REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Politika2017 m. Birželio 14 d. 08:05

Drąsa nemadinga

Šiauliai

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt


6642

Šiaulių miestui diagnozuokime Alzheimerio ligą. Bent jau selektyvinį atminties praradimą. Vieną dieną metuose, birželio 14 d., Šiaulių mieste dirbtinio kvėpavimo ir širdies masažo pagalba gaivinama kolektyvinė istorinė Lietuvos atmintis, o likusią metų dalį Šiauliai palaimingai nugrimzta į komforto ir pozityvo komą. Visai ne vaistų sukeltą.

Šventėme Lietuvos tūkstantmetį, planuojame švęsti šimtmetį. Ieškome tos tapatybės, kuria galėtumėme didžiuotis ir švęsti ją kiekvieną dieną. Džiaugsmingai stojame į savanorių organizacijas bei Šaulių sąjungą ar egzaltacijos apimti plūstame į kino teatrus patirti Emilijos išgyvenimų. Kažkada, visai neseniai, Lietuva oficialiai buvo „drąsi šalis“, šiandien – graži, nes tikra. Bet ar tikrai „tikra“ ir ar tikrai „drąsi“?

Vaikystė mano – tai ištisos fotografinės atminties kadrų juostos. O tuose kadruose kartu su močiute ir dieduku aplankytų partizanų kapų, paminklinių akmenų statybų, monumentų, skirtų Lietuvos istorijai ir laisvei paminėti, vaizdai. Negaliu meluoti, kad man tada buvo įdomu. Tik šiandien, palaidojus paskutinę tos tragiškos kolektyvinės atminties liudininkę, ir žvelgiant į savo pačios laimingą ir laisvą savo mintimis bei galimybe pažinti pasaulį vaiką supranti kokias vertingas pamokas seneliai tada suteikė.

Paradoksalu, kad kiekvienas mažesnis miestelis be didelių ginčų pasistatė paminklus, liudijančius Lietuvos istoriją. Kas tai bebūtų: kunigaikščio skulptūra ar partizanų rinktinei atminti pastatytas kryžius, tie fiziniai ženklai yra šalia. Šiauliuose tokių ženklų beveik nėra. Skurdžios ir pavienių iniciatyvų dėka pakabintos atminimo lentos. O paminklas Laisvei, ilgą laiką kaip šaškė stumdytas po visą Prisikėlimo aikštės erdvę, savo vietą rado Šeduvoje. Tai kokius ženklus kuriame šiandien?

Prisikėlimo aikštė – nors ir silpnai plakanti, bet vis dėlto miesto širdis. Ir ji kalba, tyliai šnabžda miesto istoriją. Tai ne tik trinkelės ir krūmai, šiukšliadėžės ir suoliukai. Pačią erdvę, nors ir suluošintą sovietinio neoklasicizmo fono, dar galima reabilituoti. Kol kas tik minimalios estetinės chirurgijos pagalba atstatyti subjaurotą miesto urbanistinę struktūrą. Prisikėlimo aikštės sutvarkymo projektas – pirmoji operacija, kai aikštės kompozicija įgaus istorinį „svorio centrą“, vizualinių ašių pagalba miesto širdis bus įjungta į bendrą miesto urbanistinę kraujotaką. Čia nėra atsitiktinių takų ar nepaaiškinamų, susapnuotų sprendimų, o Aušros takas yra ta ašis sujungsianti miesto širdį su Saulės laikrodžio aikšte, kur tolumoje saulės spindulių nutviekstas žiba Šaulys, subtiliausios rezistencijos sovietinei okupacijai simbolis. Tačiau ir vėl miesto vadovas override‘ina urbanistinę logiką, pamina europietiško miesto tradiciją nedemonstruoti mirusiųjų palaidojimų pagrindinėje miesto aikštėje. Vadovas „projektuoja takelį“, apeis problemą. Utilitari funkcija. Ženklų mums nereikia.

Deja, šiandien ir vėl „jautrios geopolitinės situacijos“ tvarsčiu prisidengę chirurgiškai pašalintą vertybinį stuburą, ieškome, kad sprendimą priimtų kiti. Atvažiuos iš Vilniaus ir priims. O gal suteiks priežastį sprendimo nepriimti. Taip savanoriškai atsisakome savivaldos savarankiškų funkcijų: spręsti patiems. Aikštė gyviesiems, mirusius pagerbkime kapinėse. Iškelti karių palaidojimus nėra sudėtinga ar brangu, nėra ir nepagarbu, tą daro su vokiečių karių palaidojimais. Į karių kapines Ginkūnuose nesudėtinga perkelti visą mauzoliejų, ir amžiną ugnį įrengti. Tik šioje situacijoje kitokio kompromiso nėra. Yra tik du variantai. Bet Šiauliai renkasi nulenkti galvą. Tegu turi kiti savo ženklus, mums savų nereikia. Ir paprašyti susimokėsime 72 milijardus. Svarbiausia, kad karo nebus. Išties „drąsi“ šalis, ir miestas „drąsus“.

Turbūt nekeista, kad Kazchstane politinių kalinių šeimoje gimusios prof.A.Vyšniūno dovanota knyga „Lietuviai Karlage I“ tyliai dingo nuo stalelio savivaldybės koridoriuje. Gaila. Gal su moksliniu preciziškumu surinkta medžiaga apie Kazchstane kalėjusius lietuvius būtų suteikusi ryžto ir drąsos, nes tie lietuviai tikrai jos turėjo. Galbūt tai viskas, ką jie turėjo.

Kentėjome mes, kad vėl sugrįžti,

Beržus Tėvynėje išbučiuot,

Mes dar mokėsim kurt ir ryžtis,

Mes dar pajėgsime dainuot.

Ištrauka iš Vlado Vyšniūno eilėraščio „Mūsų biografija“.

O tuo tarpu Šiauliuose pražydo jazminai. Jazminų kvapas man visada primena Prienus, gimtinę mano, laimingos nerūpestingos nutrūktgalviškos vaikystės vietą. Prie jau seniai sustojusio laikrodžio ant komodos padėtas raktelis, su juo gali atsidaryti visas komodos spinteles. Atsidarau tą su nuotraukų albumais ir dėžutėmis, prikrautomis įvairiausių asmeninių smulkmenų. Iš lakuotos, smulkiai drožinėtos medinės dėželės traukiu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pažymėjimus, skirtingų metų. Randu ir Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą. Praėjusį mėnesį palaidojom močiutę.

Visa močiutės šeima – politiniai kaliniai, broliai partizanai, pati ji ryšininkė. Visi išvežti ir kalinti daugiau nei dešimtmetį. Šeimos istorija nugulus į prozą ir eilėraščius. Močiutė ilgą gyvenimo tarpsnį net Dievui negalėjusi atleisti, ir vis klausdavo: „Kaip Dievas, jei toks yra, tokius baisumus galėjo leisti?“ Tik į gyvenimo pabaigą abu susitaikė. Žmonės tiek patyrę nešaukia garsiai, jie neeksploatuoja savo kančios, tai mes turime nepamiršti. Diedukas, amžiną jam atilsį, sakydavo, kad niekada nereikia keršyti, bet pamiršti negalima niekada.

Mano tėvų kartos atstovai vis primena Mozės išmintį: dar trūksta mums metų dykumoje, dar neišnyko mūsų vergiška sąmonė. Bijau, kad taip vaikštant po dykumą, ne vergų sąmonė, o drąsiųjų atmintis išnyks.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA