Dirbančių tėvų vasaros dilema – kur palikti vaikus?

Pasibaigus mokslo metams, šeimos, neturinčios senelių ar giminių, galinčių prižiūrėti vaikus, susiduria su dilema – kur juos palikti per ilgiausias Europoje moksleivių vasaros atostogas? Dažniausiai vasarą neformalaus ugdymo veiklos būna ribotos, tad, norint užimti atžalas, tenka gerokai pasukti galvą ir patuštinti piniginę vaikus prižiūrinčioms auklėms. Viena išeičių – teminės vasaros stovyklos, kurios, pasak VU profesorės psichologės dr. Romos Jusienės, ne tik išsprendžia vaikų užimtumo problemą, tačiau ir moko šiuos savarankiškumo bei lavina specifinius jų įgūdžius.

Tapkite mūsų draugu „Facebook“ ir sekite svarbiausias naujienas!

Stovyklos – tobulėjimo siekiančios visuomenės atspindys

„Turbūt, vyresnė karta pamena laikus, kai vasaras leisdavo pas senelius kaime arba pionierių stovyklose – tuo metu tai buvo bene vieninteliai vaikų užimtumo sprendimai, tačiau vėliau, tokias stovyklas privatizavus ir reorganizuojant, šioje rinkoje atsirado tam tikras vakuumas ir vaikai buvo palikti senelių priežiūrai. Šiuo metu atsiradęs stovyklų bumas rodo ir visuomenės pokyčius bei darbo rinkos tendencijas, nes dabar seneliai – vis dar dirbantys ir socialiai aktyvūs, todėl anūkus prižiūrėti gali nebent porą savaičių. Tokia tendencija labai aiški, tad įvairių stovyklų poreikis tik didės“, – sako tinklaraščio apie šeimas autorė Goda Prapuolenytė-Leonavičienė.

Pasak jos, jeigu anksčiau stovyklų funkcija buvo tik užimti vaikus per vasarą, kol tėvai dirba, šiuo metu jų įvairovė yra itin didelė, nes jose vaikai ugdomi pagal jų pomėgius, gebėjimus ar planuojamas studijas. Tarp stovyklų netgi vyksta tam tikra konkurencija – kas sugalvos įdomesnę programą ar pasikvies dalyvauti žinomesnį žmogų: stovyklose šiemet galima mokytis povandeninio nardymo, programavimo, ugdyti verslumo įgūdžius ar kūrybiškumą, mokytis šokti ar jodinėti ir tt.

Šią mintį patvirtina ir Eglė Kesylienė, jau 25 metus stovyklas organizuojančios įmonės generalinė direktorė. Pasak jos, prieš kelis dešimtmečius stovyklų rinkoje buvo keliolika kartų mažiau, tačiau dabartiniai tėvai visai kitaip žiūri į vaikų vasaros atostogas ir tai, ką jie laisvu laiku veikia. „Anksčiau būdavo svarbu tik tai, kad vaikas būtų pavalgęs ir užimtas, tačiau dabar tėvams svarbu, kad vaikas net per vasaros atostogas būtų lavinamas įvairiapusiškai – nuo kalbų mokymo iki bendrųjų gebėjimų lavinimo, kurie padės jam vėliau planuojant savo karjerą. Todėl dabar stovyklos atsirenkamos ne tik pagal kainą ar vietą, kurioje įsikūrusios, tačiau ir pagal kokybiškų ugdymo paslaugų pasiūlą.“

Svarbūs vaiko, ne tėvų gebėjimai ir norai

Psichologės ir VU profesorės dr. Romos Jusienės teigimu, vaikų stovyklos naudingos, nes jose ugdomi bendravimo, bendradarbiavimo ir savarankiškumo įgūdžiai, be to, priklausomai nuo stovyklos specifikos, gerinami meno, sporto ar kalbų gebėjimai.

„Socialinius įgūdžius vaikas gauna ir mokykloje, tačiau jose viskas struktūrizuota ir vaikas į ją eina, nes privalo tai daryti, o stovykla jam siejasi su pramogomis, laisvalaikiu ir mėgstama veikla, todėl labai svarbu nesuklysti ir pasirinkti tinkamą stovyklą. Viena dažniausių daromų klaidų, kai tėvai sportuoti nemėgstantį vaiką leidžia į sporto stovyklą, nors jis linkęs tapyti, ir atvirkščiai. Dar blogiau, jeigu į stovyklą išleidžiamas vaikas, kuris yra kuklus ar turi bendravimo baimę: nors suaugusieji mano, kad joje vaikas „prasilauš“, išdrąsės, rezultatas būna tikrai ne toks. Jei taip yra jūsų vaikui, pirmiausia kalbėkitės su juo, mėginkite suprasti baimės priežastis ir tą problemą spręskite patys ar su specialistų pagalba“, – sako psichologė dr. R. Jusienė.

Kitas svarbus momentas – atsižvelgti, ar vaikas yra tinkamo amžiaus išrinktai stovyklai. Pasak dr. R. Jusienės, sunku įvardinti tikslų amžių, nes yra individualūs vaikų skirtumai, kada jie yra pasiruošę išvykti savaitei toliau nuo namų, leisti laiką su mažiau pažįstamais žmonėmis ir nakvoti nepažįstamoje vietoje. Dalis vaikų jau visai gerai jaučiasi vykdami į savaitės stovyklas nuo 8 metų, tačiau dauguma – kiek vėliau, 9 ar 10 metų.

Jaunesnius – priešmokyklinukus ar pradinukus – patartina leisti į dienos stovyklas, t.y. tokias stovyklas, kuriose jis leidžia keletą valandų, o nakvoti grįžta namo. Anot psichologės, labai svarbu, kad spręsdami, ar vaikas jau pasiruošęs stovyklai, kokia stovykla jam tinka ir, ar iš viso jį leisti į stovyklą, tėvai sugebėtų neprojektuoti savo norų bei asmeninės patirties, juo labiau, nesivadovautų madomis, o matytų vaiko gebėjimus, jo individualias savybes bei poreikius.

Pamatas būsimai karjerai

Pasak E. Kesylienės, pastaruoju metu pastebimas susidomėjimas ir stovyklomis užsienyje, nes ten vaikas kalbą ugdo aplinkoje, kurioje ja kalbama nuolat – taip rezultatai pasiekiami greičiau. „Paprastai daugelis įsivaizduoja, kad, tik pabaigus 11-tą klasę, atėjo laikas pradėti planuoti būsimas studijas ir tam ruoštis. Deja, tai klaidingas požiūris ir dažniausia klaida: pavyzdžiui, kad moksleivis pasiektų abitūros egzamino ar net C1 užsienio kalbos mokėjimo lygį, jam rekomenduojama mokytis anglų kalbos nuosekliai, kasmet vis aukštesniu lygiu, kad visi įgūdžiai (skaitymas, rašymas, kalbėjimas) būtų tobulinami vienodai ir būtų galima tinkamai pasiruošti tarptautiniam kalbos egzaminui. Jeigu moksleivio užsienio kalbos žinios yra silpnos, pasiruošimas egzaminams turi būti labai intensyvus – iki 6-8 akademinių valandų per savaitę.

Tai nereiškia tik darbo su užsienio kalbos mokytoju, nes labai svarbu kuo daugiau „pasinerti“ į studijuojamos užsienio kalbos pasaulį: žiūrėti filmus, žinias ta kalba, skaityti knygas, bendrauti su ta kalba kalbančiais žmonėmis, tad stovyklos – puiki išeitis,“ – sako ji. Pasak kalbų stovyklų specialistės, planuojant tolimesnius vaiko mokslus ir būsimą karjerą, patartina ugdyti ir įvairius jaunuolio gebėjimus – muziką, sportą, dalyvauti įvairiose olimpiadose, lyderystės akademijose, užsiimti savanoriška veikla, nes dažnai už tai universitetuose suteikiama papildomų stojimo balų. Šie gebėjimai turi būti ugdomi nuosekliai, tad, domėtis ir pradėti rūpintis planuojamomis studijomis bei reikalavimais stojančiam, reikėtų pradėti jau pirmose gimnazijos klasėse, o vasaros metu planuoti ir daugiau veiklų, kurios padės pasirenkant specialybę.

Kokybiškos stovyklos atitinkamai ir kainuoja

Pasak tinklaraščio autorės G. Prapuolenytės-Leonavičienės, stovyklos, palyginti su praėjusiais metais, pabrango apie 10 proc., o pagrindinė to priežastis – didėjusi minimali mėnesinė alga. „Visa stovyklų kainodara labai aiški ir tik iš pirmo žvilgsnio 100-200 Eur savaitei už vaiko priežiūrą ir užimtumą gali pasirodyti brangu: juk kainuoja stovyklos vietos nuoma, kasdienis vaiko maisto racionas, mokytojai, kurie moko specifinių dalykų ir vaiko priežiūra nuo ryto iki vakaro. Galų gale, auklė tokiam pat laikotarpiui kainuoja tiek pat, tad, jeigu stovykla kainuoja labai pigiai, reikėtų atidžiai ją vertinti, nes vaiko išlaikymas yra brangus“, – sako ji.

Jai antrina ir E. Kesylienė. Anot jos, jeigu stovykla orientuota į vaiko lavinimą, ne tik jo laiko praleidimą, ji kainuoja brangiau. „Padalijus mūsų organizuojamos stovyklos Palangoje savaitės kainą iš dienų skaičiaus, vidutiniškai vienam vaikui diena kainuoja apie 52 eurus: tai penkios valandos kvalifikuoto dėstytojo anglų kalbos paskaitų, po to – sporto ir meninės programos su profesionalais. Natūralu, kad specialistai turi gauti atitinkamą atlygį už savo darbą, be to, kainuoja ir maitinimas 4 kartus per dieną bei nakvynė. Žiūrint iš investicijos į vaiko ateitį perspektyvą, kaina yra normali, tačiau, kad ir kaip būtų apmaudu, kitas klausimas, ar dauguma tėvų Lietuvoje gali mokėti 700 Eur už dvi savaites stovyklos Palangoje bei 1500–2650 eurų Europoje – čia jau socialiniai-ekonominiai dalykai“, – sako specialistė.