Dovydas Misiūnas-Dovi dėl svajonės derasi

Dar visai neseniai televizorių ekranuose besišypsojęs Dovydas Misiūnas-Dovi dabar gyvena Šiauliuose ir kuria dainas. Nors sako, kad dainuoti jam sekasi geriau, visgi papasakoja apie emigranto duoną Anglijoje ir grįžimą namo, į Šiaulius. „Jei dabar gaučiau supergalią ir galėčiau skraidyti, pakilčiau į viršų ir pasidžiaugčiau Šiauliais“, – sako muzikantas.

Nuo Pakruojo iki Bristolio

Vaikystę Dovydas leido Pakruojyje, kol tėtis, kilęs iš Šiaulių ir važinėjęs čia dirbti, nusprendė persikraustyti. Ar šiuo metu yra labiau pakruojietis, ar šiaulietis, vaikinui nuspręsti sunku. „Visą laiką jausdavausi labiau iš Pakruojo, bet dabar ir Šiauliams „prijaučiu“. Nors kai pabuvau užsienyje, visa Lietuva labai panaši“, – atvirauja jis ir prisipažįsta galvojantis ir apie Vilnių, nes Šiauliuose mažai veiklos, be to, sulaukia muzikinių pasiūlymų iš sostinės – koncertuoti, dalyvauti įvairiuose projektuose.

Šiauliuose baigęs Juliaus Janonio gimnaziją, Dovydas metus niekur nesimokė. Tiesa, ne savo noru. „Neįstojau studijuoti muzikos Vilniaus kolegijoje. Manęs nepriėmė, nes nemokėjau natų. Per tuos metus, galvojau, išmoksiu“, – šypsosi muzikantas, tuo metu taip pat dirbęs ir koncertavęs su grupe.

Prasidėjus stojimų į aukštąsias mokyklas laikotarpiui, vaikino vis neapleido mintys apie užsienį, ypač Angliją. „Buvau prisižiūrėjęs filmų ir prisisvajojęs apie Los Andželą, Ameriką, bet galvojau, kad ten man bus visai neįmanoma, o Anglija man atrodė kaip mini Amerika“, – pasakoja Dovydas. Taigi, nors kvietimą mokytis gavo ir iš Vilniaus kolegijos, pasirinko studijuoti Bristolyje.

„Ten studijavau dainavimą, paskui – dainų rašymą. Vėliau mečiau, nes nepateisino lūkesčių. Norėjau daugiau praktikos – tai buvo vienintelis dalykas, kurio tikėjausi. Pirmaisiais metais buvo šiek tiek praktikos, sakė, kad antraisiais bus geriau. Prasidėjo antrieji ir buvo dar mažiau“, – prisimena muzikantas.

14 svarų

Anglijoje jis dirbo ne vieną darbą: pusę metų spragino ir pardavinėjo kukurūzus, sukiojosi baro virtuvėje, su dviračiu vežiojo maistą. Tačiau vienoje vietoje ilgiau pusės metų neišdirbdavo. „Gal su manimi kažkas negerai? Nelabai gerai sutariu su žmonėmis, jei man pradeda vadovauti, jeigu pajaučiu, kad su manimi bendrauja ne kaip su lygiu“, – dalijasi pašnekovas.

Taip pat, gyvendamas Anglijoje, nueidavo į atviro mikrofono vakarus, grodavo gatvėje. „Pamatėme, kad ten pilna žiauriai gerų muzikantų ir niekas nekreipia į juos dėmesio. Turi lipti per galvas“, – pasakoja Dovydas. Iš Bristolio jis grįžo į Lietuvą, bet tik trumpam – šešiems mėnesiams: vis nenustojo svajoti apie Angliją.

Grįžęs ten, šį kartą tiesiai į Londoną, dviračiu pristatinėjo maistą, tačiau to nepakako – nusprendė vėl pabandyti groti gatvėje, tam net išsinuomojo nešiojamąją kolonėlę. „Jausmas buvo žymiai geresnis, nei vežiojant maistą. Mano tikslas buvo grojant uždirbti daugiau nei 14 svarų per valandą – tiek uždirbdavau, pristatinėdamas maistą. Pasiekiau tai“, – džiaugiasi. Pateisinęs savo lūkestį, tą pačią dieną toliau vežiojo maistą: galėjo groti tol, kol išsikraudavo kolonėlės baterijos, tai yra apie valandą.

Parvijo pandemija

Kartą kitas muzikantas patarė, jog lietuviui reiktų geresnės kolonėlės, kad jį išgirstų daugiau žmonių. Dovydas tuomet pardavė dviratį ir nusipirko kolonėlę – nusprendė būti tik muzikantu. „Po kelių mėnesių prasidėjo problemos. Galvojau, kad virusą pasigavau, kosėjau be sustojimo“, – prisimena vaikinas. Kadangi kosulys niekaip nepraėjo, jis suprato, kad problema rimtesnė. Tai tęsėsi porą metų.

„Išmokau dainuoti taip. Nebeįsivaizdavau, ką reiškia dainuoti, kai nesinori kosėti, – sako muzikantas. – Gali būti, kad būtent taip išmokau geriau dainuoti, nes galvodavau, kad kažką negerai darau, ir ieškodavau geresnės technikos.“

Prasidėjus koronaviruso pandemijai, Londono gatvės ištuštėjo, nebevyko koncertai. Dovydas nusprendė grįžti į Lietuvą ir nuo to laiko čia užsiima muzikine veikla. Jis džiaugiasi, kad šie metai prasidėjo produktyviai. Rudenį nugalėjęs „Šiaurės pašvaistėje“, jaunųjų šiaurės Lietuvos grupių ir atlikėjų konkurse, gavo prizą – galimybę įrašyti penkias dainas profesionalioje įrašų studijoje. „Noriu parašyti žymiai daugiau dainų ir po to išsirinkti geriausias. Ne vos pritempti iki penkių, o turėti pasirinkimą“, – šypsosi.

Visgi dalyvauti konkurse vaikiną suviliojo ne tik prizas – finale jis turėjo galimybę pasirodyti su Šiaulių bigbendu. „Tiek laiko vienas viską dariau, labai norėjau. Bigbendas tikrai pateisino lūkesčius, ten labai profesionalūs žmonės. Turėjome dvi repeticijas. Ateini ir dirigentas bei kiekvienas muzikantas turi tris segtuvus, ant kiekvieno parašytas tavo vardas, dainos pavadinimas. Geras jausmas“, – įspūdžiais dalijasi Dovydas.

Superherojus

Panašiu metu vaikiną galėjome išvysti ir televizorių ekranuose, populiariame muzikos talentų projekte „X faktorius“. „Galvojau: kadangi esu Lietuvoje, reikia pabandyti“, – spontanišką sprendimą prisimena muzikantas. Tiesa, tai ne pirmas Dovydo kartas televizijoje – jis jau yra dalyvavęs ir „X faktoriuje“, ir „Lietuvos balse“.

Paklaustas, ar dabar į jį atsisuka žmonės gatvėje, vaikinas juokiasi: „Aš po to dar gatvėje nebuvau. Pažiūrėsime, ar atsisuks.“ Visgi jis labai vertina projekte įgytą patirtį: susipažino su tuo, kaip ten, užkulisiuose, dirba žmonės, pamatė visą „virtuvę“, susipažino su daug talentingų muzikantų, darbščių žmonių.

Projekto atrankoje, perklausose, teisėjai Dovydą pavadino superherojumi: „Scenoje tu esi toks superherojus, kokių visą laiką reikia. Mes tokių ir ieškome. Žiūrint į tave, tu žaidi su scena, mumis, gitara ir publika. Labai lengva ir gera į tave žiūrėti.“ Nors dabar jis nesijaučia kaip superherojus, jei galėtų pasirinkti supergalią, tai būtų skraidymas.

„Visą laiką norėjau skraidyti. Jei dabar gaučiau supergalią ir galėčiau skraidyti, pakilčiau į viršų ir pasidžiaugčiau Šiauliais. Kartais sapnuoju, kad skrendu, tada atsibundu labai geros nuotaikos – dar kelias sekundes galvoju, kad iš tikrųjų galiu skraidyti“, – pasakoja vaikinas.

Po dainą kasdien

Šiuo metu gyvendamas Šiauliuose, aktyviai kuria ir įrašinėja dainas. „Jaučiuosi pakankamai visko atsiklausęs, sukaupęs informacijos, dabar laikas išleisti. Būna periodų, kai viską siurbiu į save, tada ateina laikas, kai suprantu, kad jau apvirškinau ir pats turiu ką pasakyti“, – šypsosi.

Dovydas išsikėlė sau tikslą – kasdien parašyti po dainą. Nors kitiems, apie tai išgirdus, gali pasišiaušti plaukai, muzikantui neatrodo, kad iš savęs reikalauja per daug. „Kartais procesas būna skausmingas, bet įgaunu vis daugiau pasitikėjimo. Žinau, kad šiandien parašysiu dainą, bet nežinau, kaip ir apie ką. Turiu sugalvoti. Kuo labiau save spaudžiu, tuo daugiau laisvės gaunu“, – sako.

Žinojimas, kad kiekvieną dieną turi parašyti po dainą, nuima atsakomybę, kad turi būtinai padaryti kažką nerealaus. „Dabar rašai tai, kas dabar yra, o rytoj – kitą. Jei šiandien bus kažkas negerai, rytoj bus kitaip. Jeigu neturėčiau tokio tikslo, o stengčiausi parašyti kuo tobuliau, niekada nebaigčiau“, – atvirauja Dovydas.

Jam labai svarbi melodija ir tai, kad kūrinys įtrauktų, tada aišku, kad daina išties gera. „Pavyzdžiui, Miley Cyrus „Angels like you“ arba Robyn „Dancing on my own“. Tada galvoji – o jeigu aš mokėčiau tokią dainą parašyti? Atrodo, kiekvienas žodis kažką sukuria, kažką sukelia viduj“, – dalijasi muzikantas.

Vaikinas kuria apie viską, ką mato, ką pastebi, tačiau kartais pats savo dainas pamiršta. „Gerai, kad įsirašau, – sako. – Tada po kiek laiko, kai klausausi, daina turi visai kitą prasmę. Noriu, kad kiekvienas žmogus, kuris klausosi, išgirstų tai, kas jam svarbu. Nenoriu pasakyti, apie ką daina. Mokykloje labai nemėgdavau teksto suvokimo, kur būdavo vienas teisingas atsakymas.“

Derybos

Dovydas sako esąs savikritiškas, tačiau jam tai nepatinka: šių metų tikslas – suvaldyti savikritiškumą. „Kad jo nebūtų tada, kada nereikia. Kuriant visai nepadeda“, – kalba muzikantas. Nepaisant to, jis gali ir savimi pasidžiaugti. „Būna, išgirsti savo įrašą ir galvoji, kas čia šneka. Man dainuojant taip nebūna. Nebūna, kad nustembu blogąja prasme. Šioje srityje moku pasidžiaugti. Bet savęs kalbančio klausytis sunku. Man geriau sekasi dainuoti, nei kalbėti“, – dalijasi pašnekovas.

Pasak jo, koncertuose labai svarbi publika – tai tarsi pradinis taškas, nuo kurio priklauso pasirodymo atmosfera. Tačiau bendrauti su klausytojais vaikinas išmoko neseniai. „Neseniai supratau, kad bendravimas su publika yra tai, kas skiria tave nuo radijo. Bendravimas sukuria ryšį ir kiekviena daina pasidaro įdomesnė – ir man, ir klausytojams, – kalba muzikantas. – Dainuoju visiems, kurie jaučia.“

Žiūrint į Dovydą ant scenos, atrodo, kad jam labai smagu. Jis to neneigia: smagiausia – kai mato, kad ir žiūrovams smagu. „Yra toks bendrystės jausmas: ne vieno žmogaus, bet visų žmonių momentas. Tai yra magija“, – sako. Didžiausia jo svajonė – kad, jam užlipus „Wembley“ arenoje ant scenos, visi žmonės dainuotų jo dainą: „Svajonės turi skatinti tave daryti. Nežinai, ar tai įmanoma, ar ne, bet dėl tos svajonės padarysi labai daug. Tai yra kaip derybos: turi prašyti didesnės kainos, nei reikia. Jeigu prašai tokios kainos, kuri tau ir taip nelabai patinka, tai net geriausiu atveju nesijausi laimingas.“