Didžioji dalis Lietuvos augintinių vis dar neženklinti: kam reikalinga tokia gyvūnų identifikacija?

Iš namų pabėgus mylimam augintiniui, šeimininkus aplanko milžiniškas sielvartas. Paieškos, skelbimai ir kitos priemonės kartais gali būti visai bevaisės – net jei jūsų gyvūną pavyks atrasti geradariams, augintinis į tikruosius namus gali taip ir nebesurasti kelio. Tokiose situacijose pagelbėti gali mikroschema ir gyvūno augintinio registracija Gyvūnų augintinių registre (GAR). Gyvūnų gerove besirūpinančių organizacijų atstovai primena, kad atsakingas elgesys su augintiniu yra ne tik jam skiriamas dėmesys ir meilė, bet ir tinkamas rūpinimasis jo dokumentais.  

Neženklintų ir neregistruotų augintinių skaičius gali būti labai didelis 

Manoma, kad šiuo metu iš visų šalyje auginamų gyvūnų, registruoti yra vos 10 proc. Vis dėlto, tikslus skaičius, kaip pasakoja Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus patarėja Kristina Stakytė, kol kas tik spėliojamas.  

„Kiek yra neženklintų ir neregistruotų augintinių, nežino niekas. Be to, yra dalis suženklintų, tačiau Gyvūnų augintinių registre neregistruotų augintinių, nes tokios prievolės šalyje nėra. Taip patenkame į užburtą ratą. Juk šios paprastos procedūros padeda gali tapti tikru išsigelbėjimu tam tikrose situacijose, be to, rodo atsakingą augintojo požiūrį“, – sako K. Stakytė.  

Paženklinus gyvūną, duomenys apie jį  ir jo savininką yra registruojami Gyvūnų augintinių registre (GAR, www.vic.lt), kuris sujungtas su Europetnet – t.y. registru, veikiančiu visoje Europos Sąjungoje. K. Stakytės teigimu, jeigu gyvūno duomenys nepatenka į jokią duomenų bazę, ženklinimas yra bevertis. Ji pasakoja, jog tik paženklintam gyvūnui išduodamas ES gyvūno augintinio pasas, kuris būtinas keliaujant. Gyvūnui pasimetus, veterinarijos gydytojas, prisijungęs prie GAR, gali nustatyti gyvūno savininką ir su juo susiekti. Tas pats galioja ir gyvūnui esant užsienyje – per Europetnet galima nustatyti iš kur atvyko gyvūnas. 

Mikroschema - apsauga ir augintiniui, ir šeimininkui  

VMVT atstovei antrina ir VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, turinti tvirtą poziciją gyvūnų ženklinimo klausimu. Ji teigia, kad Lietuva pagaliau turėtų priimti sprendimą ir gyvūnų ženklinimą padaryti privalomu. 

„Toks ženklinimas ne tik padėtų paklydusiems gyvūnams greičiau grįžti namo ir nuimtų nuo prieglaudų savininkų ieškojimo vargą, bet ir įpareigotų šeimininkus nešti pilną atsakomybę už savo augintinį. Šito dabar labai trūksta. Kai gyvūnas ženklintas, atsiranda galimybė sekti pilną jo „keliavimo“ istoriją, pavyzdžiui, iš kokios prieglaudos buvo priglaustas ar iš kokio veislyno nupirktas, pas kokius šeimininkus gyveno, esant poreikiui, yra galimybė su jais ir susisiekti“, – naudas vardija B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė. 

Pasak jos, dalį žmonių atbaidyti nuo šios procedūros gali ne tik tingumas ar menka atsakomybė gyvūno atžvilgiu, bet ir finansinis indėlis. Vis dėlto, ji pabrėžia, kad 15 eurų – vidutiniškai tiek kainuoja ženklinimas ir registracija – yra nedidelė investicija, palyginus su tuo, kokias naudas gauna tiek gyvūnas, tiek šeimininkas. 

„Dalis žmonių teigia, kad neženklina savo augintinių, nes tai per didelė finansinė našta, tačiau apie 15 eurų siekianti vienkartinė investicija tikrai nėra žymi, lyginant su kitomis augintinių išlaidomis: maistu, privalomais skiepais, veterinarine pagalba ir pan. Tad peršasi išvada, jog žmonės nenori pilnos atsakomybės ir vengia atsekamumo“, – svarsto „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė. 

„Čipavimas“ daugiausiai rūpi atsakingiems veisėjams ir prieglaudoms 

Kaip pasakoja B. Vaitiekūnaitės-Pliuskė, šiuo metu Lietuvoje galioja perduodamas gyvūnų ženklinimas, t.y. tų gyvūnų, kurie yra dovanojami arba parduodami.  

„Didžiausia našta krenta prieglaudoms, nes jos, suprasdamos ženklinimo svarbą, tą daro atsakingai, o žmonės, dovanodami savo augintinių prieauglį, vengia ženklinimo. Stebima,  kad šalyje dovanojimo kultūra apskirtai nėra tinkamai susiformavusi, dažnai tai daroma neatsakingai, pavyzdžiui, pirmam pasitaikiusiam šeimininkui. Mūsų organizacija siekia bent minimaliai gerinti situaciją, turime paruošę nemokamus gyvūnų dovanojimo šablonus, kuriuos tereikia atsispausdinti ir įrašyti duomenis“. 

Moters teigimu, gyvūnų auginimas tinkamas ne visiems to norintiesiems – pirmiausia, reikia turėti galimybes. Tokią žinią visuomenei bando perduoti ir jos vadovaujama organizacija, primindama didžiulę atsakomybę, krentančią ant augintojų pečių,   

„Vis dar yra tokių "mylėtojų", kurie pusbadžiu laiko gyvūnus, nes neva juos labai myli ir laikyti mažiau negali arba negali sterilizuoti, nes jiems jų gaila, o pilnavertiškos priežiūros, suteikiant ne tik pakankamą kiekį kokybiško maisto, bet ir fizinės bei protinės veiklos, trūksta didžiajai daliai visų augintinių“, – įsitikinusi ji. 

Gyvūno pasas – saugiam judėjimui per šalių sienas 

Pagal galiojančius nutarimus, šiuo metu Europos Sąjungos gyvūno augintinio pasas būtinas tik tuomet, kai šeimininkas su šunimi, kate ar šešku keliauja Europos Sąjungos šalyse. Norint gyvūną išvežti į kitą šalį, jis taip pat turi būti paženklintas poodine mikroschema – tai leidžia susieti konkretų gyvūną su konkrečiu pasu ir užtikrinti, kad vežamas būtent tas gyvūnas. Priklausomai nuo šalies, į kurią keliaujama, arba nuo būdo, kaip keliaujama, gali būti ir papildomų reikalavimų,  pvz. reikalaujama veterinarijos sertifikato ar papildomų deklaracijų dėl gyvūno sveikatos. 

VMVT atstovė K. Stakytė sako, jog gyvūnams, kurie su šeimininkais į keliones svetur nesileidžia, pravartu turėti kitą identifikavimo dokumentą – vakcinavimo pažymėjimą. Į jį įrašomi ne tik vakcinacijos duomenys, bet ir mikroschemos numeris, todėl šeimininkai viską turi vienoje vietoje. Tiesa, šis dokumentas galioja tik Lietuvoje.  

Vis dėlto, „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė sako, jog naujiems šeimininkams visuomet rekomenduojama atlikti visas gyvūnų identifikavimo procedūras ir tam dažnai pateikia jau minėtą atsakomybės priežastį. 

„Gyvūnui, kaip ir žmogui, normalu turėti pilnus identifikavimo dokumentus, juk jis gyvena apie 15-20 metų, per juos gali nutikti visko: gali ir pasiklysti, ir būti pavogtas, ir keliauti į užsienį. Paprastai tariant, kuo daugiau identifikacijos dokumentų turite, tuo labiau užtikrinti esate, kad jūsų keturkojis šeimos narys yra saugus“, – teigia ji. 

Remiamas turinys