Dr. Asta Kriščiūnaitė-Volbikienė: kiekviena profesija – prestižinė

Prasidėjo priėmimas į aukštąsias mokyklas. Specialistų teigimu abiturientų pagedavimų sąrašų pirmosiose pozicijose Lietuvoje išlieka darbo rinkoje jau perteklinėmis laikomos profesijos, tokios kaip pavyzdžiui teisė. Žvelgiant globaliai mūsuose susiklosčiusi tradicija kiek šokiruoja savo nepalaužiamu sustabarėjimu ir nepralenkiamu talentu didžiajai daugumai abiturientų sutilpti vos į keletą profesijų. Teisininkų ir medikų Lietuva.

Ne vienuose abiturientų namuose šiandien turbūt girdimi raginimai rinktis studijuoti prestižinėmis laikomas sritis. Ir tai dažnai kildinama iš nuoširdaus tėvų troškimo užtikrinti savo vaikams laimingą ir sotų gyvenimą, o patiems sau pasididžiavimo jausmą, kad esame geri tėvai – „mums pavyko!“. Tenka pripažinti, jog daugybė jaunų žmonių šiandien neturi teisės pasirinkti ir drąsiai žengti savo pašaukimo keliu, o yra stumiami studijuoti tai, už ką tėvai sumoka. Ir tikrai žinau, kad dabar daugelis jų skaito šias eilutes ir atpažįsta save. Jau nekalbat apie tuos jaunuolius, kurie galbūt po mokyklos baigimo norėtų imtis veiklos, kuri visiškai nepateisina tėvų turimų lūkesčių. Pavyzdžiui nori padaryti pertrauką, suprasti ko nori, kur linksta, nes paskutiniai dvylika metų daugiau buvo skirti išpildyti sistemos lūkesčius, o ne atrasti savuosius. Gal kažkam norisi padirbėti. O gal savanoriauti. Užsienyje tokie jaunuolių pasirinkimai labai vertinami, o tokia veikla kaip savanorystė pripažįstama kaip vienas esminių rodiklių sudarančių stojamąjį balą į aukštąją mokyklą. Dažnoje lietuvių šeimoje, vaiko pasirinkimas nestudijuoti iš karto po mokyklos baigimo suprantamas kaip šeimos gėda, prasto auklėjimo rodiklis. O studijavimas srities, kuri laikoma nepatrauklia – tarsi leidžia įvertinti asmens menkus sugebėjimus, intelektines galias. „Niekur netiko“ girdime apie juos. Bet juk mūsų profesija ar diplomų skaičius XXI amžiuje absoliučiai nieko nepasako apie mus kaip žmones, mūsų savybes ar gebėjimus, nieko nepasako apie mus kaip asmenybes.

Dar didesnis iššūkis laukia sąmoningų šeimų, kurie puikiai supranta apie ką šiandien rašau. Kurių visa tai dar laukia, galbūt užklupo dabar ar buvo išgyventa praeityje. Tokias šeimas užgula nepaprastas visuomenės spaudimas lydimas daugybės klausimų, kurie įgalina tarsi teisintis tėvus, kodėl nespaudžia, kodėl palieka savo vaikui valią rinktis, nes „mūsų tai va stoja į mediciną, turėsime chirurgą šeimoj ir jūs turėtumėt paspausti, jauni gi jie, nesupranta ko patys nori. Mes išrinkome universitetą ir viską sutvarkėme“. Tarsi norint sukelti abejonę tėvų širdyse. Kartais pažeminti ar pasikelti savo savivertę. Bet būkite savo sprendime stiprūs. Jūsų vaikai jums už tai padėkos. Ir aš dėkoju saviems, kad kažkada leido man rinktis muziką, nors skepsio, jog anokia čia ir profesiją jie tikrai sulaukė.

Todėl mūsų šalyje ir stigmatizuojami mokytojai, kirpėjai, pardavėjai, ir t.t. kaip tie, kuriems daugiau ir nepavyko pasiekti. Kadangi į dešimtuką nepataikė, lieka džiaugtis tuo kas liko. Kiek šiandien abiturientų galėtų prisipažinti, jog visus dvyliką metų girdėjo žeminančias pastabas, kartais iš mokytojų, kartais iš tėvų, jog jeigu nesimokys galės sėdėti parduotuvės kasoje ar būti valytoju. Ir šis leitmotyvas atspindi mūsų visuomenės požiūrį į šių profesijų atstovus, kaip nevertus pagarbos, kaip nepavykusius produktus, nesėkmingus žmones. Taip didžioji dauguma ir masinama mokytis, kad galėtų ateityje studijuoti užprogramuotą sėkmei profesiją. Ne kartą teko bendrauti su gimnazistais, kurie kartais net nedrįsta pasisakyti, ką išties nori veikti, nes baiminasi nuvilti tėvus ar savo mokytojus. Tik ar visada suaugusiųjų primetimai pasiteisina ir garantuoja laimingą gyvenimą? Turbūt nereikia detalizuoti, kokia situacija dominuoja šiandien pavyzdžiui sveikatos srityje, kuri – akivaizdus pavyzdys, kas nutinka, kai dirba „išprievartauti“ žmonės. Viskas išsigimsta, kai renkamasi ne pagal pašaukimą. O ir pasirinkus pagal pašaukimą tokioje sistemoje nesinori linkti ir drąsiai keliami sparnai į kitas šalis tik atsiėmus diplomus. Ir ši susiklosčiusi situacija identifikuojama ko gero ne viename sektoriuje. Tame tarpe ir švietime, kur visomis išgalėmis stengiamasi kelti pedagoginių studijų patrauklumą. Sveikintina. Bet šiandien žadamų stipendijų tikrai nepakaks. Turi būti žengtas ir kitas žingsnis, kuris apimtų perspektyvą. Jei jos nebus baigus studijas, „šviežiai iškeptų mokytojų“ mes nematysime mokyklose. Todėl nukrypstant šioje vietoje manau protinga būtų pagalvoti ne apie mokyklų „sienas“, kurios, kaip patirtis rodo, po renovacijos stovi tuščios, o apie investiciją į žmogiškuosius išteklius, pagalbą mokytojui ir mokiniui, perspektyvą dirbti pagarba grįstomis sąlygomis ir svarbiausia, kad visada būtų užtikrinama galimybė tobulėti.

Imtis samprotauti šia tema šiandien pastūmėjo identifikuota patirtis Norvegijoje. Čia mano žvilgsnis užkliuvo už regis visiškai nereikšmingų detalių, bet reikšmingai lemiančių visą Norvegijoje tvyrančią pagarbos kiekvienam, kiekvienai profesijai ir kiekvienam žmogui, atmosferą – nuo valytojo iki koncerno direktoriaus. Šioje šalyje žmogui ne gėda prisipažinti, jog dirba pavyzdžiui paslaugų sektoriuje, jo darbas yra įvertinamas visomis prasmėmis, finansiškai taip pat. O tavo išsilavinimas neturi jokios galios tave „pakelti“ virš kitų žmonių, kaip tai įprasta mūsų šalyje. Kiekvienas dirba savo darbą ir jį dirba geriausiai, nes tam turi gebėjimus, talentus ir reikalingą išsilavinimą. Čia nekalbama, jog jeigu nesimokysi galėsi būti pagalbiniu darbininku. Kalbama apie tavo pomėgius, gebėjimus būtinus šiai profesijai, kurių pasekoje tik ir gali tapti puikiu pagalbiniu darbuotoju. Čia kiekvienam žmogui padeda surasti sritį, kurioje labiausiai sekasi, o nepriversti jį siekti to, kas tolima jo širdžiai.

Todėl taip norisi šiandien kiekvienam abiturientui palinkėti drąsos gyventi ne senstelėjusios sistemos užprogramuotą gyvenimą, bet tą, kurį diktuoja jūsų širdis.