Dievo namų sargybiniai. 23 eilinis sekmadienis

Apaštalas Paulius kalba: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė“ (Rom 13.8.10). Dievo žodis kviečia pamąstyti apie meilės pareigą sulaikyti artimą nuo jo daromo blogio.

Pranašas Ezekielis labai įsakmiai priminė izraelitams meilės pareigą įspėti blogai besielgiantį žmogų: „Tave, marusis, paskyriau Izraelio namų sargybiniu. Kada tik išgirsi iš mano lūpų žodį, perduosi jiems mano įspėjimą. Jei tariu nedorėliui: ‘Nedoras žmogau, tu turi mirti!’ – o tu nekalbėsi, kad įspėtumei nedorėlį mesti savo kelią, tas nedorėlis tikrai mirs dėl savo kaltės, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos“ (Ez 33,7–8).

Jėzus taip pat kalbėjo apie pareigą perspėti blogai besielgiantįjį: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį“ (Mt 18, 15).

   Kiekvienas sąmoningas tikintysis žmogus yra įpareigotas būti tuo „Izraelio namų sargybiniu“; ypač įpareigoti jais būti tėvai bei kunigai. Tėvai turi budėti, kad vaikai išmoktų moraliai elgtis, todėl, matydami juos blogai elgiantis, privalo pamokyti tinkamai elgtis. Panašiai parapijos ar vyskupijos ganytojai turi būti tais Dievo namų sargybiniais ir laiku perspėti savo ganomuosius, kad jie nepradėtų gyventi kaip šio pasaulio vaikai, kuriems rūpi tik savanaudiški interesai.

    Perspėjimo pareiga ypač aktuali nūdien, kai kraštutinis liberalizmas bando ištrinti ribas tarp gėrio ir blogio ir skatina žmogų nusistatyti sau moralės normas. Todėl kai kurie žmonės, net amoraliai elgdamiesi, jaučiasi dori, jei teismas neįrodo jų kaltės. Turime daug žmonių, kurie tiesiog vergauja kūno geismams ir nemato nieko blogo. Sovietmetį išmokę vogti iš kolūkių ir gamyklų, žmonės ir laisvoje Lietuvoje be sąžinės priekaištų ima kyšius, nemoka mokesčių ar neteisėtai pasisavina ES pinigus.

    Kažkas turi pasakyti, kad šitaip elgtis nevalia, kažkas turi perspėti, nors už tai tektų ir nukentėti. Prieš savaitę minėjome šv. Jono Krikštytojo kankinystę. Jis perspėjo karalių Erodą, kad nevalia jam gyventi su brolio žmona, ir už tai užmokėjo savo galva.

   Bažnyčios istorijoje gausu pavyzdžių, kokią skaudžią kainą kartais tekdavo sumokėti už tiesos žodį – perspėjimą, kad ir šio pasaulio galingieji negali elgtis, kaip jiems patinka, bet turi laikytis moralės normų. Šv. Tomas Moras už perspėjimą, kad karalius Henrikas VIII neturi teisės palikti teisėtos žmonos ir vesti kitą moterį, buvo nukirsdintas. Užlipęs ant ešafoto jis kalbėjo: mirštu būdamas ištikimas karaliui, bet dar ištikimesnis Dievui.

   Pasibaigus karui, kai Lietuva antrą kartą sovietų buvo okupuota, palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis gynė tikinčiųjų teises, raštu Komisarų tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilai nurodė, kur sovietinė valdžia neteisėtai kišasi į Bažnyčios reikalus. Palaimintojo Teofiliaus nesušaudė, kaip tai padarė su vyskupu Vincentu Borisevičiumi, bet nuteisė dešimčiai metų kalėjimo, o po kalėjimo jis iki pat mirties gyveno tremtyje. Už meilės įstatymo vykdymą palaimintasis sumokėjo didelę kainą.

   Sekmadienį Baltarusijoje visose bažnyčiose buvo perskaitytas Vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo Tadeuszo Kondrusiewicziaus laiškas, kuriame rašoma: „Taiką mylinčioje ir tolerantiškoje Baltarusijoje brolis pakėlė ranką prieš savo brolį, liejosi kraujas ir buvo sužeista daugybė žmonių.“ Nors arkivyskupas neįvardijo, kas lieja brolių kraują, bet jam pasieniečiai neleido iš Lenkijos grįžti į savo šalį ir faktiškai nuo rugpjūčio 31 d. jis tapo tremtiniu. Tokia įspėjimo kaina.

    Bažnyčia liberalioje visuomenėje visuomet rizikuoja tapti nepopuliari vien todėl, kad ji atlieka, kalbant pranašo Ezekielio žodžiais, Izraelio namų sargybinio pareigas, primindama, kad veiksmai nukreipti prieš žmogaus orumą, prieš gyvybę, žmogaus lytiškumo sampratą bei šeimą, yra nesuderinami su krikščioniškąja ir bendražmogiškąja morale.

   Žiniasklaidos priemonės, kartais su pasimėgavimu kalbėdamos apie kunigų nuodėmes, siekia ne jų pasitaisymo, kiek nori nutildyti, kad šio pasaulio galingiesiems niekas neprimintų, jog ir jie privalo laikytis bendražmogiškųjų moralės normų.

    Pasitikrinkime, kokie mes esame Dievo namų sargybiniai.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius