„Draugystė veža“. Kelionė elektrobusu, muzikinė gospelo choro dovana ir pasivaikščiojimas kabančiais tiltais!

LRT kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristato socialinį projektą „Draugystė veža“ ir tęsia pažintį su dar trimis atrankos dalyvių poromis (draugų su negalia ir be jos). Šį kartą poros keliavo po Tauragės kraštą ir susipažino su evangelikais liuteronais!

Jūratė Sarokienė ir Vida Juodvalkienė. Moterys pirmą kartą susitiko viename kalėdiniame renginyje vaikams, kurį vedė Vida, tačiau nuo tada 15 metų jos nebendravo. Prieš metus Vida netikėtai kavinėje atpažino Jūratę. Tuomet abi ilgai kalbėjosi, dalijosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Jūratė Vidai papasakojo, kad prieš 5 metus netikėtai neteko dalies regos (atrofavosi akies nervas). Guodėsi, kaip dėl to jai buvo skaudu ir sunku, kaip teko mokytis iš naujo gyventi. Dabar Jūratė yra aktyvi, džiaugiasi įdomiu gyvenimu ir yra dėkinga už viską, ką šią akimirką turi. Vida taip pat papasakojo apie savo rūpesčius auginant negalią turintį sūnų, kuris dabar yra jau suaugęs. Dėl jo ir draugų Vida organizuoja šokių vakarus „Mes čia“. Drauges suartino skausmingos gyvenimo patirtys, vidinė stiprybė, dvasinės vertybės. Vasarą jos su šeimomis kartu vyko prie jūros. Nuo rudens, kas antrą penktadienį, Vida su sūnumi eina į šokių vakarus – ten groja, šoka, bendrauja su jaunimu. Vida svajoja, kad ši savanoriškomis ir labdaros paramos lėšomis remiama veikla gyvuotų, populiarėtų ir pritrauktų kuo daugiau žmonių. Jūratė nori rasti naujų saviraiškos galimybių, judėti pirmyn, keliauti. Šių metu „Eurovizijos“ šūkis – „Pabandom iš naujo!“ – tai draugės ir bando. Moterys mano, kad dalyvaudamos projekte „Draugystė veža“ jos iš naujo atrado kelionių malonumą, pasisėmė patirties, o visos negalios tarsi ištirpo. Jūratė dėkoja organizatoriams už patirtą bendrystės jausmą, už visus pirmus kartus. Jeigu draugių pora laimėtų kelionę į Nyderlandus, tai jų gyvenimai pasipuoštų dar gražesnėmis spalvomis.

Kasparas Dučinskas ir Gytis Lengvenis. Kasparui – 23 metai. Jis turi autizmo spektro sutrikimą. Baigė specialią mokyklą ir Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre įgijo želdinių tvarkytojo specialybę. Vaikinas mėgsta muziką, plaukioja baseine, lanko sunkiosios atletikos treniruotes. Nors išoriškai jis nesiskiria nuo sveikųjų – mėgsta klausytis muzikos, naršyti internete, sportuoja ir svajoja, tačiau jis – šiek tiek kitoks. Kasdien jo laukia daugybė iššūkių, vienas kurių – neišsiskirti iš aplinkinių. Jis labai nori draugauti. Liūdi, jei yra atstumtas ar kartais pašieptas. Kasparas susiduria su įvairiais sunkumais. Girdėdamas daug žodžių jis dažniausiai nesupranta pokalbio turinio, todėl kalbėti su juo reikia labai trumpais sakiniais. Jam sunku sukaupti dėmesį. Maža smulkmena – ir jo mintys „pabėga“. Jis girdi viską iš karto – žmonių balsus lauke, pranešimus apie gaunamas žinutes telefone, draugo kišenėje, praeivių žingsnius, vėją už lango, vandens tekėjimą radiatoriuose. Gero elgesio jis mokosi iš aplinkinių. Blogo – taip pat. Patyręs nors ir mažiausią nesėkmę – labai susijaudina ir dažnai pasielgia nederamai, taip sukeldamas aplinkinių pasipiktinimą. Jis žino gero elgesio taisykles, bet jam ne visada pasiseka jų laikytis. Nuolat jaučia didelę įtampą dėl to, kad yra kitoks, dėl galimų nesėkmių ir dėl aplinkinių požiūrio.
Gytis – 34 metų. Užsiima individualia veikla, yra jūrų skautas, „Atlantic Challenge“ ambasadorius Lietuvoje, propaguoja sveiką gyvenimo būdą ir yra socialiai aktyvus. Kasparo ir Gyčio pažinčiai – jau apie 20 metų, o tikrai draugystei – ketveri. Matydamas kaip Kasparui sunku susidoroti su problemomis Gytis pasiūlė paplaukioti baidare. Tai buvo jų gražaus bendravimo pradžia. Mokslai profesinėje mokykloje buvo Kasparui nelengvas, iššūkių kupinas laikas. Tačiau jam labai pasisekė, nes sutiko Gytį, kuris tarsi šturmanas padėjo išlaviruoti iš sudėtingų situacijų. Gytis mato, koks svarbus Kasparui bendravimas su žmonėmis, todėl jau ketverius metus iš eilės kartu važiuoja į jaunimo vasaros stovyklą Vanaguose. Laisvalaikį bičiuliai stengiasi leisti smagiai – sportuoja sporto klube, lankosi pirtyje ant jūros kranto, bėgioja po mišką. Taip jie ruošiasi dalyvavimui kasmet organizuojamame „Vilties bėgime“, skirtame paremti onkologiniams ligoniams. Prieš pusmetį Kasparas baigė profesinę mokyklą ir gavo diplomą. Tai didelė šventė. Tačiau darbo paieškos iki šiol – bevaisės. Todėl Gytis pasiūlė Kasparui būti jo padėjėju. Nuo šiol abu bičiuliai važiuoja darbuotis klausydami muzikos ir kurdami šmaikščius ateities planus. Gytis nori įrodyti Kasparui, kad drauge galima atskleisti savo unikalumą, įveikti sunkumus ir išpildyti svajones. Kasparas – Gyčiui, kad kitoks draugas tikrai nėra blogesnis.

Inga Filipovič ir VilmaVidžiūnienė. Aktorė Inga (41 m.) serga progresuojančia genetine liga – Morkio (Morquio) sindromu. Gydytojai Ingai prognozavo trumpą gyvenimą – maždaug iki trisdešimties. Bet moteris iki šiol džiaugiasi gyvenimu ir niekuo nesiskundžia, nors judėti gali tik vežimėlio pagalba. Dėl šios ligos žmogaus kaulai, sąnariai ir raumenys nebeauga, o vidaus organai vystosi toliau. Ingos širdis dabar tris kartus didesnė nei turėtų būti pagal kūną. Galiausiai vidaus organai būna užspaudžiami, ir žmogus miršta. Bet Inga nesiruošia pasiduoti. Ji juokauja, kad jos neįgalumas – tai ne sloga, jis nepraeis, nuo jo nepabėgsi. Todėl nori gyventi tokia, kokia yra ir kad aplinkiniai tai suprastų. Inga projekte „Draugystė veža“ dalyvauja antrą kartą, nes tai tikrai labai „veža“! Ji nori įrodyti, kad turėdama judėjimo negalią nėra visiškai neįgali. Tiesiog visus neigiamus dalykus reikia paversti teigiamais. Vilma – kukli, jautri ir gera moteris, pagal profesiją – personalo specialistė. Draugės susipažino neseniai, bet Vilma mano, kad galima turėti labai daug pažįstamų, tačiau tikras draugas yra tas, su kuriuo pajunti stiprų vidinį ryšį. Kartais – labai greitai. Neįgalumą turi beveik visi: kažkas – aiškiai matomą, kažkas – gal vidinį... Ji iš Ingos mokosi pozityvumo, tvirtybės ir kitokio požiūrio. Savo šeimoje dažnai kalba apie neįgaliųjų problemas, smerkia bet kokio pobūdžio patyčias. Inga sako, kad draugas yra tas žmogus, su kuriuo gali ilgai tylėti, o po to kartu pradėti dainuoti. Šiame projekte neįgaliųjų porininkai – žmonės, kuriais galima pasitikėti, kurie niekada neišduos. Vilma mano, kad „Draugystė veža“ – nuostabus projektas. Tarsi meilė. O tai juk negali „nevežti“!

Savo kelionę Tauragės krašte projekto dalyviai pradėjo nuo viešnagės rajono savivaldybėje. Tauragės vardą sudaro du žodžiai: tauras ir ragas. Jis siejamas su senais laikais, kai šio krašto miškuose gyveno taurai. 1499 m. Tauragės vietoje buvo Pajūriu vadintas dvaras, o Tauragė pradėta minėti nuo 1507 m. Tais pačiais metais bajoras Paliatsa Bartošinas pastatė pirmą Tauragės bažnyčią, įsteigė prieglaudą ir pirmąją Žemaitijoje mokyklą. 1567 m. Žemaitijos kaštelionas Jonas Šemeta pastatė evangelikų liuteronų bažnyčią. Nuo 1655 m. miestas keliavo iš rankų į rankas: priklausė Radviloms, vėliau – Prūsijai ir Rusijai. 1863 m. miestas sudegė, vėliau buvo atstatytas patogesnėje vietoje. Lietuviškos spaudos draudimo metais Tauragė virto svarbiu tarpiniu knygų gabenimo punktu. Miestas labai stipriai nukentėjo I pasaulinio karo metasi, o po II pasaulinio karo iš jo liko griuvėsių krūva. Didelėmis žmonių pastangomis miestas buvo atstatytas. Tačiau augti ir klestėti pradėjo tik pasitraukus sovietams ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tauragės rajono savivaldybė – šiuolaikiška, moderni ir puikiai pritaikyta neįgaliųjų lankymuisi. Jai vadovauja jauniausias meras Lietuvoje! Savivaldybė sėkmingai bendradarbiauja su Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos ir kitomis savivaldybėmis. Dabar Tauragės rajono savivaldybė yra žinoma daugelyje Europos valstybių ir turi daug ambicingų planų. Vienas jų – tapti žaliausiu Lietuvos miestu! „Draugiečiai“ labai dėkingi merui Dovydui Kaminskui už tai, kad laikinai užleido jiems savo kėdę, už dovanas, jaukų pokalbį, skanius bendrus pietus žemaitiškame „Holivude“, į kurį komandos dalyvis Kasparas važiavo mero vairuojamu elektromobiliu!

Sotūs ir laimingi projekto dalyviai patraukė į Tauragės krašto muziejų. Jis įkurtas 1990 m. ir ilgą laiką veikė kaip Tauragės rajono savivaldybės Kultūros centro padalinys ir vadinosi „Santakos“ muziejumi. Taip buvo pavadintas todėl, kad Tauragės rajone tarsi į vieną upę suteka įvairių konfesijų, tautybių, žmonių gyvenimo istorijos ir papročiai. Po 2010 m. įvykusios reorganizacijos įsteigta savivaldybės biudžetinė įstaiga Tauragės krašto muziejus. Muziejaus fonde – daugiau kaip 20 000 eksponatų. Stambiausi – istorijos, etnografijos bei tautodailės rinkiniai. 2019 m. Tauragės pilyje duris atvėrė modernios erdvės, kuriose – istorijos, etnografijos, gamtos ekspozicijos. Šiame nuostabiame muziejuje „draugiečius“ lydėjo muziejaus direktorius Romualdas Vaitkus. Dalyviai susipažino su Tauragės krašto istorija. Pilies rūsių menėse, kuriose kadaise buvo kalėjimas, sužinojo apie Tauragės muitinę, pasienio santykius, kontrabandą ir knygnešius. Didžiulėje gamtos salėje gėrėjosi didele gyvūnų ekspozicija: paukščiais, žvėrimis, vabalais ir moliuskais. Vakariniame bokšte, rūsyje, gyvai patyrė, ką reiškia slėptis po bombarduojamais pastatais, pamatė 360 laipsnių aplink rodomą vaizdo pasakojimą apie Tauragės istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų, o užlipę į antrąjį aukštą meditavo stebėdami žvaigždžių skliautą bei klausydami raminančių garsų. Taip pat projekto komanda dalyvavo edukacijoje „Balzako laiškas“ ir rašė su žąsies plunksnomis! „Draugiečiai“ pasižadėjo tikrai dar sugrįžti į muziejų, kuriame net pakabos dalijasi išmintimi, nes, anot direktoriaus, norint ramiai apžiūrėti ir išmėginti viską reikia mažiausiai 5 valandų!

Na o toliau dalyvių laukė pažintis su Tauragės maldos namais. Seniausioje neoromaninio ir klacisitinio stiliaus Tauragės švč. Trejybės bažnyčioje keliauninkus šiltai priėmė klebonas Marius Venskus. XVI a. pabaigoje katalikų bažnyčia nuolatinio kunigo neturėjo. Po 1633 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius paskyrė kunigą. 1636 ir 1688 m. Tauragės bažnyčia neminima. 1702 m. pastatyta nauja – medinė bažnyčia. Po 1863 m. sukilimo Tauragės vikaras Jonas Jacevičius ištremtas į Sibirą. 1865–1869 m. ne kartą prašyta valdžios leidimo statyti naują mūrinę bažnyčią. Leista remontuoti tik senąją. Tik 1899 m. medinė bažnyčia nugriauta. Pastatyta nauja mūrinė, 1904 m. – pašventinta. 1915 m. bažnyčia buvo apgriauta, po 1920 m. – iš dalies atstatyta. 1928–1932 m. atstatyti bokštai. 1941 m. bažnyčia vėl apgriauta, iki karo pabaigos liko neatstatyta, tik 1955 m. klebono Jono Beinorio (1908–1985 m.) rūpesčiu ir parapijiečiams padedant – atstatyta.

Pačiame miesto centre, Jono Kalvano parke – Tauragės Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje „draugiečius“ pasitiko kunigas Mindaugas Dikšaitis. Tauragė buvo ir yra tradicinis Lietuvos evangelikų liuteronų centras. Griežtos struktūros ir santūrios formos akmens mūro bažnyčia pastatyta 1840–1843 m. Interjeras kaip ir fasadas – lakoniškas ir santūrus. Bažnyčios vidus asketiškai baltas, jame – išskirtinis akmeninis altorius. Martyno Mažvydo vardas šventovei suteiktas 1947 m., minint pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ 400 metų jubiliejų. Pastato fasadą nuo 1987 m. puošia tauragiškio tautodailininko Antano Bagdono (1928–2015) sukurtos ir nišose stovinčios varinės reformacijos pradininko Martyno Liuterio bei Martyno Mažvydo skulptūros. Maldos namai jungia apie 1700 tikinčiųjų šeimų. Bažnyčioje vyksta tarptautinio Martyno Mažvydo festivalio „Giesmė mano žemei“ koncertai. Čia projekto porų laukė nuostabus siurprizas – jiems vieniems koncertavo Tauragės gospelo choras „Gloria“ (vadovė Rasa Levickaitė-Šerpytienė), ir nenusakomai šiltą dovaną dovanojo visiems jau pažįstamos projekto dalyvės Simona ir Indra! Buvo visko – juoko, ašarų, susižavėjimo ir nuoširdaus bendravimo.

Pirmosios dienos kelionę „Draugystė veža“ komanda baigė virš krioklio stovinčiame viešbutyje simboliniu pavadinimu „Banga“!

Antrosios kelionės dienos rytądalyvius prie viešbučio pasitiko elektrinis autobusas! Tauragė – vienas pirmųjų miestų Lietuvoje, įsigijusių elektrinius autobusus. Jau pristatytas pirmasis elektrobusas, kuris nuo sausio 27 d. riedės Tauragės miesto gatvėmis. Šiais metais į Tauragę atkeliaus dar du elektrobusai, o kitais metais iš viso rajono gatvėmis važinės net 5 pilnai elektra varomi autobusai. „Draugiečiai“ buvo vieni pirmųjų keleivių, važiuojančių šia transporto priemone ir įsitikino, kad ji puikiai pritaikyta žmonėms su judėjimo negalia!

Naujuoju elektrobusu projekto dalyviai atvažiavo prie Tauragės konvencijos paminklo Požerūnų kaime. 1812 m. Požerūnų malūne buvo pasirašyta konvencija tarp Napoleono sąjungininko, Prūsijos armijos korpuso vado generolo leitenanto Hanso Davido Liudviko fon Jorko ir Rusijos armijos generolo majoro Ivano Dibičiaus. Ši konvencija, gavusi Tauragės konvencijos vardą, išgarsino Tauragę Europoje. Minint konvencijos pasirašymo 100-ąsias metines, 1912 m. buvo pastatytas granito paminklas. 1944 m. rudenį sovietiniai kariai jį susprogdino. 1976–1977 m. buvo pastatytas betoninis paminklas.

Kita smagios kompanijos aplankyta vieta – Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centras. Svarbiausi centro veiklos prioritetai – skatinti ir ugdyti meninę ir kultūrinę gyventojų saviraišką, sudaryti sąlygas žmonėms lankytis liaudies ir profesionaliojo meno renginiuose. Čia puoselėjama tradicinių amatų kultūra. Centro specialistai gali išmokyti siuvinėti kryželiu, megzti riešines, nerti vašeliu, verti karolius, floristikos meno paslapčių. Galima susipažinti ir su kulinariniu paveldu. Edukacijų metu kiekvienas vaišinamas natūralių žolelių arbata. „Draugiečiai“ džiaugėsi susipažinę su nuostabiomis Norkaičių bendruomenės moterimis. Visi kartu dainavo, lingavo, klausėsi įdomių istorijų, mokėsi iš šiaudų gaminti „kabančius sodus“ ir prieš fantastiškus pietus dar ragavo tradicinio, krosnyje kepto kugelio!

Po sočių pietų prie Pagramančio bažnyčios, išlaikiusios XVIII a. antrosios pusės Žemaitijos medinėms bažnyčioms būdingas paprastas, bet išraiškingas architektūros formas, „draugiečius“ pasitiko Tauragės vicemerė Virginija Eičienė, mero patarėjas Kasparas Bertašius ir Pagramančio regioninio parko lankytojų centro administratorė Rita Krompalcienė. Jie dalyvius supažindino su Pagramančio regioniniu parku. Jis įsteigtas siekiant išsaugoti ypač vertingus gamtos požiūriu Jūros vidurupio ir Akmenos žemupio kraštovaizdžio kompleksus, Plynosios pelkės biocenozę, kultūros paveldo vertybes: Dapkiškių, Matiškių, Kreivių, Indijos, Biržų lauko, Vaičių, Kuturių, Pagramančio, Rekstukų piliakalnius – karų su kryžiuočiais liudininkus kartu su Balskų, Lylavėnų senkapiais, Tamošaičių akmeniu, senovinėmis gyvenvietėmis, dvarvietėmis ir kapinaitėmis bei Pagramančio miestelio urbanistinį kompleksą. Upių, slėnių ir miškų parko savitumą išryškina kabantys tiltai, tapę regioninio parko simboliu. O kokie nuostabūs galiūnai milžinai ąžuolai ir į dangų rankas tiesianti 12 kamienų liepa... Projekto dalyviai pasivaikščiojo po miestelį, vėliau grožėjosi piliakalniais, atodanga, Lakštingalų slėniu ir net išmėgino kabantį tiltą!

Kelionę projekto komanda užbaigė Pagramančio regioninio parko lankytojų centre, kuriame gavo visą informaciją apie gamtos ir kultūros vertybes, maršrutus, pažintinius takus ir kitas šios saugomos teritorijos lankomas vietas. Vaišinosi ant laužo virta šiose apylinkėse surinktų žolelių arbata, labai skania duona ir kibinais, kuriuos lauktuvėms įdėjo vicemerė. Dalyviai vieningai nutarė, kad nors ir buvo girdėję skambų pavadinimą „Tauragė“, tačiau dabar jau iš tikrųjų žino, kad šiame krašte – labai graži gamta, įdomi istorija ir siūloma daug pažintinių programų.

Dalyvė Vida savo įspūdžius apibendrino taip: „Esu laiminga patyrusi nepamirštamą nuotykį – sudalyvavau projekte „Draugystė veža“. Dėkoju projekto organizatoriams, dalyviams, visiems sutiktiems žmonėms. Ačiū už šilumą, nuoširdumą ir galimybę į viską pažvelgti kitaip. Jei ne Jūs, taip ir nebūčiau sužinojusi, kokia graži Tauragė, kokie svetingi ir mieli šio krašto žmonės, ir kodėl buvo apdainuotas Pagramančio šnekutis... Ačiū!

Kelionės dalyvių įspūdžius ir draugystės istorijas kviečiame pamatyti antradieniais–ketvirtadieniais portale www.lrt.lt ir penktadieniais – LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“.

Trys laimėtojų poros bus išrinktos balsuojant portale www.lrt.lt vasario 7-14 dienomis ir paskelbtos nacionalinės „Eurovizijos“ finale. Gegužės mėnesį laimėtojų laukia dovana – kelionė į Nyderlandus bei galimybė gyvai stebėti Lietuvos ir kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“.