Didžiųjų šalies ligoninių medikai suvienijo jėgas, kad išgelbėtų jaunos moters gyvybę

28 metų Agnei vaikystėje dažnai kartodavosi šlapimo takų uždegimai, ateityje nulėmę blogėjančią inkstų veiklą. Dar ankstyvoje jaunystėje moteriai buvo diagnozuota lėtinė inkstų liga. „Visada žinojau, kad ateityje prireiks inksto transplantacijos, bet gyvenau su mintimi, kad ši diena dar labai toli“, – prisimena jauna moteris.

Deja, inksto transplantacijos Agnei prireikė greičiau nei ji tikėjosi – jai buvo vos 26-eri. Suvieniję jėgas, dviejų didžiausių Lietuvos ligoninių – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų – medikai pagerino jaunos pacientės savijautą bei grąžino jai gyvenimo kokybę.

Po atliktos inksto transplantacijos Agnė pasakoja, kad gyvenimas su donoriniu inkstu niekuo nesiskiria nuo gyvenimo su savuoju, o kiekvieną dieną geriami medikamentai greitai tapo įprasta dienos rutina. „Kasdien prisimenu donorą ir jo artimuosius, mintyse dėkoju jiems už galimybę jaustis gerai, gyventi visavertį gyvenimą, – sako Agnė. – Tarpininkaujant Nacionaliniam transplantacijos biurui galiu parašyti laišką donoro artimiesiems, tačiau kol kas nedrįstu, nerandu tinkamų žodžių, galinčių išreikšti tokį didelį dėkingumą...“

Kauno klinikų Nefrologijos klinikos gydytoja nefrologė dr. Sondra Kybartienė-Mačiulaitė prisimena, kad pacientė į Kauno klinikas planinėms konsultacijoms atvykdavo kelis kartus per metus, tačiau paskutiniu metu jos sveikatos būklė sparčiai blogėjo. „Su Agne ir jos artimaisiais pradėjome kalbėtis apie pakaitinę inkstų terapiją. Jos mama labai norėjo padovanoti inkstą dukrai, tačiau pacientė vis dvejojo, – prisimena gydytoja. – Nutarta Agnę įtraukti į laukiančiųjų inksto transplantacijos sąrašus, o jei transplantacija nebus atlikta iki to momento, kai jos inkstai visai nustos funkcionuoti, pradėsime peritoninę dializę“.

Agnė sutiko būti įtraukta į laukiančiųjų sąrašą, o peritoninės dializės jai taip ir neprireikė – tinkamas donorinis inkstas atsirado pačiu laiku. „Dažniausiai dializės pradedamos skubos tvarka, kai būna uždelsta lėtinė inkstų liga. Tais atvejais, kai pacientas reguliariai lankosi konsultacijose pas gydytoją nefrologą, yra gerai žinomas paciento inkstų funkcijos blogėjimo tempas, laiku nustatomos ir gydomos gretutinės patologijos, galima tinkamu laiku paruošti ir įtraukti pacientą į laukiančiųjų inksto transplantacijos sąrašus“, – pasakoja dr. S. Kybartienė-Mačiulaitė. Gydytoja pabrėžia, kad būtent tokia ir buvo Agnės situacija, tačiau tokių pacientų Lietuvoje nėra daug.

Šalyje organų transplantacijų laukiančiųjų sąrašai yra bendri, o transplantacijos atliekamos dviejuose transplantacijos centruose – Santaros klinikose ir Kauno klinikose. Agnei tinkamas donoro organas buvo sostinėje, kur ir atlikta transplantacija.

Santaros klinikų Urologijos centro vadovas doc. Arūnas Želvys sako, kad bendradarbiavimas tarp dviejų transplantacijos centrų vyksta jau ne veną dešimtmetį, nes šalyje esant vienam transplantacijos laukiančiųjų sąrašui, kitaip ir būti negali: „Abiejų transplantacijos centrų gydytojai transplantologai yra patyrę, abiejų centrų transplantacijų rezultatai labai panašūs, pacientai drąsiai gali vykti į bet kurį iš jų. Visa statistinė informacija yra vieša, pacientai gali ją matyti ir palyginti“.

Inksto transplantacija yra viena iš pakaitinės inkstų terapijos rūšių. Kai inkstai nebefunkcionuoja, taikoma hemodializė, peritoninė dializė ir inksto transplantacija. „Transplantacija yra paciento sveikatai ir jo gyvenimo kokybei palankesnė, – sako transplantaciją atlikęs Santaros klinikų Urologijos centro gydytojas urologas Ramūnas Tyla. – Donoro ir pacientės imunologinis suderinamumas buvo tinkamas, ir ji buvo iškviesta transplantacijai. Transplantacija praėjo sklandžiai, ji truko apie 3,5 valandos – per tiek laiko įprastai transplantuojamas inkstas. Jis iškart pradėjo funkcionuoti, varginančių dializės procedūrų pacientei taip ir neprireikė“. Pacientė Agnė ligoninėje po transplantacijos gulėjo 16 dienų: sureguliavę imunosupresinių (imunitetą slopinančių) vaistų dozes ir išaiškinę žaizdų priežiūros taisykles bei rekomendacijas dėl gyvenimo būdo po operacijos, gydytojai pacientę su puikiai funkcionuojančiu inkstu išleido į namus.

Per paskutinius penkerius metus šalyje kasmet atliekama 80–100 kadaverinio (mirusio) ir gyvo donoro inksto transplantacijų. Šiuo metu tokių transplantacijų laukia 78 Lietuvos žmonės.