Dirb­ti­nio in­te­lek­to nu­ta­py­tas pa­veiks­las

Tokių jau yra. Yra ir juos perkančiųjų. Teigiama, kad jie net populiarūs. Bent aš nenorėčiau tokio. Tiesiog jame nėra gyvos dailininko kūrybos dvasios.

Perskaitęs apie tokių paveikslų populiarumą, pagalvojau, kiek daug nereikalingų daiktų mūsų namuose prisikaupia. Vykusiai žmogų šiuolaikiniame pasaulyje apibūdina šių dienų populiarusis teologas Paskalis Brukneris. Jis žmogų vadina vartotoju ir sako, jog, įžengę į prekybos centrą, perėję prekybos galerijas, išsyk suprantame patekę į laimingųjų pasaulį, į žemiškąjį rojų. Prekių įvairovė, ilgiausios lentynos, išmoningai įrengtos vitrinos. Prisiminus šv. Tomą, kuris sakė, kad neturtas yra pertekliaus neturėjimas, o skurdas – būtinų dalykų stoka, tai vartotojų visuomenėje visi esame beturčiai: būtinai ko nors stokojame, nes visko yra per daug.

Neturėti daugiau, negu būtina, reikia neapsakomos jėgos

Vienas mano draugas sako, jog visgi kažką mes darome ne taip. Per paskutinius penkerius metus Lietuvoje nepastatyta nė vienos naujos mokyklos. Susimąstau apie šiandien iš mūsų šalies išvykstančią jaunuomenę. Jeigu esi praleidęs nemažai laiko, pavyzdžiui, brandžiausius gyvenimo metus, užsienyje, kas tuomet yra tėvynė? Bet baisiausia, mano galva, kad patriotizmas virsta tik begaline užuojauta savo kraštui. Dar mąstau, jog didžiausia klaida ta, kad iš mokyklos grįžusius vaikus iškart užsipuolame: „Kiek gavai?“ Žmona deda nuotraukas į feisbuką, vyras „laikina“. Taigi šalia ant sofos sėdite, ar negalėtų vyras žodžiu tų nuotraukų įvertinti? Nejau ne maloniau būtų? Ar prisimenate savo sutuoktinio telefono numerį? O ar kalbatės telefonu, perėjoje eidamas per gatvę? Uždraus, bet ar be draudimų neaišku...

Sovietmečiu daiktų turėjimas reiškė dvasinių vertybių išdavystę, šiandien materialinių gėrybių kultas įteisintas oficialiai, bet aš ne apie tai, o apie nepaneigiamą dalyką, jog išeinantieji iš šio pasaulio visus daiktus nori nenori turi palikti. Ir nors visi tai žino, gyvieji laikosi įsikibę į daiktus – sakytum, nežinodami, jog teks mirti. O gal čia patys daiktai nenori žmogaus paleisti ir žaidžia savo piktus žaidimus? Neturėdami kažkokio daikto, mes tampame pikti. Pikti, kad kiti jį turi. Neturinčiųjų veidai kaip tų, kurie įstrigę kamštyje. Neturėti daugiau, negu būtina, reikia neapsakomos jėgos.

Norisi turėti, norisi kaupti. Tik kai daug daiktų turi ir dėl kokių nors įvykių visko netenki, bet pats išlieki, supranti, kad ne daiktai gyvenime svarbiausi. Gali apie tai kitiems aiškinti, moralizuoti, bet jie tavęs nesupras. Vis tiek sieks turėti, būti daiktų sužlugdyti ir tik tuomet išmoks šias gyvenimo pamokas. Svarbiausias klausimas – kas kam tarnauja: ar daiktas žmogui, ar žmogus daiktui?

Kelininkų lempos

Prisiminęs pirmąsias diskotekas Lietuvoje, prisiminiau ir šias lempas. Jas didžėjai susistatydavo aplink save, jos blyksėdavo ir taip sudarydavo tarsi šventinį įspūdį. O iš tikro tai buvo griozdų griozdas. Dabar, kalbant apie jas, ima juokas. Taip ir su daugeliu mūsų turimų daiktų.

Yra daiktų niekučių, bet yra ir daiktų milžinų, į kuriuos net pats telpi ir jų panešti negali (automobilis, karstas). Ar knyga – daiktas? Manau, neperskaityta – daiktas, o perskaitytą jau kitaip reikėtų vertinti. Nenoriu teigti, kad daiktai yra nereikalingi. Reikalingi daiktai yra reikalingi. Bet žmonija tikrai galėtų gyventi su kur kas mažiau daiktų ir dėl to būtų tik geriau, nes mažiau būtų eikvojama gamtos išteklių, mažiau naikinama ir teršiama.

Statistika byloja, jog mūsų namuose lindi net 80 proc. mums nereikalingų daiktų. Žodžiu, panaudojame tik 20 proc. turimų. Fengšui mokytojai aiškina, kaip atrinkti reikalingus nuo nereikalingų daiktų. Tam reikia paimti daiktą į rankas ir užduoti tris klausimus: ar šis daiktas turi kokią išskirtinę savybę, dėl kurios jo negalima pakeisti kitu daiktu? Ar prireikė šio daikto per pastaruosius dvejus metus? Ar galima su šiuo daiktu dabar padaryti ką nors naudinga?

Iš statistikos rinkėjų sužinojau, kad tarp šiauliečių populiariausias telefonas „Samsung“, automobilis – „Volkswagen“. Lankęsi svečiai iš užsienio pastebėjo, jog mūsų namuose, ypač pagyvenusių žmonių, gan daug kryžių. Ką darysi, kad lietuvis įsivaizduoja, jog kančia visad turi rastis šalia jo, o liūdesys vienas iš dažniausių mūsų jausmų. Mane stebina jaunavedžiai, atvažiuojantys prie Kryžių kalno statyti kryžių. Bet kam tuoktis, jei įsivaizduoji, kad santuoka – kančia? O vestuvėse populiariausia Dž. Butkutės daina „Nemylėjau tavęs“.

Užtikau gyvenimo tyrinėtojų pasiūlymą sudėti visus nereikalingus daiktus į didžiulį maišą ir jį paslėpti kur nors sandėlyje. Jei per metus nė vieno iš šių daiktų neprireiks – mesti visą maišą į šiukšlyną. Nors, mano galva, nereikia nė tų metų. Kuo greičiau atsikratysime nereikalingų daiktų, tuo būsime laimingesni. Tik neužgriozdintuose daiktais namuose net kvėpuoti lengviau.

Pasilikite tik tuos daiktus, kurie džiugina

Nežinau tik, ar reikia iš spintos mesti rūbus. Kartais jų gali prireikti, ypač derinant aprangą. Juk kaip ir kitų miestų gyventojai rengtis šiauliečiai irgi nori gražiai. Bet juk nėra nieko nuobodesnio už grožį, todėl gražiausia, kai aprangoje regi kažką neįprasto. Tam ir reikia kažką užkritusio rasti spintoje.

Ar buvo tas daiktas reikalingas, geriausiai supranti, kai jį pameti. Nustebsite, jog kelionių metu dažniausiai viešbučiuose paliekami... dantys. Telefonų įkrovimo laidai – antroje vietoje. Pamirštantieji dantis, mano galva, geri ir mieli žmonės. Nesuprantu tų, kurie niekad niekur nieko nepamiršta. Įsivaizduokite, kiek atsidėjimo reikia, galvojant, jog štai aš atėjau į kavinę su skėčiu ir būtinai išeidamas turiu jį pasiimti. Taip ir nugyvensi gyvenimą, vis sukdamas galvą, kad tik kur ko nors nepalikus. Žinia, kad žmoniją galima dalyti į dvi dalis: tuos, kurie lipa į kalnus, ir tuos, kurie tų lipančiųjų nesupranta. Tiesa, yra dar ir trečioji dalis – visi likusieji. Be abejo, ši dalis – pati nereikšmingiausia.

Pametantį daiktą žmogų drįsčiau vadinti intelektualu. Netgi mokslininku ar kūrėju. Juk jei pametei daiktą, reiškia, kad tuo metu galvojai apie kažką kita. Gal apie naujos formulės išvedimą, gal, jeigu esi menininkas, tavo galvoje skleidėsi naujojo kūrinio (muzikinio, rašytinio, dailės) vizija. Ką gero galima pasakyti apie nieko nepametantį politiką, tarkime, Seimo narį? Vadinasi, jis tik ir tegalvoja apie tai, kaip čia kokio daikto nepametus. Kadangi tokių daiktų pas tokius ne dienomis, bet valandomis daugėja... O kur tuomet rūpestis žmonėmis, kuriems tarnauti jis yra pašauktas?

Pametančius daiktus žmones irgi galima skirstyti į kelias grupes. Vieni yra orūs. Vaikšto pakėlę galvą: aš pamečiau tą ar aną (vertingą ir brangų daiktą). Kiti – niurzgliai. Visiems skundžiasi, jei ką nors pameta, kaltina užmaršumu save ir net kitus: „Jei jis nebūtų manęs užkalbinęs, nebūčiau pamiršęs.“ Nuobodu bendrauti su nepametančiais daiktų žmonėmis.

Pasilikite tik tuos daiktus, kurie džiugina, nes yra daug svarbesnių dalykų negu daiktai. Štai kad ir žinia, jog vaikams pastaruoju metu mūsų mieste dažniausiai suteikiame Lėjos ir Luko vardus (Klaipėdoje, pavyzdžiui, Liepos ir Herkaus). Arba žinia, kad Lietuvoje daugėja viešbučių. Tai reiškia, kad atsiranda vis daugiau svečių, norinčių mūsų kraštą išvysti. Išvykstame ir mes. Dar gyvi atostogų prisiminimai. Užtikau statistiką, jog šiais metais Lietuvos kurortuose daugiausia atostogaujančiųjų buvo vilniečiai, po jų sekė kauniečiai, o tretieji – šiauliečiai. Mūsų miesto gyventojų keliai atostogų metu dažniausiai suko į Palangą ir Klaipėdą, rečiausiai šiauliečiai lankėsi Ignalinos ir Molėtų kraštuose. Todėl pagalvojau, jog ne dėl kai kurių daiktų neturėjimo reikia liūdėti, o dėl to, jog vasara buvo per trumpa.