ir padėkojome, kad maldomis palaiko Lietuvą. Sako, nežinau, kas ta Lietuva, bet po šv. Mišių pakvietė paprekiauti ir apie mus parašė bažnyčios laikraštyje. Užsukome ir pas merą, neaplenkėme kultūros skyriaus, net tapome miesto Garbės svečiai. Ir daug dirbome: darėme kryžius, įvairias medžio skulptūrėles. Juos pirko vietiniai gyventojai, keletą įsigijo tame pačiame miestelyje gyvenę dainininkai Šalčiai, Vasario 16 -osios gimnazija. Po rugpjūčio pučo mus susirado Šiaurės Vokietijos didžiausio laikraščio žurnalistai ir parašė ilgą straipsnį. Valdžia siūlė pasilikti, suteikti politinį prieglobstį… Atsisakėme, grįžome namo ir kibome į medžio drožybą. Grįžau ir prie mokslų – 1996 m. raudonu diplomu baigiau Kauno politechnikumą, įgijau techniko technologo specialybę.

Medžio drožėjų daugėjo, Globos namuose nuomojamose patalpose tapo ankšta.1999 m. įkūrėme VšĮ „Prienų drožėjai“, (dabar VšĮ „Meninė drožyba“) ir vietinės valdžios padedami gavome nenaudojamas buvusios rajkoopsąjungos patalpas. Atsidėkodami už nuomą, Globos namus papuošėme medžio darbais, skulptūromis. Ir dabar laikausi principo – už gerą dūšią privalai veltui kažką padaryti.

– Esi ne tik medžio skulptorius, bet ir stovyklų organizatorius, dalyvis. Gal suskaičiavęs, kiek darbų sukūrei, kur jie „apsigyvenę“, keliose parodose dalyvavai?

– Dalyvavau daugybėje tarptautinių, respublikinių skulptūros simpoziumų, stovyklų Lietuvoje, Austrijoje, Vokietijoje, Danijoje, Japonijoje, JAV ir kitose šalyse. Įspūdingiausia buvo Los Andžele (JAV), į kurį iš 90 šalių suvažiavo 550 dalyvių. Patekti į tokias stovyklas nelengva, reikėjo daug ir intensyviai dirbti. Pradžia buvo 1997 -ieji, kai Prienuose suorganizavau tarptautinę medžio drožėjų stovyklą, vėliau buvau konsultantu, skaičiau pranešimus. Su kitais autoriais dalyvavau pusšimtyje parodų, surengiau ne vieną autorinę Lietuvoje, kitose Europos šalyse. Memorialinių paminklų, didelių skulptūros darbų sukurta per 800. Jie pasklidę Europoje, keletas stovi Japonijoje, JAV.

– Kas dabar svarbiausia?

– Pas mus dirbusios Zitos Kuzminskienės dėka rašėme projektus ir gavome finansavimą kūrybinių dirbtuvių renovacijai. Septynerius metus vykę darbai baigti: pastatas apšiltintas, sukurta palanki erdvė darbui, renginių organizavimui ir tuoj bus priduotas. Visą tą laiką reikėjo prižiūrėti darbus ir savo kūrybinę veiklą gerokai sulėtinau. Bet greitai vėl viskas grįš į savo vėžes. Mano gyvenimo šūkis – judėti į šviesą! Ateitis šviesi, reikia kurti toliau. To reikia ir Lietuvai, žmonėms, pasauliui.

– Tavo mokytojas, iš kur semiesi energijos ?

– Dievas. Laikas nuo laiko kelrode žvaigžde pasirenku Vincentą Svirskį, Ipolitą Užkurnį, Mikelandželą. Leonardą da Vinči…Mano mokymosi principas – jei priartėji prie mokytojo vedlio lygmens, turi rinktis aukštesnio lygmens mokytoją. Energijos semiuosi iš gamtos, daug judu, medituoju, sportuoju.

– Ar turi mokinių, kurie tave pralenkė?

-Ir ne vieną. EduardasTitas, Raimondas Blažaitis, Kęstutis Grigonis… Ant rankos pirštų nesuskaičiuočiau, kiek mokinių yra, su kuriais kartu dirbame, dalyvaujame stovyklose, bičiuliaujame.

– Esi laimingas žmogus?

– Taip. Laimingas, kad esu. Džiaugiuosi tuo, ką darau, aplinka, kurioje randuosi, žmonėmis, su kuriais bendrauju, gyvenu, kuriu…

Onutė Valkauskienė

Nuotraukos autorės