Dideliame kaime tik trys šeimos

Kelionė į Gelvonėlių praeitį su Genovaite Petkevičiūte

Ieškodama Gelvonėlių kaimo, pastebėjau Gelvonėlių gatvę. „Pataikiau“, – pamaniau. „Gelvonėliai ne čia, – paaiškino vietinė Genovaitė Petkevičiūtė. – Čia tik gatvė taip pavadinta, kaimas buvo toliau. Jis buvo didelis, gyveno ne tik lietuviai. Gyveno gausi, šešis vaikus auginanti, rusų Ščerbakovų šeima, Parangovų šeima, kurios vėliau nebeliko. Gelvonėliuose šiandien gyvenamos tik trys trobos. Iš Rutkauskų šeimos gyvena tik Irena. Ji šaunuolė, dar ir karvutę laiko. Netušti Mačiuikų namai ir Jurkūnų sodyboje šeimininkauja jų duktė Motiejūnienė. Va kiek beliko iš didelio kaimo, kuriame savo laiku triūsė Jono Petkevičiaus, Šato Berecko, Unčiūrienės, Parangovo, Karčiausko, Mačiuikų, Jurkūnų, Vinciūnų, Rakauskų, Ščerbakovų šeimos. Gražus, klegantis darbštus buvo kaimas. Žinoma, ne vien draugiškai sutardavo, gal pasitaikydavo ir įvairių nesutarimų, pavydo, tačiau vaikams tas nerūpėjo. Mergaitės susirinkdavo Jurkūnų verandoje žaisti, reikėdavo kiaulėms žolės prirauti, mažesniuosius prižiūrėti. Turtingiau gyveno Jurkūnai, jie turėjo netgi bičių avilių, Mačiuikų šeima turtingesnė, tačiau ten buvo gausus būrys vaikų. Paaugę draugiškai keliavo į Šiaulių pradinę mokyklą. Vadovėlių nereikėjo pirkti, jų, nors ir mažai, bet buvo mokyklos bibliotekoje.“

Prisiminimai apie mokyklą

„Pirmoji mano mokytoja Daraškevičiūtė, – pasakoja G. Petkevičiūtė. – Vienu metu, vienoje patalpoje buvo mokomos visos keturios klasės. Vaikai į mokyklą susirinkdavo iš Gelvonėlių, Raistalindžių, Grigiškių, Šiaulių kaimų. Mokytoja tikrindavo vaikų švarą, ypač mergaitės būdavo utelėtos: kasos ilgos, plaukai stori. Po sekmadienio klasėje jausdavosi žibalo kvapas, nes tik tokia priemone kovodavo su utelėmis. Nesiprausę murziai buvo siunčiami į griovį praustis, žinoma, žiemos metu prausimosi „procedūrų“ nebuvo.
Mokėsi per dvidešimt pradinukų. Vaikai buvo pareigingi ir paklusnūs: jei mokytojai reikėdavo pamokų metu nueiti su reikalais į Bagaslaviškio mokyklą, ji palikdavo atsakingu ketvirtoką; mokinukai ramiai tą laiką sėdėdavo suoluose, atlikdami užduotus darbus. Jokių išdykavimų – mokytoja buvo didelis autoritetas. Man mokslai sekėsi puikiai, tačiau ir visi vaikai mokėsi stropiai ir gerai. Mat tuo metu mokyklą lankydavo tik tie vaikai, kurie norėjo mokytis. Šiaulių pradinėje mokykloje ketvirtokams tekdavo laikyti egzaminus, o po to laukė Bagaslaviškio mokykla, vėliau Gelvonų vidurinė mokykla.“
Į Gelvonus Genovaitei tekdavo eiti septynis kilometrus. Rugsėjo, gegužės mėnesiais taip ir keliaudavo, o įsibėgėjus rudens darganoms, žiemos speigams, Genovaitė apsigyvendavo Gelvonuose. O čia besimokančius mokinius kartkartėmis varydavo į miestelio aikštę, kur gulėjo nužudyti kovotojai-partizanai, ir primygtinai aiškindavo, jog taip bus su visais valdžios priešais. O kai nukovė stribą, visa mokykla ėjo į jo laidotuves. Baimės ir dvigubo gyvenimo metai: galva mąsto vienaip, liežuvis kalba kitaip. Baimė lydėjo nuo mažumės.

Per karą rastus daiktus pritaikydavo buityje

Prisimena Genovaitė ir karo trofėjus, kuriais naudojosi: mokyklines priemones nešiojosi kareivių paliktoje metalinėje kulkų dėžutėje. Patogus daiktas buvo toji dėžutė: žiemą atstodavo rogutes važinėjant nuo kalno, o jei įkrisdavo į vandenį, vadovėliai nesušlapdavo, nes buvo itin sandari. Turėjo Genovaitė ir gražią, lengvą, raudoną suknelę. Ji buvo pasiūta iš rasto parašiuto. Sunkūs laikai buvo, medžiagų didelė stoka, ką tik galima buvo panaudoti buičiai, tai ir naudojo.

Petkevičių sodybą aplankydavo vokiečių ir rusų karininkai, stribai

Netoli kaimo, ant kranto, stovėjo rusų armija, neperseniausiai šioje vietoje buvo rasta bomba. Palei kaimą ėjo fronto linija, Petkevičių namas prie vieškelio. Genovaitė prisimena, kai palei jų namą vyko motorizuoti vokiečių kariai. Užsuko vokiečiai pas Petkevičius maisto. Nors tada Genovaitė buvo maža, kad geriau matytų važiuojančius motociklus, užsilipdavo ant lovos, puikiai prisimena, kaip atrodė vokiečių kariai. Graži, tvarkinga apranga. Už gautą maistą atsiskaitė su šeimininkais cigaretėmis ir šokoladu, jo davė ir mažajai stebėtojai. Patys pirmiausia nusiprausė ir tik tada sėdo valgyti.
Atminty išliko ir 1944 metų pirmasis susitikimas su rusų kariais. Tada jau Petkevičiai gyveno „ant sklypų“, turėjo du arklius. Vienas senesnis, o kitas jaunas arkliukas su žvaigžde kaktoje. Sklido gandai, kad reikia slėpti arklius, kiaules. Kaip bebūtų, reikia gyventi. Mama iškepė duonos. Visada kepdavo šešis didelius kepalus, o septintas būdavo mažesnis. Duonele kvepėjo visas namas. Čia ir užėjo apdriskę, apšepę rusai. Nors tėtis mokėjo rusiškai, niekas su juo nekalbėjo, neklausė, neprašė – susirinko visą šviežiai iškeptą duoną nežiūrėdami, kad namie neliko nė kriaukšlelės. Išsivedė ir Petkevičių gražuolį su žvaigžde kaktoje arkliuką. Tėvas iki fronto linijos ėjo arkliuko ieškodamas, o grįžo tuščiomis. Vėliau, jau sovietų laikais, turėjo Petkevičiai kitą arkliuką. O to prireikė stribams. Jie pareikalavo, kad juos Petkevičius nuvežtų į kitą kaimą. Bevežant stribus, o jie visada būdavo ginkluoti, iššovė ginklas, sprogstant sužeidė ne tik tėvą, bet ir visas keturias arklio kojas.
Baisiausia buvo rinkliava. Stribai į nieką neatsižvelgdavo, atėję netgi šaudydavo namuose gąsdindami, kad nušaus, jei negaus privalomo mokesčio. Namie buvo badas. Maistas – duona iš burokų, sumaišytų su pelais. Tėvas mylėjo arklius, prižiūrėdavo juos beveik nieko neuždirbdamas. Kaimas nebuvo vieningas, nors talkindavo vieni kitiems. Petkevičiai jauni būdami buvo išvažiavę į Argentiną, užsidirbę grįžo į Lietuvą, įsigijo žemės, ėmėsi ūkininkauti, tačiau karas, valdžios pasikeitimas sugriovė visas jaunos šeimos viltis. Genovaitės tėtis sakydavo, jog „…parduotų viską, kad tik galėtų įsigyti bilietą visai šeimai išvažiuoti atgal“, o to padaryti nebuvo galima ir teko čia gyventi už geležinės uždangos.

Tyla ir baimė – žmonių ugdymo priemonės

Baimės metai: paskolas iš vargstančių atimdavo gąsdindami pistoletais, vis bijojau, kad gali nušauti tėtį, baimė, kad atims duoną, supratau, kas yra priešai. O kokia įtampa mokykloje, kai per pamokas išsiveda iš klasės draugą, bijai, kad tu gali būti kitas. Baime ugdomas žmogus nepilnavertis, juo lengva manipuliuoti. Daug išgyvenęs tėvas liepė dukrai stoti į komjaunimą. Verkė mergaitės rašydamos pareiškimus, kad priimtų jas į tas garbingas gretas, Genovaitei mokytoja patarė nusisukti į kitą pusę, kad ant pareiškimo neužtikštų ašaros. Kaip reikėjo save versti mokytis TSRS ir TSKP istoriją. Lietuvos istorija tilpo vos dviejuose puslapiuose. „Žinau, ką duoda prievarta, o ką duoda laisvė? Lietuva turi savo garbingą istoriją, ja pagrįstai galime didžiuotis. Deja, pusė galvos buvo ištremta į Sibirą, kita pusė galvos emigravo į Vakarus. Liko kūnas be galvos. Dar ir dabar jaunimas bėga iš namų į užsienį. Kodėl? Jaunimui sudaromos sąlygos čia gyventi ir kurti. Atsigręžkime į savo kraštą, tada neliks nykstančių, tuštėjančių kaimų“, – kalbėjo vokiečių kalbos mokytoja Genovaitė Petkevičiūtė, kuriai teko gyventi sunkiu mūsų šaliai metu, tačiau ilgą laiką gyvenusi ir dirbusi Vilniuje, ji grįžo į savo vaikystės vietas.

G. Petkevičiūtė sutiko ir kitąkart pasidalinti prisiminimais

Gražiai sutvarkyta aplinka, klegantys anūkų balsai išblaškė prisiminimus ir vėl grįžome į dabartį. Dar ne apie viską pasikalbėjome, dar ne visus kaimo žmones prisiminėme, dar susitiksime – taip sutarėme su miela ponia Genovaite.