Druska išbalins „žaliąją“ sostinę: kaip trumparegystė gali nužudyti Vilniaus miesto medžius

Šiais metais Vilnius pelnė prestižinį Europos žaliosios sostinės titulą, skirtą miestams, kurie suteikia impulsą pokyčiams, deda pastangas ir siekia kurti visapusiškai aplinkai draugišką gyvenimą mieste. Tačiau kyla klausimas, ar ateityje ši „žalioji“ sostinė neišbals dėl druskų naudojimo ir neteks savo senųjų žaliuojančių medžių.

Įsibėgėjus žiemai Vilniaus gatvėse ir šaligatviuose intensyviai barstoma druska, siekiant užtikrinti saugumą esant slidžiai dangai. Tačiau tai išlieka aktualiu ir kontroversišku klausimu, kurio sprendimas balansuoja tarp pėsčiųjų ir vairuotojų saugumo užtikrinimo žiemą bei ilgalaikių ekologinių pasekmių miesto aplinkai.

Viena vertus, druska yra efektyvi ir lengvai pritaikoma priemonė užkirsti kelią slidžiam paviršiui. Kita vertus, ji daro negrįžtamą žalą miesto medžiams, dirvožemiui, vandens telkiniams ir platesnei miesto ekosistemai. Savivaldybė deklaruoja siekį mažinti druskos naudojimo kiekius ir ieškoti alternatyvų, tačiau šių pastangų įgyvendinimas dažnai susiduria su finansiniais, techniniais bei politiniais iššūkiais.

Ar ši priemonė neatneša daugiau žalos nei naudos? Vilniausnaujienos.lt gilinasi į druskos barstymo pasekmes miesto medžiams bei galimas alternatyvas.

Petro ir Povilo bažnyčios stotelės medžiai. Viršuje 2014 m., apačioje 2024 m. / „Google Street View“ ir Ligitos Poškutės nuotr. koliažas

Pigūs sprendimai, brangios pasekmės: Vilniaus medžių tragedija

Nors Vilniaus miesto savivaldybė deklaruoja pastangas mažinti druskos naudojimą ir ieškoti alternatyvių priemonių, aplinkosaugos aktyvistai ir ekspertai teigia, kad realybėje šių bandymų spręsti problemą nemato. Jų teigimu, aplinkosauga nuolatos lieka antrame plane, prioritetą teikiant pigesniems ir greitesniems sprendimams.

Želdintoja ir aktyvi „Facebook“ grupės „Gelbėkime Vilniaus medžius. Iniciatyva“ narė Ligita Poškutė teigia, kad druskos naudojimo daromą žalą miesto medžiams galima pastebėti plika akimi. „Kiekvienas gali palyginti medžius vietose, kur druskos barstoma daug, su tais, kurie auga ten, kur jos naudojama mažiau. Akivaizdu, kad labiausiai nukenčia gatvių medžiai prie stotelių, perėjų ar kitose vietose, kur druskos naudojama intensyviausiai ir kur juos aptaško sūrus žiemos vanduo“, – sako ji.

L. Poškutė aiškina, kad nuolatinis druskos kaupimasis dirvožemyje sukelia vadinamąją dirbtinę sausrą. „Iš sūraus dirvožemio medis negali pasisavinti vandens, todėl jo gyvybinės jėgos silpsta. Tokie medžiai tampa jautrūs puviniams ir kitoms ligoms“, – teigia ji.

Želdintoja atkreipia dėmesį, kad šie procesai nėra greiti. „Medžiai žūva ne per pusę metų ar metus – jų nykimas trunka kelerius metus. Deja, tai leidžia [Vilniaus miesto] savivaldybei nematyti problemos arba ją vadinti natūraliu procesu, kartu tęsiant intensyvų druskos naudojimą“, – priduria L. Poškutė.

Pylimo g. medžiai ir druskos / Ligitos Poškutės nuotr. koliažas

Druska daro žalą ne tik miesto medžiams, bet ir visai infrastruktūrai bei aplinkos ekosistemoms. Pasak L. Poškutės, druska lengvai pasiekia miesto šaltinius, upelius ir upes, kenkdama vandens organizmams ir trikdydama ekosistemas. Negana to, druska ardo betoninius ir asfalto takus, tiltų konstrukcijas, stulpus, transporto priemones bei įsiskverbia į namų pamatus, juos silpnindama. „Nors kietosioms medžiagoms jos poveikis nėra toks greitas kaip medžiams, ilgalaikis intensyvus druskos naudojimas galiausiai padaro didelę žalą, kurios atstatymas miestui kainuos brangiai“, – teigia L. Poškutė.

Vilniaus ir Talino požiūriai į šaligatvių priežiūrą žiemą: druskos naudojimo dilema

Vilniaus miesto savivaldybės požiūris į šaligatvių priežiūrą žiemos metu yra dažnai kritikuojamas aplinkosaugos aktyvistų. Kaip L. Poškutė pastebi, Vilniaus miesto savivaldybė renkasi lengviausią ir pigiausią būdą įtikti rinkėjams, ignoruodama ilgalaikes pasekmes miesto želdynams ir infrastruktūrai.

„Nors nuolat kalbama apie alternatyvų paiešką, šiais metais mieste dar nemačiau nei smėlio, nei skaldos. Kiti šiaurės miestai, tokie kaip Talinas, Helsinkis ar Stokholmas, naudoja gamtai nekenksmingą skaldą. O Vilniaus savivaldybė neskatina rangovų naudoti šių medžiagų, todėl jie renkasi pigiausią sprendimą – druską“, – teigia L. Poškutė.

Ji pabrėžia, kad toks trumparegiškas požiūris kenkia ne tik miesto želdynams, bet ir gyventojų gyvenimo kokybei. „Jei paklaustume vilniečių, ar jie nori gatvių be medžių, vargu, ar atsirastų nors vienas, kuris to norėtų“, – priduria aktyvistė.

Talinas demonstruoja visiškai kitokį požiūrį į šaligatvių priežiūrą žiemos metu. Talino savivaldybės interneto svetainėje nurodoma, kad pagrindinis antislydimo medžiagų pasirinkimas – granitinė skalda, kuri naudojama daugelyje vietų, įskaitant viešojo transporto stoteles, mokyklas, darželius ir kitas intensyvaus pėsčiųjų judėjimo zonas. Ji maišoma su skaldos granulėmis, kad šios nesukibtų, tačiau visiškai atsisakoma druskos naudojimo ant šaligatvių. Talino savivaldybė taip pat suteikia nemokamą granitinę skaldą daugiabučių namų asociacijoms ir individualiems gyventojams, skatindama prisidėti prie saugesnės aplinkos kūrimo.

Druskos barstymas Vilniuje: patogus sprendimas ar ilgalaikė grėsmė?

Vilniaus miesto aplinkos priežiūros praktika sulaukia griežtos kritikos. Želdintoja L. Poškutė pabrėžia, kad vadinamasis prevencinis druskos barstymas, kuris turėtų sumažinti jos išbėrimo kiekį, realybėje sukelia priešingą efektą. „Kaip galima teigti, kad druskos naudojama mažiau, kai visas miestas reguliariai, kas dvi–tris dienas, apiberiamas druska „dėl viso pikto“, bijant galimo plikledžio? Dažnai tas plikledis apskritai neatsiranda arba būna toks menkas, kad jį būtų galima įveikti mažais smėlio kiekiais“, – teigia L. Poškutė.

Pasak jos, problema dar labiau paaštrėja dėl to, kad druska barstoma net ir ten, kur jos visiškai nereikia. „Takai, aikštės ir net kietomis dangomis dengti skverų plotai barstomi visu pločiu, nors užtektų tik pagrindinių pėsčiųjų judėjimo krypčių. Tada tie, kurie pageidauja neslidumo, galėtų rinktis nubertus takus, o kiti – nebarstytus plotus“, – siūlo ji. L. Poškutė mano, kad toks sprendimas padėtų sumažinti druskos naudojimą ir leistų apsaugoti miesto želdynus.

Šaligatvių valymas / Defense Visual Information Distribution Service

Kalbant apie smėlį, kuris galėtų būti alternatyva druskai, visuomenininkė skeptiškai vertina argumentus dėl jo keliamų dulkių taršos. „Net jei smėlis pavasarį nebūtų greitai sušluotas, jo sukelta tarša būtų minimali, palyginti su tuo, kokią žalą patirsime, jei miesto gatvės liks be medžių“, – aiškina ji. O druska, pasak L. Poškutės, yra patogi ir pigi priemonė aplinką prižiūrinčioms įmonėms. Ji užtikrina idealų šaligatvių neslidumą, jos nereikia šluoti, nes ją nuplauna lietus, ir tai leidžia sutaupyti darbo laiką bei lėšas. Tačiau šis trumpalaikis patogumas, anot jos, turi itin didelę kainą gamtai.

Vilnietė kritikuoja miesto valdžią už trumparegišką požiūrį, kai prioritetas teikiamas sprendimams, kurie yra populiarūs tarp rinkėjų, tačiau ignoruojamos ilgalaikės pasekmės. „Miesto valdžia turi matyti miesto ateitį ne vienų metų perspektyvoje, o daug ilgesnėje. Reikia įvertinti, kiek mums visiems yra svarbios gatvės su medžiais, kuriomis malonu vaikščioti ir kuriose norisi būti“, – pabrėžia ji. Anot jos, miesto gerovė turėtų būti matuojama ne tik dabartinėmis išlaidomis, bet ir ilgalaikiu poveikiu aplinkai bei gyvenimo kokybei.

Kaip savivaldybė atsako gyventojams?

„5 atsakymai į vilniečiams kylančius klausimus apie šaligatvių barstymą druska“, tokiu pavadinimu praėjusią savaitę Vilniaus miesto savivaldybė išplatino pranešimą, kuriama aiškinama: „Kai prognozuojama lijundra ir plikledis, prevenciškai barstoma druska iki 0,18 kg/kv. m, tačiau vidutiniškai išbarstoma apie 0,04–0,07 kg/kv. m, o maksimali norma pasiekiama tik itin sudėtingomis orų sąlygomis.“

Druska taip pat naudojama siekiant užkirsti kelią ledui susidaryti ant šaligatvių dar prieš prasidedant krituliams ar plikledžiui. Tokie prevenciniai barstymai, anot savivaldybės, yra efektyvūs, nes sumažina ledo formavimosi riziką ir palengvina vėlesnį sniego ar ledo valymą.

Taip pat „Ecoservice“, vienos iš įmonių, prižiūrinčios Vilniaus šaligatvius, teritorijų priežiūros verslo direktorė Diana Lubė teigia, kad išankstinis druskos barstymas sumažina poreikį papildomam barstymui: „Iš anksto pabarsčius šaligatvius, vėliau lengviau juos nuvalyti, nes sniegas nepavirsta į ledą. Kartu sunaudojamas mažesnis chloridų kiekis nei tuo atveju, jei šaligatviai nebūtų buvę pabarstyti prevenciškai“, – sako direktorė D. Lubė.

Savivaldybės atstovai taip pat pabrėžia, kad druskos barstymas yra pritaikytas miesto infrastruktūros specifikai – tai yra didelis plotas su įvairaus tipo dangomis ir intensyviu pėsčiųjų srautu. Rankinis barstymas vykdomas tik ten, kur mechanizuotas barstymas yra techniškai neįmanomas, pavyzdžiui, siauruose praėjimuose, laiptuose ar viešojo transporto stotelėse.

„Tinkamą ir tolygų druskos kiekį barstymo metu užtikrina motorizuota technika, tačiau visiškai išvengti neproporcingo barstymo atvejų dėl vėjo ar reljefo ypatybių yra sudėtinga“, – teigia G. Grubinskas.

Druska ant šaligatvio / Charley Lhasa | Flickr

Vilniaus miesto savivaldybės atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose vietose gali susidaryti įspūdis, jog druska barstoma netolygiai, juostomis. Tačiau, pasak jo, taip nėra. „Motorizuoto barstytuvo šonuose yra įtaisytos apsaugos, kurios apsaugo pėsčiuosius, augintinius, transporto priemones ir želdinius nuo aptaškymo druskomis, o to pasekmė – dalis druskos atsimuša nuo apsaugų ir yra ne paskleidžiama plačiai, o iškrenta juostomis apsaugų plotyje“, – paaiškina G. Grubinskas. Jis priduria, kad druskos pasiskirstymą paviršiuje taip pat lemia vėjas ir krituliai, kurie greitai išsklaido šį druskos kiekį, užtikrindami tolygesnį dangos padengimą.

Nors savivaldybė pripažįsta, kad druska yra veiksmingiausia priemonė užtikrinti pėsčiųjų ir eismo dalyvių saugumą žiemą, kartu dedamos pastangos mažinti jos naudojimo kiekius. Skatinami alternatyvūs sprendimai, tokie kaip smėlio ir druskos mišiniai ar granitinė skaldelė, kurie gali padėti sumažinti druskos neigiamą poveikį aplinkai. Vis dėlto, kaip nurodoma savivaldybės pranešime žiniasklaidai, smėlis turi tam tikrų trūkumų: „Smėlis yra nešiojamas vėjo ir dėl rizikos patekti į kvėpavimo takus gali kelti pavojų žmonėms bei gyvūnams.“ Be to, išbarstytą smėlį reikia surinkti, o tai sudaro papildomą finansinę ir techninę naštą.

G. Grubinskas priduria, kad savivaldybė stebi druskos barstymo procesą ir apie galimus netinkamo ar neproporcingo barstymo atvejus gauna informaciją tiek iš seniūnijų darbuotojų, tiek iš gyventojų pranešimų. Pastebėjus, kad druska išbarstyta netinkamai arba per dideliais kiekiais, rangovai įpareigojami nedelsiant surinkti perteklinį druskos kiekį, siekiant sumažinti galimą neigiamą poveikį aplinkai ir infrastruktūrai.