Draugystė nuvedė „Eurovizijos“ scenos link

Šiaulietė Ugnė atvira: projekte „Draugystė veža“, kuriame susibičiuliauja negalią turintys ir jos neturintys žmonės, dalyvavo dėl pagrindinio prizo – kelionės į Lisabonoje vykusį „Eurovizijos“ dainų konkursą. Vis tik laimėta kelionė davė kur kas daugiau nei neišdildomų eurovizinių įspūdžių ir pažintį su Lietuvos atstove Ieva Zasimauskaite. Sugrįžusi į gimtuosius Šiaulius, Ugnė turi naujų draugų, iš kurių, kaip pati sako, daug kas galėtų pasimokyti optimizmo ir stiprybės.

„Kartais man tenka pabūti jos antrosiomis rankomis“

„Draugystė veža“ – socialinis projektas, kurio metu išrenkamos penkios draugų poros, vykstančios į „Eurovizijos“ dainų konkursą. Viena tų porų – šiaulietės Ugnė Liaudanskytė ir Danguolė Garškaitė, neseniai sugrįžusios iš Portugalijos.

„Su Danguole susipažinome aikido užsiėmimuose. Aš buvau naujokė, ji – senbuvė. Susidraugavome bendroje išvykoje į Šveicariją, kuri, simboliška, buvo lygiai prieš metus. Juokaujame, kad kitų metų gegužę vėl turėsime kur nors keliauti. Gal į Izraelį?“ – merkia akį Ugnė.

Projektu „Draugystė veža“ siekiama mažinti atskirtį tarp žmonių su negalia ir jos neturinčiųjų, todėl porą turi sudaryti du draugai, kurių vienas sveikas, o kitas su negalia. Ugnė pasakoja, kad Danguolė serga cerebriniu paralyžiumi ir ši liga paliko pėdsakų draugės kūne: „Kartais man tenka pabūti jos antrosiomis rankomis. Bet iš esmės Danguolė yra labai pozityvi ir labai daug gali. Kitą sykį ji padaro geriau negu tie, kurie yra sveiki.“

Danguolės optimizmas pravertė kelionės metu, mat dėl organizacinių nesklandumų projekto dalyviai patyrė nemaža nusivylimų. „Aš jaudinausi, nervinausi, o ji vis sakydavo: „Pažiūrėk į pozityviąją pusę!“ Danguolė buvo optimizmo varikliukas, kuris ir mane užvedė“, – džiaugiasi Ugnė.

Nesiskyrė su Lietuvos vėliavomis

Į Portugaliją šiaulietė ir jos kelionės draugai išvyko, likus savaitei iki didžiojo „Eurovizijos“ finalo. „Šiauliai–Vilnius–Varšuva–Faras–Lisabona“, – sunkios, daugiau nei 30 valandų trukusios kelionės maršrutą įvardija Ugnė. Galutiniu tašku tapo nedidukas 10 km nuo Lisabonos nutolęs Kosta da Kaparikos miestelis, kuriame ir apsistojo projekto dalyviai. Didžiausias miestelio privalumas – čia pat ošiantis Atlanto vandenynas, tačiau būta ir minusų. „Kosta da Kaparikoje jautėmės pakankamai nesaugiai. Matėsi, kad žmonės gyvena labai vargingai, o buvome įspėti, kad Portugalijoje – daug kišenvagių. Vaikštai siauromis gatvelėmis ir išnyra koks nors tamsus siluetas – baugu. Dar užkliuvo priekabūs vyrai. Kai tik atvykome į miestelį, iš karto nuskubėjome prie vandenyno pamirkyti kojų. Vandenyno pakrantėje – labai daug molų, ant kurių deginasi vyresni – 40–50 m. portugalai. Deginasi ir akivaizdžiai valgo akimis užsienietes: man ir liežuvėlį rodė, ir akis merkė“, – šypsosi Ugnė.

Šiaulietė sako, kad Portugalija – kontrastų šalis tiek kultūrine, tiek architektūrine ar klimatine prasme. Nors aplankė ne vieną ir ne du šios šalies miestus, didžiausią įspūdį paliko Lisabona, kuri, anot Ugnės, tiesiog alsavo „Eurovizija“. „Lisabonos centre buvo įsikūręs „Eurovizijos“ miestelis, visur vaikščiojo žmonių su skirtingomis vėliavomis, kita atributika“, – sostinės vaizdą piešia šiaulietė.

Ir patys projekto dalyviai nesiskyrė su dviem lietuviškomis trispalvėmis, kurias parūpino organizatoriai. „Mūsų būrelis traukė aplinkinių dėmesį – žmonės prieidavo pakalbinti, nusifotografuoti. Smagiausia, jog daugelis žinojo, kad yra Lietuva ir kad jai atstovauja Ieva, – pasakoja Ugnė ir čia pat nusišypso. – Kai viešbučio fojė per televizorių žiūrėjome pirmąjį „Eurovizijos“ pusfinalį, vėliavomis papuošėme sofą. Bet keliems užsieniečiams vis tiek kilo klausimų, iš kur mes.“

Užbūrė I. Zasimauskaitės asmenybė

Pirmojo pusfinalio pasirodymai Ugnės ir jos kelionės draugų nenustebino: dieną prieš tai jie sėdėjo „Altice“ arenoje ir gyvai stebėjo generalinę repeticiją. „Ne visi žino, bet šalių žiuri vertina ne pusfinalio, o generalinės repeticijos pasirodymus. Todėl tai – toks pats rimtas ir svarbus konkurso etapas. Ievai ir kitiems dalyviams reikėjo atlikti du identiškus pasirodymus. Jeigu pusfinalyje dingtų ryšys, būtų paleista vakarykštės generalinės repeticijos transliacija. Taip kelis kartus ir buvo“, – pasakoja Ugnė.

Šiaulietę nustebino scenoje dirbančių žmonių skaičius. „Besibaigiant pasirodymui, aplink sceną pradeda suktis personalas. Nesumeluosiu – gal 50 žmonių. Kai šviesos užgęsta, žiūrovams rodomas 40 sek. trukmės filmukas apie šalį ir atlikėją, o tuo metu personalas dirba ant scenos: vieni atneša, kiti nuneša ar net suknelės ilgį pamatuoja“, – sako šiaulietė.

Ugnė ne tik stebėjo generalinę repeticiją, bet ir susitiko su Lietuvai šių metų „Eurovizijoje“ atstovavusia I. Zasimauskaite. Už ją šiaulietė sirgo dar Lietuvoje vykusių atrankų metu, o sutikus I. Zasimauskaitę akis į akį, atlikėjos asmenybė tiesiog užbūrė. „Būna, kad pamatai ir įsimyli žmogų. Taip ir čia. Iš Ievos sklinda didelis gėris. Susitikome dieną, kai vyko generalinė repeticija, bet ji vis tiek skyrė mums dėmesio, visus apkabino, visiems linkėjo sėkmės. Atsisveikinant susikibome ratu, kad perduotume jai savo teigiamą energiją. Ieva pasakė: „Ačiū, kad čia esate. Ir niekada nepasiduokite, nes viskas gyvenime yra ne be reikalo, net jei nesupranti, kodėl tai įvyko. Nors ir būna sunku, juk galėjo būti kažkas dar blogiau, o viskas, kas įvyko, yra geriausia, kas mums galėjo nutikti.“ Man šie jos žodžiai labai įstrigo. Aš apskritai mėgstu žmones, kurie nepasiduoda masėms ir nebijo pasakyti, kad yra kitokie“, – sako Ugnė.

Tiki Lietuvos šansais laimėti „Euroviziją“

„Draugystė veža“ projekto dalyviai taip pat turėjo susitikti su praėjusių metų „Eurovizijos“ nugalėtoju Salvadoru Sobraliu. „Mūsų kompanijoje buvo pora: vyras ir žmona, kuri jam atidavė savo inkstą. Jiems kelionę padovanojo Nacionalinis transplantacijos biuras. Mes vykome į Portugalijos transplantacijos biurą, kur ir turėjome susitikti su S. Sobraliu, – juk jam persodinta širdis. Bet dėl sveikatos problemų jis į susitikimą neatvyko“, – teigia Ugnė.

Į Lietuvą šiaulietė su kitais projekto dalyviais sugrįžo „Eurovizijos“ finalo dieną, todėl konkursą stebėjo per telefono ekraną, važiuodama iš Vilniaus į Šiaulius. Mergina didžiuojasi I. Zasimauskaitės užimta 12 vieta – tai buvo trečias aukščiausias Lietuvos pasiekimas. „Be to, tai – pirmas kartas, kai Lietuva gavo tiek daug žiniasklaidos dėmesio. Portugalijoje galėjau vaikščioti iškelta galva, žinodama, kad būtent Ieva atstovauja mano šaliai“, – sako Ugnė.

Pasiteiravus, ar tiki Lietuvos šansais kada nors laimėti „Euroviziją“, mergina trumpam nutyla. „Galvoju, kad Lietuva gali laimėti. Mano akimis, tos politikos, kurią visi taip eskaluoja, kiekvienais metais vis mažėja. Lietuva „Eurovizijai“ skiria didelį dėmesį, kaži ar kur kitur atrankinis turas vyksta pusę metų... Tikiu, kad vieną dieną mūsų pastangos bus įvertintos“, – sako ji.

Sugrįžus į Šiaulius, Ugnei liko nuostabūs prisiminimai ir nauji draugai. „Keliauti su nepažįstama kompanija sudėtinga.
Užtruko, kol perpratome vieni kitus, bet susibendravome. Feisbuke sukūrėme grupę, šnekamės, organizuojame susitikimą gamtoje. Kvepia kažkuo geru. Iš tikrųjų, kol nepažinojau Danguolės, nežinojau, kaip elgtis su negalią turinčiais žmonėmis. O reikia elgtis lygiai taip pat, kaip ir su visais kitais. Juo labiau kad nemaža dalis negalią turi ne nuo gimimo. Ir nepaisant to, yra tokie pozityvūs, tokie stiprūs, kad daug kam reikėtų pasimokyti“, – pokalbį užbaigia Ugnė.