Didžio kraštiečio vardas įamžintas knygoje ir teatro nominacijos skulptūrėlėje

Spalio 12 dieną Ignalinos viešojoje bibliotekoje pristatyta įspūdinga knyga apie pasaulinio lygio menininką, teatro genijų ir didįjį novatorių, aktorių, režisierių, dramaturgą Giedrių Mackevičių, gimusį Ignalinos rajono Grybėnų kaime. Kartu su knyga pristatyta ir Giedriaus Mackevičiaus vardo nominacija bei ignaliniečio Jono Grundos sukurta skulptūrėlė, kuri bus teikiama Ignalinoje vykstančių teatro festivalių metu už plastiškiausią pasirodymą. Kraštiečio atminimo įamžinimu džiaugėsi didelis būrys ignaliniečių, knygos sudarytoja, G. Mackevičiaus artimieji ir jį pažinojusieji.

Knygą „Giedrius Mackevičius (1945-2008) ir jo teatras“ išleido Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, sudarė žurnalistė, meno kūrėja ir teatrologė Liucija Armonaitė. Savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo ir kelios dešimtys ignaliniečių. Dauguma jų dar visai neseniai sužinoję apie garsų kraštietį, kurio nuopelnai ilgą laiką Lietuvoje nebuvo įvertinti. Knygoje pristatomas šio išskirtinio kūrėjo gyvenimas Ignalinos krašte, studijos Vilniaus universitete, kur jis įgijo biochemiko specialybę, darbą pantomimos trupėje, mokslus Maskvos teatro meno institute (GITIS). Pasakojama apie jo garsiausius spektaklius, sukurtą novatorišką plastinės dramos teatrą, pateikiami jį pažinojusių žmonių, garsių aktorių ir teatrologų atsiminimai bei dokumentinė medžiaga.

Garbingai pristatyti G. Mackevičiaus nuopelnus padėjo projektas „Lietuvos pantomima po 50 metų“. Pirmasis jo renginys vyko 2017 m. gegužės mėnesį. Tuomet ant Ignalinos rajono Dūkšto mokyklos, kurią G. Mackevičius baigė 1961 metais, sienos iškilmingai atidengta atminimo lenta, aplankytas kūrėjo kapas Grybėnų kaimo kapinaitėse. Tų pačių metų spalio mėnesį į Ignalinos krašto muziejų atkeliavo ekspozicija, parengta iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Maskvos plastinės dramos teatrų rinkinių, G. Mackevičiaus šeimos, aktorių ir bendraminčių archyvų. Tada ir buvo pirmąkart Lietuvoje taip plačiai ir išsamiai pristatytas menininkas, pastatęs 64 scenos kūrinius: plastinės dramos spektaklius, baletus, dramos ir mono spektaklius, patekęs į garbingiausias pasaulio teatro enciklopedijas, išugdęs didelį būrį aktorių, šiandien pasaulinio garso režisierių...

Apie G. Mackevičiaus asmenybę ir kūrybą pasakojusi teatrologė Oresta Katakinienė sakė, jos jis tikrai būtų nusiteikęs prieš tokios knygos išleidimą, tačiau šiandien jis tarsi prisikėlė šios knygos dėka. Pati gerai pažinojusi Giedrių Oresta jį apibūdino kaip multi asmenybę: „Taip, kaip jis išmanė žmogaus vidaus paveikslą, meno istoriją ir teoriją, kiek turėjo įvairių interesų – sunkiai surasčiau analogą...“. Ji kvietė tiesiog imti ir skaityti knygą.

„Liucija atliko milžinišką darbą. Ji ir mus paskatino bent po mažą trupinėlį prie jo prisidėti, kad šiandien, minėdami Lietuvos 100-metį, kiekvienas savo namuose galėtume turėti tą gyvą, amžiną paminklą mūsų garsiam kraštiečiui...“, – kalbėjo visuose rajone vykusiuose G. Mackevičiui skirtuose renginiuose dalyvavęs savivaldybės mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis. Liucijai įteiktos gėlės ir savivaldybės šio renginio atminimo dovana, autorę taip pat sveikino Kultūros centro vadovė Danutė Lisauskienė, Bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė.

Grybėnų kaimo bibliotekininkė Dalia Koršun prisiminė praeitų metų renginį ir tą būrį garsių Rusijos ir Lietuvos aktorių, kurie verkdami pagerbė didžio teatralo atminimą. Ji sakė, kad tai verčia domėtis šia asmenybe, verčia patiems kažką nuveikti. Bibliotekininkė dėkojo knygos sudarytojai ir džiaugėsi galėjusi bent kiek jai pagelbėti. „Grybėnams aš netgi pavydžiu, nes tas vardas šią vietovę gali labai išgarsinti...",– sakė Liucija Armonaitė.

Už brolio atminties išsaugojimą dėkojo sesuo Gražina Rėgalienė (Mackevičiūtė). Su Giedriumi ji buvo labai artima. Tėvui dar vaikystėje palikus šeimą, o vėliau dėl sunkios ligos netekus motinos, jiems abiems teko išgyventi daug sunkių akimirkų, tačiau visada vienas kitą palaikė ir nuoširdžiai mylėjo. „Jis buvo labai kruopštus, darbštus, atsakingas, turėjo prigimtinę meilę menui. Iš kur tai? Matyt, Aukštaitijos gamta gimdo talentus ir įkvepia gražiausiems jausmams...", – kalbėjo sesuo. Ji labai išgyveno dėl sudėtingo brolio likimo ir to skaudaus jausmo, kai jis save vadino tremtiniu. Moteris nuoširdžiai linkėjo gerbti ir mylėti vieni kitus, kol esame gyvi...

Giedriaus Mackevičiaus atminimo sugrąžinimu į Lietuvą ir į gimtąjį kraštą džiaugėsi Ignalinos teatrų „Iki“ ir „Salos“ režisierė, teatro pedagogė Jolanta Narbutaitienė. Ji prisiminė, kad studijuodama Klaipėdos konservatorijoje teatro meno ji mokėsi pas Edgarą Savickį, kuris kartu su Giedriumi Mackevičiumi vaidino garsiojoje Modrio Tenisono pantomimos grupėje. Ir ji tik po daugelio metų suvokė, kad būdama pirmo kurso studentė matė Giedriaus Mackevičiaus teatro spektaklį, kai Maskvos plastinės dramos teatras gastroliavo Klaipėdoje. 2017 m. apžiūrinėdama parodos nuotraukas stabtelėjo prie vienos jų. Tai buvo jos matyto ir giliai širdyje išlikusio spektaklio „Choakimo Murjetos žvaiždė ir mirtis“ akimirka...

2017 metų pavasarį Ignalinos teatro „Iki“ nariai su režisiere dalyvavo tarptautiniame projekte ir Maskvos plastinės dramos teatro aktoriaus Sergejaus Lobonkovo meistriškumo pamokose. Tuomet ir sužinojo apie savo kraštietį, kurio atminimas nuo šiol gyvuos ir specialiame jo vardo apdovanojime. Kaip sakė skulptūrėlės autorius Jonas Grunda, „buvo didelė garbė ją kurti ir taip prisiliesti prie tokio iškilaus žmogaus atminties išsaugojimo“. Skulptūrėlė vaizduoja susipynusias rankų plaštakas, nes, kaip minėta, būtent žmogaus delnuose pasireiškia žmogaus siela.

Minėtą spektaklį bei dar kelis kitus pasakojo mačiusi ir Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos direktorė Elena Sekonienė. Tuomet dar studenčiukė ji su draugėmis po spektaklio netgi trumpai pasikalbėjo su režisieriumi, kuris joms pasirodė be galo paprastas, nuoširdus ir mielas žmogus. O spektakliai paliko tokį įspūdį, kad ir po beveik 40 metų šiurpsta oda prisiminus. „Tuose spektakliuose skleidėsi menininko siela ir svarbiausi giluminiai dalykai. Jis pasakojo apie gimimą, meilę ir mirtį – tris paslaptis, kurios amžinai lieka neatskleistos“,– kalbėjo E. Sekonienė.

Savo vaikystės prisiminimais renginyje dalijosi grybėniškė Laimutė Šalnienė, pasakojusi apie pirmuosius Giedriaus spektaklius kaimo klojime ir jai, dar visai mažai mergaitei, tekdavusį darbą –atitraukti ir užtraukti ant virvės pakabintą paklodę...Vėliau ji matė ir tikrą Giedriaus spektaklį „Ecce Homo“, atvežtą į kaimą ir parodytą po kolūkio ataskaitinio susirinkimo. Kaip juokavo moteris, tuomet jis niekam nepatiko, o jai padarė didžiulį įspūdį. Tačiau visgi statant paminklą prie Giedriaus Mackevičiaus kapo grybėniškiai kalbėjo apie prieš 40 metų matytą spektaklį... Savo suolo draugą prisiminė ir ignalinietis Romanas Bareika, dėkojęs Liucijai už milžinišką darbą ir prasmingai paaukotą asmeninį laiką. Jis visada domėjosi klasės draugo kūryba ir visada jį gerbė kaip ryškią ir šviesią asmenybę.

Padėkomis ir gėlėmis pražydęs knygos pristatymo renginys baigėsi sudarytojos Liucijos Armonaitės nuoširdžia padėka ir dovana tiems, kurie ją palaikė, pagelbėjo, kurie pasakojo savo atsiminimus, kurie prisidėjo asmeninėmis lėšomis. Išdalinta kelios dešimtys knygų. Visų aukotojų pavardės išspausdintos. Šiandien gali džiaugtis ir teatro pasaulis, ir Lietuva, ir gimtieji Grybėnai. Nuostabus titaniškas darbas pasiekė džiaugsmingą ir prasmingą rezultatą.