Didžiausias mamos noras – taikus dangus virš sūnaus galvos

Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ kultūrinės veiklos vadybininkė ukrainietė Olena Muzychenko nemėgsta būti vadinama karo pabėgėle. Pirmiausia ji – mama, 2022-ųjų vasario 24-osios naktį pažadinta raketų sprogimų garsų ir suskubusi nuo Ukrainoje prasidėjusio karo baisumų gelbėti tuomet dar dešimtmetį savo sūnų Ivan. Šiandien ji džiaugiasi galimybe dirbti mėgstamoje kultūros srityje ir prisidėti prie tarptautinio festivalio „Big Band Festival Šiauliai 2024“ organizavimo: jau antrus metus iš eilės jame pasirodys kolektyvai iš Ukrainos. Olena taip pat aktyviai dalyvauja Šiauliuose įsikūrusio ukrainiečių integracijos centro „Malva“ veikloje, teikdama nemokamas teisines konsultacijas tėvynainiams ir padėdama organizuoti jiems skirtus kultūrinius renginius. Šią savaitę „Malvos“ ir Olenos pastangomis Šiaulius pasiekė čia gyvenantiems ukrainiečiams moksleiviams labai reikalingos knygos jų gimtąja kalba.

Artėjant Motinos dienai, kurią minėsime jau šį sekmadienį, pašnekovė sutiko pasidalinti jautriausiais savo išgyvenimais, atginusiais ją ir visą jos šeimą į Lietuvą.

Karo nuojauta sklandė ore

– Olena, papasakok prašau apie savo gyvenimą Ukrainoje iki karo pradžios.

– Baigiau du aukštuosius – teisės ir intelektinės nuosavybės srityse, pastaruosius dvejus metus dirbau Kyjive savo svajonių darbą – Ukrainos kultūros ministro patarėja, buvau atsakinga už didžiųjų šalies renginių organizavimą. Tai buvo darbas beveik nuolatiniu 24/7 grafiku, tačiau man jis labai patiko, mėgau bendrauti su įvairiausiais kūrėjais – artistais, muzikantais, režisieriais. Jaučiausi esanti ten, kur noriu ir pelnytai nuoseklaus darbo dėka turiu būti, absoliučiai savo vietoje (kalbant pašnekovės akys spindi – aut. pastaba).

Vienas paskutinių, įsimintiniausių ir didžiausių mūsų kultūros ministerijos kartu su prezidentūra organizuotų renginių prieš karą – Ukrainos nepriklausomybės diena, minima rugpjūčio 24 d. Tai buvo ne vienas, o daugybė vienai progai skirtų renginių: sukūrėme skaitmeninį renginių žemėlapį, kuriame ukrainiečiai ir svečiai galėjo pasirinkti vieną iš trijų šimtų įdomių renginių. Tarp jų išsiskyrė festivalis „ARKA Ukraina: dešimt amžių ukrainiečių muzikos viename koncerte“, kuriam susivienijo geriausios tūkstantmečių senumo ukrainiečių muzikos tradicijos iki šiuolaikinės klasikos.

Dalyvauti nepriklausomybės dienos šventėje į Ukrainą atvyko šimtai užsienio svečių, įskaitant valstybių lyderius su savo pirmosiomis poniomis, kurias lydėjome viso apsilankymo Ukrainoje metu. Buvo įsteigtas „Ukrainos nacionalinės legendos“ apdovanojimas, skirtas piliečiams už išskirtinius nuopelnus Ukrainos nepriklausomybės kūrime. Taip pat buvo surengtas pirmųjų ponų ir damų aukščiausiojo lygio susitikimas „Švelnioji galia naujoje realybėje“.

Renginių seriją užbaigė šventinis koncertas „Nepriklausomybė mūsų DNR. Šalies nepriklausomybės diena“ Kyjivo olimpiniame stadione, kuriame dalyvavo mūsų estrados žvaigždės, operos ir baleto artistai, simfoninis orkestras.

– Kada tave pirmą kartą aplankė artėjančio karo nuojauta?

– Manau, tai įvyko 2022 m. vasario pradžioje. Mūsų ministerija sukūrė nacionalinėje televizijoje platformą UA RAZOM. Tai buvo vieta oficialiai informacijai, kurią ukrainiečiams teikė Prezidento biuras, Gynybos ministerija, Ukrainos ginkluotosios pajėgos, Vidaus reikalų ministerija, Užsienio reikalų ministerija ir kitos institucijos. Aš kasdien bendravau su valstybinių įstaigų atstovais ir jų patarėjais ir supratau, kad įtampa auga.

Vasario 21 d. vakare, kai Putinas pasirašė du dekretus dėl mūsų okupuotų teritorijų nepriklausomybės, ir kai tai buvo oficialiai paskelbta per televiziją, supratau, kad bus karas.

Būtent tada aš kreipiausi į savo artimuosius su prašymu laikinai persikelti į Lvivą. Jei karas neprasidės, grįšime. Bet, deja, manęs neklausė, nes visi tikėjo, kad viskas bus gerai!

– Ar ėmeisi kažkokių konkrečių veiksmų, kad pasiruoštum karui?

– Likus savaitei iki karo, mane, kaip mamą, aplankė šeštasis pojūtis. Su Ivano tėčiu sutvarkėme sūnui oficialų leidimą, kad esant reikalui, jis galėtų su manimi išvykti iš šalies. Surinkau visą savo šeimyną ir visiems liepiau pripildyti pilnus automobilių kuro bakus, paprašiau, kad išsigrynintų banko kortelėse turėtus pinigus, susiruoštų visus asmens dokumentus. Jau tuomet supratau, kad prasidėjus karui, iš netikėtumo ir bejėgiškumo įsivyraus chaosas. Tam ruoštis patariau ne tik visiems artimiesiems, bet ir draugams, pažįstamiems, visiems, kas klausė. Nieko neslėpiau. Deja, daugelis nepatikėjo ir nepaklausė. Ačiū Dievui, bent artimieji pasiruošė automobilius ir lagaminėlius su būtiniausiais daiktais.

Iš namų – vilkint sportinį kostiumą ir su nedideliu lagaminėliu rankose

– 2022-ųjų vasario 24-oji – kas vyko tavo gyvenime tą dieną?

– Vasario 10-ąją su sūnumi persikėlėme į naują, ką tik įrengtą butą, turėjau didelių darbinių planų, projektų, todėl ir pati iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad gali prasidėti karas.

Tos dienos išvakarėse į svečius atvažiavo pusbrolis su šeima, mes su seserimi vaikus palikome pas tėvus ir vakarojome vien suaugusiųjų kompanijoje. Visą vakarą kalbėjau apie tai, kokią įtampą matau tvyrant darbe ir visoje Ukrainoje, iš šalies išvykstančių žmonių srautus, stambių įmonių vadovus, perkeliančius savo veiklą į Lenkiją, Ispaniją, kitas užsienio valstybes.

Vasario 24-ąją pabudau savo 21 aukšte esančiame naujame bute Brovarų mieste (apie 15 km nuo Kyjivo – aut. pastaba), beje, vilkėdama sportinį kostiumą. Nežinau, kokio atsitiktinumo dėka užmigau taip apsirengusi. Lyg kažką nujausdama, kažkam besiruošdama. Pabudau nuo sprogimo garso: visas mano daugiabutis, ypač langai jame stipriai virpėjo. Supratau: prasidėjo!

– Iš karto supratai, kad tai, ką girdi, yra būtent sprogimo garsas?

– Taip, iš karto supratau. Gal vos sekundės dalį pasąmoningai mėginau save apgauti, kad ketvirtos valandos ryto pradžioje tai gali būti šiukšliavežė, tuštinanti šiukšlių konteinerius.

Beveik iš karto sulaukiau skambučio iš draugų, nes žiniose jau buvo paskleista informacija, kad pirmoji Rusijos raketa sprogo tarp Kyjivo ir Brovarų miesto, kuriame yra įsikūręs karinis padalinys, beje, visai netoli mano namų. Vėliau telefonas kaito nuo susirūpinusių draugų skambučių.

Po pirmo išgirsto sprogimo stebėjau, kaip didžiuliame gyvenamųjų namų komplekse, kuriame gyvenau, po vieną įsižiebia langai. Tai, kas vyko, priminė kažkokį pasaulio pabaigos laukimą: iš namų žmonės pasipylė į gatves, kažkodėl visi žiūrėjo į dangų.

Tada buvo antras ir trečias sprogimai. Tų sprogimų garsų negaliu perteikti žodžiais, turbūt niekada jų nepamiršiu. Atrodo, kad jie kažkur toli, bet tuo pat metu jauti, kad tuoj gali būti čia pat. Tada verkdama paskambino sesuo, žinoma, suskubome pas tėvus, kur nakvojo mūsų vaikai – mano dešimtmetis sūnus ir du jos vaikai, kuriems tuo metu buvo 10 ir 5 metukai.

Į lauką išbėgau, vilkėdama sportiniu kostiumu ir su iš anksto paruoštu lagaminėliu, kuriame buvo dokumentai ir reikalingiausi daiktai. Susitikau močiutę kaimynę, kuri pasakė, kad neims iš namų nieko išskyrus ikonas. Mudvi apsikabinome, palinkėjome viena kitai stiprybės, nusileidome kartu žemyn ir išsiskyrėme. Paskutinį kartą ją mačiau įsėdant į automobilį pas vaikus.

Daugiau nespėjau nieko surinkti, nes buvau tikra, kad jau rytoj grįšiu namo. Namuose nuo tos dienos nebuvau iki šiol.

– Ar turėjai kažkokį veiksmų planą, žinojai, kaip elgtis tokioje situacijoje?

– Visa laimė, kad darbe turėjome mokymus, kuriuose mums papasakojo apie didžiausius tokios situacijos pavojus. Pirma, ką padariau – iš 21 aukšte buvusio savo buto nusileidau laiptais, o ne liftu.

Kadangi su tėvais ir seserimi gyvenome tame pat gyvenamajame komplekse, su ja susitikome jau kieme ir nuskubėjome pas tėvus pasiimti vaikų. Atsimenu, kad man atėjus tėtis apsiverkė ir puolė manęs atsiprašinėti, kad netikėjo mano perspėjimais ir nepaklausė prašymo laikinai pagyventi Lvive, nuo kurio iki artimiausio pasienio – vos pusantros valandos kelio.

Kai mes atėjome, vaikai dar miegojo. Apsikabinau, pabučiavau, pažadinau ir ramindama pasakiau sūnui, kad turime išvažiuoti.

Devynios dienos karo zonoje su vaikais

– Kokia buvo vaikų reakcija į tai, kas vyko aplinkui?

– Pirmąsias devynias karo dienas mes praleidome Ukrainoje. Mano sūnus ir sesers vaikai mane nustebino savo sąmoningumu. Mes, suaugusieji, panikavome, visiškai nesusitvarkėme su užplūdusiomis emocijomis. Vaikai, nors nieko neklausinėjo, tikiu, suvokė, kas vyksta, bet išliko ramūs. Jie matė, kaip mums išvažiuojant iš Brovarų miesto liepsnojo karinis dalinys, į kurį pataikė raketa. Nežinau, iš kur jie turėjo tiek vidinės ramybės, nes mane tiesiog fiziškai visą purtė.

– Taigi, iš Brovarų miesto išvažiavote. Kur vykote?

– Vis dar naiviai tikėdamiesi, kad čia tik kažkas piktai pajuokavo ir netrukus viskas turėtų pasibaigti, išvažiavome dviem automobiliais, kitus palikę. Norėjome pasiekti Lenkijos pasienį, bet keliai link jo buvo perkrauti, todėl išvažiavome į tėvų gimtinę, kur turėjome artimųjų – į Černigovo sritį. Deja, išvažiuodami nežinojome, kad ten irgi bus „karšta“. Tikėjomės išlaukti, kol visa ta apokalipsė, nes tai, kas tuomet vyko aplinkui, būtent ją ir priminė, baigsis.

– Deja, nesibaigė...

– Įvyko atvirkščiai. Mums pasiekus tėvų gimtinę, sužinojome, kad link jos taip pat jau juda priešų kariniai daliniai iš Baltarusijos pusės. Nuo Kyjivo mus skyrė vos pusantros valandos kelio automobiliu. Mums atvykus, giminaičiams paskambino ir pasakė, kad greičiausiai ir tas miestas, kuriame tuo metu buvome, netrukus bus apšaudytas raketomis.

Dabar sunkiai galiu paaiškinti kodėl, bet tuomet iš streso sugalvojome, kad geriausia bus pasislėpti miške. Nusprendėme, kad ten bus saugiau nei mieste. Prie mūsų prisijungė ir giminaičiai. Tokiu nemažu būriu miške slėpėmės apie tris valandas.

Visi verkėme. Aš raminau tėvus, mane ramino mano sūnus. Tuomet jis pirmą kartą garsiai paklausė, kas iš tiesų vyksta. Sunkus buvo tas mudviejų pokalbis. Bet aš nieko neslėpdama, nepagražindama jam atvirai viską paaiškinau.

– Kai išėjote iš miško, kokios nuotaikos tvyrojo mieste?

– Labai baisu, bet tame mieste buvo daug priešų šnipų, kurie žymėjo namus ir miesto strateginius objektus naktį švytinčiais kryžiais, kad vėliau juos būtų galima sprogdinti raketomis.

Esu dėkinga giminaičiams, priėmusiems mus su sūnumi ir mano sesers šeima savo namuose. Baisiausia būdavo, kai pradėdavo kaukti apie oro pavojų perspėdavusi sirena, iki šiol su siaubu prisimenu tą garsą. Tuomet bėgdavome slėptis rūsyje.

Buvome išsiaiškinę dviejų laikančių sienų taisyklę, niekada nebūčiau norėjusi, kad mūsų vaikams reikėtų to mokytis. Deja, jiems teko sužinoti, ką ji reiškia. Paaiškinti ir jums? Raketų atakos metu, jei esi pastate ir neturi galimybių nusileisti į slėptuvę, reikia pridengti galvą ir atsisėsti tarp dviejų laikančių sienų. Tuomet pastato griūties atveju būsi maksimaliai apsaugotas.

Priversti palikti gimtinę nerimauja dėl ten likusių artimųjų

– Galiausiai su šeima priėmėte sprendimą palikti Ukrainą, kas jį lėmė?

– Baimė ryte su vaiku nepabusti; baimė nepasiekti rūsio-slėptuvės, į kurį norint patekti reikėdavo perbėgti gatvę; baimė, kad tave pašaus. Priešų buvo visur. Ukrainiečiai vyrai nebuvo pasiruošę gintis, tačiau savigynos būriai, prasidėjus karo veiksmams, susiformavo labai greitai. Visi kas kaip galėjo, tame tarpe ir mūsų giminaičiai, prisidėjo kuo galėjo. Visai šalia mūsų, Sumų mieste įvyko labai didelis mūšis.

Galiausiai miestą galėjome palikti tik važiuodami Čerkasovo damba, nes visi tiltai arba rusų, arba savų, kad tankai nepasiektų Kyjivo, buvo susprogdinti. Maisto prekių parduotuvės dirbo, bet jose pradėjo mažėti produktų. O ir nuėjus į jas apsipirkti ir išgirdus kaukiant sireną, apimdavo eilinis siaubo priepuolis. Juk niekas mūsų nebuvo paruošęs karui. Kažkada gal girdėjau senelius sakant, kad svarbiausia – taikus dangus. Tik pati patyrusi karo siaubą, iš tiesų supratau tos frazės tikrąją reikšmę: kaip svarbu yra gyventi be virš tavo galvos skraidančių raketų, kaip baisu, kai tavo vaikas išmoksta iš garso atspėti, ar tankas važiuoja, ar kokio tipo raketa skrenda.

Baisu buvo ir tai, kad mano sūnaus tėvas, kuris nuo pirmos karo dienos stojo ginti Kyjivą, man skambino beveik kasdien, kai tik turėdavo galimybę, ir kaskart atsisveikindavo kaip paskutinį kartą. Abu žinojome, kad galime nebepasimatyti.

Kartu su mumis buvę šeimos vyrai, kiek galėjo mus irgi aprūpino legaliomis savigynos priemonėmis. Matyti vaikus, apsuptus ginklų ir dar vaikams pradėjus sirgti, supratau, kad reikia kažką daryti. Negalėjau ramiai stebėti to, kas aplinkui vyko, supratau, kad psichologiškai man ta situacija nėra pakeliama. Visas tas devynias dienas mes miegojome bute ant grindų, tarp tų dviejų laikančių sienų arba rūsyje. Aš miegodavau atmerktomis akimis, nuolat buvau budėjimo režime, nebent dieną nusnūsdavau, jei kažkas kitas budėdavo.

Pirmąsias karo dienas nuolat girdėjome apie baisumus, kurie vyko Kyjive ir jo apylinkėse. Pabudusios devintos karo dienos rytą su seserimi tiesiog pažvelgėme viena į kitą ir mamą: to užteko, kad ryžtumės išvažiuoti iš savo šalies. Mamai tuo metu jau buvo pablogėjusi sveikata dėl patiriamo streso. Ji su tėvu visas tas kupinas baimės dienas praleido pas draugus rūsyje, miegodavo sėdėdami ant kėdžių, jai pasidarė sunku vaikščioti.

– Ar žinojote, kur važiuosite?

– Taip, Šiauliuose gyvena draugės šeima. Ji ne tik nuo pirmųjų karo dienų, bet dar likus maždaug savaitei iki jo pradžios jau kvietė visą mūsų šeimą atvažiuoti į Lietuvą, žadėjo padėti įsikurti, rasti gyvenamąją vietą, darbą.

– Kelionė į Lietuvą praėjo sklandžiai?

– Labai bijojome, kad nepasieksime kelionės tikslo, nes tuo metu buvo realus pavojus, kad mūsų automobilį su vaikais gali apšaudyti rusai iš tanko. Galvojome važiuoti traukiniu, bet niekaip negalėjome patekti į Kyjivą, kuris tuo metu buvo visiškai uždarytas.

Su tėvais ir sesers šeima iki Šiaulių važiavome tris dienas. Pirmos dienos vakare turėjome sustoti nakvynei dar Ukrainos teritorijoje, nes jau tuomet buvo įvesta komendanto valanda: po devintos valandos vakaro mašinoms važinėti buvo draudžiama. Į miestą, kuriame apsistojome pas gimines nakvynei, tąnakt irgi atskrido raketa.

Pagaliau kitą dieną pasiekėme Vengriją. Per Lenkiją nevažiavome, nes turėjome žinių, kad tenykščiai pasienio punktai yra perpildyti iš šalies nuo karo bėgančių mūsų tėvynainių. Kirtus sieną buvo neįprasta vėl matyti kasdienį normalų gyvenimą. Sustojome degalinėje, pažiūrėjau į žmones, ramiai gurkšnojančius rytinę kavą, į save veidrodyje ir supratau, kaip pasikeičiau. Dvi savaites nemačiau savęs ir man buvo tas pats kaip atrodau, kuo esu apsirengusi, svarbiausia, kad visi buvome gyvi ir mums pavyko ištrūkti.

Tuo pat metu buvo baisu, nes Ukrainoje liko kiti mano artimieji. Bet kiekvienas pats yra atsakingas už savo šeimą ir laisvas spręsti, kas jai geriausia. Aš priėmiau sprendimą išvažiuoti. Nežinau, gal kada nors šito gailėsiuosi, bet negalėjau pasielgti kitaip, nes buvau atsakinga ne vien už save, bet ir savo sūnų. Tuo momentu man tai atrodė teisingiausias sprendimas. Jei būčiau buvusi viena arba mano tėvai būtų norėję pasilikti, gal būčiau pasielgusi kitaip.

Gyvenimas iš naujo

– Kokios buvo tavo pirmos dienos Šiauliuose?

– Šiaulius pasiekėme kovo 4-osios naktį. Prieš užmigdamas tą naktį, sūnus pasitikslino, ar tikrai vėl gali miegoti lovoje. Tuomet leidau sau išsiverkti: verkiau daug ir ilgai pirmą kartą nuo karo pradžios. Po to su sūnumi apsikabinome ir užmigome. Pagaliau mano vaikui nebereikėjo miegoti ant grindų.

Kai čia atvažiavome, nežinojau, kad Šiauliuose yra įsikūrusi NATO lėktuvų bazė. Kitą rytą naikintuvai praskrido virš miesto, pabudome išsigandę, akimirkai suabejojau, ar tikrai jau išvažiavome iš Ukrainos.

Draugai mums labai padėjo, neatlygintinai leido visai šeimai gyventi savo name. Vaikus jau trečią mūsų buvimo Šiauliuose dieną priėmė į mokyklą, sporto būrelius, nemokamai aprūpino ledo ritulio, futbolo aprangomis. Visi stengėsi mums padėti. Buvo labai jautru, tačiau tuo pat metu ir apmaudu, juk mes viską turėjome namuose. Man nesinori mūsų vadinti pabėgėliais, mes – tiesiog žmonės, kurių šalyje prasidėjo karas ir iš mūsų viską atėmė – taikų gyvenimą, svajones, mylimus žmones, artimuosius, draugus, namus. Todėl pirmosiomis dienomis Lietuvoje daug verkiau, nes buvo sunku suvokti, kodėl tai nutiko būtent man, mano šaliai (Olenos balsas kalbant palūžta ir akys prisipildo ašarų – aut. pastaba).

– Olena, kokia dabar yra tavo kasdienybė?

– Labai apsidžiaugiau ir man be galo pasisekė, kad turiu galimybę Šiauliuose dirbti toliau, kaip ir namuose, kultūros srityje, kurioje jaučiuosi lyg žuvis vandenyje. Man – tai didelė prabanga, nes ne visi ukrainiečiai svetur turi galimybę dirbti pagal specialybę, kvalifikaciją, pašaukimą.

Nors gelbėdama savo šeimą priėmiau sunkų sprendimą kartu su jais palikti gimtinę, vis dėlto visuomet norėjau ir ieškojau būdų padėti ten likusiems. Šiaulių miesto koncertinė įstaiga „Saulė“, kurioje dirbu, šiemet jau penkioliktą kartą organizuoja tarptautinį bigbendų festivalį, pernai prie jo organizavimo turėjau galimybę prisidėti pirmą kartą. Tuomet kilo idėja pirmą kartą į šį festivalį pakviesti sudalyvauti kolektyvą iš Ukrainos. Buvusių pažinčių dėka susisiekiau su Ukrainos karinių pajėgų bigbendu ir atsirado galimybė atvežti į Šiaulius 40 kariškių kolektyvą. Tai buvo ir man, ir jiems – didžiulis įvykis, nes tuo metu tų muzikantų moralinė savijauta buvo itin sunki. Jiems tos 4 kelionės ir dalyvavimo festivalyje dienos buvo lyg gaivaus oro gurkšnis. Džiaugiuosi, kad su „Saulės“ pagalba galėjau jiems padovanoti tas kelias taikos dienas. Nes visi jie, vos prasidėjus karui, stojo ginti savo šalies, realiai dalyvaudami karo veiksmuose, savo muzikos instrumentus pakeitę ginklais. Po festivalio Šiauliuose juos pakvietė į kitą džiazo festivalį Klaipėdoje.

Šiemet planuojame, kad mūsų festivalyje dalyvaus kitas šaunus 24 jaunuolių muzikantų kolektyvas – Ukrainos nacionalinės P. I. Čaikovskio muzikos akademijos bigbendas „SaraBanda“ (meno vadovas Oleksandr Saratskij). Jie jau nekantriai laukia šios kelionės, nes kol kas kasdien yra priversti girdėti sirenas ir išgyventi Kyjive karines atakas. Šis Šiauliuose vyksiantis festivalis – puiki iniciatyva ir galimybė ne tik muzikantams pasirodyti, bet ir lietuvius supažindinti su Ukrainos kultūra.

– Kaip Šiauliuose įsikūrė kiti tavo namiškiai?

– Sūnus sėkmingai toliau žaidžia ledo ritulį, atstovaudamas dabar jau Šiaulių komandai Lietuvoje. Nors komandoje yra vienintelis ukrainietis, puikiai įsiliejo, jį draugiškai priėmė. Kalba – ne kliūtis, jis jau labai gerai kalba lietuviškai.

Mano sesuo su vyru Šiauliuose irgi dirba pagal specialybes, jie – stomatologai, tėtis dirba gamyboje. Mūsų šeima čia pagausėjo: seseriai prieš pusmetį gimė dukrytė. Gimus anūkei, tėvų akys pagaliau vėl spindi džiaugsmu, nors ir toliau gyvename kasdienėmis naujienomis iš namų, iš Ukrainos.

– Kur save matai po 10 metų, apskritai apie ateitį galvoji?

– Galvoju, bet planuoti kažką labai į priekį vis dar baisu. Juk ir anksčiau aš turėjau planų, tikslų, bet dabar didžiausia laimė, kad visi artimieji – sveiki, esame kartu. Svarbiausia, kad iš vaikų nebeatimtų vaikystės, o mes, suaugusieji, patys turėtume galimybę spręsti, kur gyventi ir ką veikti. Kad ir kur gyvenčiau, norėčiau po 10 metų turėti galimybę aplankyti namus, artimuosius, kada aš noriu, kad oro erdvė virš mano šalies būtų taiki ir atidaryta.