Didžiausi vandens turizmo iššūkiai Lietuvoje: nuo Latvijos ar Lenkijos atsiliekame 15 metų

Vandens turizmo atstovai pabrėžia, kad Lietuvoje pramoginės laivybos potencialas nėra išnaudotas, o nuo kaimyninių šalių – Lenkijos ir Latvijos – atsiliekame mažiausiai 15 metų. Anot verslininkų, labiausiai tokią situaciją lemia infrastruktūros trūkumas, sudėtinga laivavedžio teisių gavimo sistema ir aplinkosauginiai reikalvimai. Savo ruožtu Vidaus vandens kelių direkcijos (VVKD) specialistas sako, kad tam, jog situacija keistųsi, reikėtų daugiau skatinimo verslui, kompleksiškai diegiamos infrastruktūros, taip pat didesnio savivaldybių įsitraukimo.

A. Jaškevičius: pramoginės laivybos potencialas Lietuvoje nėra išnaudotas

Pramoginių ir žvejybinių katerių centro „Nemus“ vadovas Vytenis Pranskevičius teigia, kad vandens turizmo sektorius veikia kaip bangos – jis turi savo pakilimų ir nukritimų. Vis dėlto, anot jo, vandens pramogos populiarėja – žmonės vis daugiau laiko skiria vandens turizmui ir žūklei.

„Šiame sektoriuje matome pagyvėjimą“, – pabrėžia jis.

Pramoginių laivų asociacijos atstovas A. Jaškevičius atsakydamas į klausimą, kuo pramoginė laivyba svarbi Lietuvai, akcentuoja, kad šis laisvalaikio būdas generuoja pajamas į valstybės biudžetą, pats sektorius sukuria darbo vietų, duoda impulsą valstybės vystymuisi.

Vis dėlto jis sako, kad pramoginės laivybos potencialas Lietuvoje nėra išnaudotas.

„Galime palyginti lengvųjų automobilių ir laivų skaičių Lietuvoje. Lengvųjų automobilių šiandien skaičiuojama apie 1,5 mln., (...), o pramoginių laivų – vos 27 tūkst. Tai labai gerai parodo sektoriaus dydį“, – teigia diskusijos dalyvis.

„Kiekvienas, mėgstantis vairuoti automobilį, galėtų vairuoti ir laivą. Įsivaizduokime, kiek ši industrija vien žmonių pagalba duotų Lietuvai ir pridėtinės vertės, ir pramogų, ir naujų darbo vietų“, – priduria jis.

Verslininkai vardija didžiausias sektoriaus problemas

A. Jaškevičius atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors vandens turizmo potencialas Lietuvoje naudojamas, netrūksta problemų, kurios trukdo sektoriui augti.

„Potencialas po truputį naudojamas. Negalime sakyti, kad viskas yra labai blogai. Jeigu žiūrėsime į 15 metų periodą, nuveikta labai daug, bet vis dar yra problemų, kurios trukdo augti. Pavyzdžiui, mūsų ežerų neišnaudojimas, sudėtinga teisių išdavimo sistema“, – iššūkius vardija Pramoginių laivų asociacijos atstovas.

V. Pranskevičius antrina A. Jaškevičiui, sakydamas, kad laivavedžio teisių įsigijimas turėtų būti paprastesnis. Vis dėlto jis kaip vieną iš didžiausių vandens turizmo sektoriaus iššūkių įvardija neišplėtotą infrastruktūrą.

„Pažvelgus į kaimynines šalis – Lenkiją, Latviją – Lietuvos situacija mažiausiai 10–15 metų atsilieka. (...). Mūsų vartotojai, įsigiję laisvus, yra priversti vykti, tarkime, iš pietų Lietuvos į Lenkiją arba iš Šiaurės Lietuvos į Latviją, (...), nes ten išvystyta infrastruktūra – įrengtos kuro kolonėlės, laivo nuleidimo vietos, marinos, nakvynės vietos ir kt.“, – teigia V. Pranskevičius.

„Visada optimistiškai žiūriu į ateitį, bet problema ta, kad infrastruktūros stygius yra tas kertantis per kelius vėzdas, dėl kurio Lietuvoje neišnaudojame turimo potencialo“, – priduria jis.

Savo ruožtu A. Jaškevičius atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje yra apie 6000 ežerų, iš jų visų – vos 20, kuriuose apskritai yra įrengta pramoginei laivybai pritaikyta infrastruktūra.

„Tai daug pasako. (...). Vidaus vandenys galėtų būti naudojami ne tik varikliams, bet ir būriavimui, kur vaikai nuo mažens galėtų tiesiog mokytis valdyti laivą. Nekalbu apie prabangų sportą ar olimpinius pasiekimus. Infrastruktūra ežeruose padėtų ne tik motoristams, bet ir, sakykime, provincijos vaikams, pagerintų užimtumą“, – pasakoja diskusijos dalyvis.

„Pavyzdžiui, noriu nuplaukti iš Kauno į Rusnę. (...). Turiu galimybę pasiparkuoti, bet negaliu palikti laivo, negaliu nueiti į tualetą, neturiu, kur išmesti šiukšlių, nieko. (...). Visur tam, kad būtų įrengta infrastruktūra, reikia daugybės leidimų, investicijų. Investuoti galėtų ir pats verslas, bet kai yra tiek kliūčių, tiesiog tai nevyksta“, – priduria jis.

Vidaus vandens kelių direkcija: trukdo ir teisiniai reguliavimai

Vidaus vandens kelių direkcijos (VVKD) Laivų techninės apžiūros skyriaus vadovas M. Adomėlis teigia, kad už infrastruktūros, skirtos vandens turizmui, kūrimą ir vystymą iš dalies yra atsakingos tiek valdžios institucijos, tiek verslai.

Jis atkreipia dėmesį, kad infrastruktūrą vystyti yra sunku ir dėl teisinių reguliavimų.

„Jos vystymas yra susijęs su keletu pamatinių dalykų. Visų pirma, politiniais, teisiniais reguliavimais, kurie šiandien kartkartėmis yra pasenę arba nebeaktualūs. (...), kas buvo aktualu prieš 20 metų, nebūtinai yra aktualu šiandien“, – įžvalgomis dalijasi specialistas.

„Kitas dalykas – pati infrastruktūra. Uostams, krantinėms, laivų nuleidimo vietoms reikia nemažų investicijų. Tai, ko gero, būtų galima įvardyti kaip iššūkį, su kuriuo susiduria verslas“, – priduria jis.

M. Adomėlis taip pat sako, kad reikėtų daugiau skatinimo verslui, kompleksiškai diegiamos infrastruktūros, taip pat didesnio savivaldybių įsitraukimo.

„Verslas prisibijo investuoti. Taip pat turistas – galutinis vartotojas – vienoje vietoje tikisi gauti kompleksines paslaugas. Turime puikių pavyzdžių, ko dar trūksta. Tas pats pamarys, atrodo, turtingas valtimis, bet trūksta laivų nuomos punktų. Mingės kaime, atrodo, yra padarytas restoranas atplaukusiems papietauti, bet jeigu nori atvažiuoti su dviračiu, tai kelio nėra – tik 6 km žvirkelio“, – vardija VVKD specialistas.

„Žinoma, norėtųsi ir rajonų, ypač mažesnių miestelių, didesnio įsitraukimo. Dabar jaučiama, kad yra Klaipėda, Kaunas – mama ir tėtis, kurie neša visą Lietuvos vidaus vandenų laivybą. Bet juk tas pats upių tėvas Nemunas teka ir pro Jurbarką, kuris turi didelę reikšmę bei yra puikioje geografinėje padėtyje. Taip pat Šilutės rajonas – jeigu žiūrėtume istoriškai, kadaise keliu Kaunas–Šilutė buvo plukdomi sėliai. Infrastruktūra buvo didelė ir gana išplėtota. Šiandien tai truputį primiršta. Manau, kad savivaldybių įsitraukimas, verslo skatinimas turėtų būti tas geresnis rytojus“, – priduria jis.

M. Adomėlis tai pat atkreipia dėmesį, kad praeitą sezoną, siekdama gerinti infrastruktūrą, VVKD paleido penkias vandens transporto kolonėles.

„Iš viso parduota daugiau nei 60 tonų kuro ant vandens Lietuvoje, tai pakankamai nemažas kiekis“, – sako jis.

Verslo atstovai kaip trukdį įvardija ir aplinkosauginius reguliavimus

Savo ruožtu Pramoginių laivų asociacijos atstovas A. Jaškevičius teigia, kad verslas yra pajėgus investuoti. Vis dėlto, anot jo, labai daug kliūčių, ypač „Natura 2000“ teritorijose, yra susijusios su aplinkosauginiais reikalavimais.

„Dažnu atveju verslas tiesiog nuleidžia rankas ir investuoja ten, kur yra greitesnė grąža. (...). Turime Svencelės pavyzdį, kur verslas investavo ir atidarė naują prieplauką. Žinome, per kokį sunkų kelią jis perėjo, kad ten viskas atsirastų“, – pasakoja diskusijos dalyvis.

V. Pranskevičius vėlgi antrina A. Jaškevičiui, pabrėždamas, kad aplinkosauga su verslu neina koja kojon.

„Stovi kateris, kurio gale – 150 arklio galių variklis. Jam galioja tokie patys ribojimai, kaip ir laivui su 25 arklio galių varikliu. Jeigu Google paieškoje pažiūrėtume, kur Lietuvoje galime su juo plaukioti, pamatytume 53 vandens telkinius. Tai atrodo džiugiai. Tačiau išfiltravus vietas, kuriose yra valčių įleidimo vietų, pasirinkimas sumažėja iki 32. Jeigu dar įvertiname valčių nuleidimo vietos būklę, kai saugiai galima nuleisti laivą, skaičius sumažėja dvigubai“, – teigia pašnekovas.

„Aplinkosauga mūsų neremia. (...). Aplinkos ministerija šiuo klausimu su mumis nesutaria visiškai – jie daugiau už draudimus ir ribojimus. (...). Ne tokiu keliu einame – švietimu ir licencijavimu, teisėmis, apmokymu, sąmoningumo didinimu turime eiti į priekį“, – įsitikinęs jis.

Ž. Morkvėnas: kai kuriose vietose ne vien gamta yra bėda, bet ir žmonių ramybė

Savo ruožtu Baltijos aplinkos forumo vadovas Ž. Morkvėnas teigia, kad sąmoningumo reikia iš abiejų pusių.

„Ne paslaptis, kad kai kurios ekosistemos yra itin jautrios, tad, pralėkus su motoriniu kateriu, išlakstytų kragų jaunikliai, nukentėtų biologinė įvairovė. Galbūt kai kuriose vietose ne vien gamta yra bėda, bet ir žmonių ramybė“, – įžvalgomis dalijasi Ž. Morkvėnas.

„Jūs minėjote „Natura 2000“ teritorijas. Galiu tik pasakyti, kad šiuo metu vyksta labai konkrečių ir pamatuojamų tikslų identifikavimo procesas, kai galėsime pasakyti, ką konkrečiai ir kokiomis apimtimis saugome kiekvienoje „Natura 2000“ teritorijoje. Tai ir gamtosaugininkams leis kur kas apibrėžčiau įvertinti, ar tam tikra veikla gali turėti neigiamą poveikį tos gamtos vertybėms, ar visgi galima ieškoti suderinamumo. Manau, kad suderinamumų tikrai galima rasti, reikia tik ieškoti ir, matyt, sutikti su tuo, kad ne visur sprendimą rasime. Žmogus visada nori daugiau, tai yra natūralu“, – priduria jis.