Dezinformacija, medijos ir visuomenė: ar Lietuvos gyventojai atpažįsta „melagienas“?

Bene populiariausi pastarųjų metų terminai vis dar išlieka dezinformacija, propaganda, retkarčiais pavadinami lietuvišku terminu „melagienos“. Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste netikrų naujienų srautas dar gerokai išaugo, todėl specialistams „išgaudyti“ netikras naujienas tampa nemenku galvos skausmu. Laimė, Lietuva spėjo „įšokti į traukinį“ ir paruošti specialistus, kurie užtikrintai gali užkirsti kelią netikroms naujienoms ir edukuoti tautiečius. Būtent dezinformacijos tema Kaune rugsėjo pabaigoje susirinko padiskutuoti šios srities ekspertai, kuriuos suvienijo „MEDIAWISE“ projektas.

5 šalys tikrino piliečių atsparumą dezinformacijai

Dar 2022 metų pabaigoje penkios šalys – Lietuva, Italija, Ispanija, Graikija ir Kipras susivienijo bendram projektui: apklausti gyventojus ir patikrinti jų atsparumą dezinformacijai.

„MEDIA WISE“ projektas skirtas kovai su netikromis naujienomis, dezinformacija ir kitomis demokratiniams procesams grėsmes keliančiomis poveikio formomis. Projekto tikslas – rinkti informaciją apie media vartojimo įpročius, dalintis gerąja patirtimi, skatinti žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą, mokyti visuomenės narius atpažinti dezinformaciją, įgalinant „naviguoti” šioje sudėtingoje informacinėje realybėje.

„Kad gyventume demokratinėje visuomenėje, mūsų piliečiai turi būti aktyvūs ir įsitraukę. Mes turime tokią galimybę, naudodamiesi skaitmeninėmis technologijomis. Žinoma, technologijos atveria ir kitus, naujus dalykus. Šalia mūsų atsiranda dezinformacija, melagienos. Apie 71 procentas mūsų šalies respondentų teigia, kad su melagienomis susiduria kartą per mėnesį ar dažniau. Kai kalbame apie Europą, 85 procentai respondentų melagienas laiko savo šalies problema. Žinoma, tai kelia grėsmę demokratijai. Statistika tikrai byloja, kad sritis yra svarbi ir turime ką veikti. Žinoma, tai susiję ir su pilietiniu raštingumu, ir su pilietiniu ugdymu“, – sako projekto vadovė Daiva Grikšienė.

Projekto „MEDIAWISE“ uždavinys – įtraukti piliečius, suprasti, kaip jie naudojasi technologijomis, kokiose erdvėse dažniausiai susiduria su melaginga informacija ir kaip ją atpažįsta. Tuo pačiu projektą vykdanti „Nepriklausomų kūrėjų gildija“ siekia pasidalinti gerąja patirtimi ir atkreipti dėmesį į media raštingumą, pilietinį ugdymą, kritinio mąstymo ugdymą.

„Svarbu skatinti žmones kalbėti apie tai, diskutuoti. Projektas yra suskirstytas į dvi kategorijas – vyresnių ir jaunesnių respondentų. Skirtumas tarp kitų Lietuvos ir ES projektų, kad mes bandome žiūrėti į dezinformaciją per kartų ir per lyčių prizmes. Tikslinės auditorijos yra virš 65 metų ir žmonės nuo 18 iki 30 metų. Auditorijos labai skirtingos, bet mūsų tikslas yra atrasti ir bendrus sąlyčio taškus, ir gerąsias patirtis, kurias kiekviena karta turi“, – pasakojo D. Grikšienė.

Lietuva išsiskiria iš kitų šalių

Atliktu tyrimu siekta išsiaiškinti bei analizuoti piliečių požiūrį, įpročius, poreikius ir idėjas apie netikras naujienas internete, ypač atsižvelgiant į pasirodžiusių netikrų naujienų kiekį kalbant apie Covid-19, skiepus ir bendrą informaciją apie pandemiją. Tad vienas klausimų blokas respondentams buvo skirtas būtent tam. Tyrimas rodo, kad Lietuva tiek pandemijos, tiek karo kontekste gerokai skiriasi nuo kitų dalyvaujančių šalių.

„Lietuvos kontekstas labai skiriasi nuo kitų šalių. Pirmiausia dėl mūsų geopolitinės situacijos su didžiąja kaimyne Rusija. Kas liečia propagandą, Lietuvoje pakankamai greitai, lyginant su kitomis ES šalimis, buvo imtasi veiksmų. Propagandai stebėti ir analizuoti 2011 m. buvo įkurtas Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas. 2014 m., po Krymo karo, dezinformacijos srautas sustiprėjo, Lietuva sustiprino kovą su propaganda. Prasidėjus karui Ukrainoje mes iš karto priimame daugybę teisės aktų, stabdomos tam tikrų Rusijos ir Baltarusijos kanalų transliacijos. Pavyzdžiui Vokietijoje kai kurie kanalai vis dar yra transliuojami“, – pasakoja VšĮ „Nepriklausomų kūrėjų gildijos“ direktorė Aušra Vaitkevičienė.

Dauguma projekto apklausoje dalyvavusių asmenų – turintys aukštąjį išsilavinimą. Didžioji dalis respondentų teigia, kad jie visada yra informacijos lauke – vartoja naujienų portalų informaciją, žiūri televiziją, naudojasi socialiniais tinklais. Labiausiai žmones domina Europos ir pasaulio konteksto naujienos, aktualijos, o tik po jų seka pomėgiai, kultūra, menas. Tai taip pat susiję su karu, ekonomine situacija. Pagal respondentų atsakymus, populiariausia socialinė media išlieka feisbuk platforma.

„Tyrimas atskleidė, kad pasitikėjimas žiniasklaida nėra didelis. Žmonės galvoja, kad ir čia jie susiduria su dezinformacija ir dėl to yra atsargūs. Įdomu, kad video turiniu pasitikima labiau, nei kitu turiniu. Daugiau nei pusė respondentų atsakė, kad yra linkę tikrintis informaciją. Taip pat tyrimas atskleidė, kad respondentai mano, jog žiniasklaidos priemonės yra politiškai angažuotos. Būtent todėl žmonės nėra linkę dalintis žiniasklaidos turiniu“, – tyrimo medžiagą apžvelgė A. Vaitkevičienė.

Daugiau nei pusė respondentų teigia, kad asmeniškai su dezinformacija ir melagingomis naujienomis susiduria tik kartais. Nors, pasak A. Vaitkevičienės, reali situacija tikrai nėra tokia – su dezinformacija susiduriame kasdien, tik ne visada ją atpažįstame.

Pagrindinius kriterijus dezinformacijai atpažinti respondentai paminėjo informacijos netikslumą, apeliaciją į emociją, nuorodų trūkumą, perdėtą informaciją, terpės patikimumą, neargumentuotas asociacijas.

„Apibendrinant projektą prieita keletas išvadų. Gyvename informacijos pertekliaus eroje – žmonės informaciją pasiekia įvairiais kanalais. Trečdalis respondentų nežino ir nesupranta, ar turi kontaktų su dezinformacija. Netikrų naujienų plitimui Lietuvoje didelę įtaką daro ir kita aplinkybė – Lietuvai tenka gyventi nuolatinio informacinio karo sąlygomis dėl grėsmės iš kaimyninės Rusijos, dalis vyresnio amžiaus žmonių informaciją skaito rusų kalba. Didžiausia pasitikėjimo premija tenka tradicinei žiniasklaidai – 31% radijui ir 30% televizijai. Pusė Lietuvos auditorijos nežino, kokiais skaitmeniniais ar loginiais įrankiais ir technikomis atpažinti dezinformaciją ir su ja kovoti. Covid-19 pandemija paskatino žmones tobulinti kompiuterinio raštingumo įgūdžius“, – projektą apibendrino „Nepriklausomų kūrėjų gildijos“ vadovė.

Dezinformaciją kurti ir skleisti gana pigu ir paprasta

Po projekto pristatymo savo įžvalgomis ir patirtimis dalijosi dar 9 šios srities ekspertai. Dezinformacijos analizės centro Debunk.org vyriausioji analitikė Laima Venclauskienė atkreipė dėmesį į tai, kad iš tiesų skleisti dezinformaciją nėra brangu, tačiau ją identifikuoti, paneigti ir edukuoti žmones kainuoja žymiai daugiau laiko ir pinigų.

„Dezinformaciją pigu kurti. Taip pat ją lengva platinti dėl paties žmogaus psichologijos, dėl to, kaip mes priimame informaciją, žinoma, ir dėl paties laikmečio. Melo demaskavimas yra sudėtingesnis, užima daugiau laiko. Mes sėdime ir įrodinėjame, kad tai, kas neegzistuoja, iš tiesų neegzistuoja. Kai Kremlius prigamina tūkstančius žinučių, per tą laiką mes galime demaskuoti tiktai vieną. Turinys, kuris yra platinamas dezinformacijoje, dažnai yra ir patrauklesnis gavėjui“, – atskleidė L. Venclauskienė.

Vyr. analitikė paviešino, jog vien per 2022-uosius metus Rusija savo propagandos mašinai skyrė 1,9 milijardo dolerių. Kai paskleisti vieną melagieną nekainuoja nei 200 dolerių, tokių melagingų naujienų kiekis per metus gali būti išties įspūdingas.

Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė priminė ir atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, šalyje draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas, politikos analitikas Dr. Gintautas Mažeikis dalijosi mintimis apie žmonių lūkesčius ir propagandą.

„Geismų industrijos sutampa su media industrijų kompleksais. Geismų mašinos pirmiausia susijusios ne tiek su informacija ir dezinformacija, kiek domėjimusi ir darbu su mūsų geismais, ko mes trokštame. Geismų mašina valdo ir Jus, čia susirinkusius. Jūs trokštate būti teisingais ir protingais. O kitas gali turėti visai kitą žinutę ir geismų principą. Problema atsiranda tokia, kad žmonės nori girdėti ne faktus, o tai, kas patvirtintų jų geismus“, – aiškino Dr. G. Mažeikis.

Vilniaus universiteto docentas Dr. Mantas Martišius kitus ekspertus ir dalyvius supažindino su televizijos vaidmeniu plintant dezinformacijai.

„Televizinis turinys yra kaip vienadieniai drugiai. Pagaminti kainuoja brangiai, ilgai. Parodei ir užmiršai, rodyk naują. Tai tos šalys ir tos televizijos, kurios yra didesnės, jos turi pranašumą prieš visas kitas. Pavyzdžiui Rusija. Čia įvyksta trijų žingsnių programa. Pirmas žingsnis labai paprastas – konsolidavo media erdvę viduje, nes kitų nuomonių, išskyrus Kremliaus, nereikia. Tada metami didžiuliai pinigai. Auditorija Rusijoje atsisėda prie TV ekranų. Tuomet seka antras žingsnis – informacijos eksportas ten, kur yra daug rusiškai suprantančių žmonių. Tai yra buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, nes televizija yra be sienų. Na, ir trečias žingsnis, kadangi televizija keliasi ir į internetą, yra pasiekti ir rusiškai nesuprantančią auditoriją. Gerai, kad ne viskas taip paprasta, antraip stovėtume čia su Krymo vėliavomis. Jau turėdama patirtį, Europa priėmė politinį sprendimą išjungti tam tikrus kanalus“, – įžvalgomis apie televiziją iš šių dienų aktualijas dalijosi M. Martišius.

Žiniasklaida turi atliepti ne užsakovų, o auditorijos interesus

Ekspertų susitikime atskira tema išskirtas ir žurnalistų pasirengimas dirbti konkurencijoje su melo industrija bei jos plėtra. Verslo modelis, kuris dešimtmečius išlaikė žiniasklaidą, žlunga daugelyje pasaulio šalių. Spartūs technologiniai pokyčiai atvėrė naujas, įdomias galimybes žurnalistikai, bet taip pat kelia didelę grėsmę darbo vietoms, darbo sąlygoms ir kokybiškai žurnalistikai. Darbai, kurie kažkada buvo gerai apmokami ir saugūs, vis dažniau pakeičiami nesaugiu darbu, kurio atlyginimas mažas, todėl daugelis yra priversti palikti šią profesiją. Tai ypač skausminga vietinei žiniasklaidai bei žurnalistikai, mažoms visuomenės grupėms skirtai žiniasklaidai.

Pagrindinės naujienų platformos, tokios kaip Facebook ir Google, uždirba milijardus pelno, tačiau moka nedaug mokesčių ir nekuria jokio originalaus naujienų turinio, reikalingo auditorijos informuotumui didinti. Žurnalistikos tikslas galėtų būti suteikti piliečiams informaciją, kurios jiems reikia, kad jie galėtų priimti geriausius įmanomus sprendimus apie savo gyvenimą, bendruomenes, visuomenes ir vyriausybes.

Žurnalistai atlieka svarbų vaidmenį ieškant tiesos ir pranešant apie ją visuomenei. Skaitmeninių naujienų eroje vyksta žiniasklaidos revoliucija, todėl žurnalistika yra ir turi būti dar labiau atliepianti auditorijos, o ne reklamos užsakovų, interesų grupių ar galingų žaidėjų interesams. Atkreiptas dėmesys, kad jei kuriama tvari ir dezinformacijai atspari visuomenė, tuomet ir žurnalistika turi judėti tokia kryptimi. Svarbu visiems žurnalistams ir žiniasklaidai, kurti tvarią žurnalistikos ateitį, išlaikant pagrindinius principus: redakcinė laisvė, nepriklausomybė, visuomenės interesas, etiškas turinys.

Kokybiškos žurnalistikos vaidmuo didėja, nors tokia žurnalistika ir negali pasigirti dideliu auditorijos dėmesiu. Netikros naujienos turi įtakos žmonių supratimui apie tikrovę ir gali turėti įtakos viskam – nuo rinkimų rezultatų iki klimato kaitos iniciatyvų. Žurnalistai gali ir turi padėti visuomenei naršyti sudėtingame ir nuolat besikeičiančiame naujienų kraštovaizdyje, teikdami tiesą ir etiškus pranešimus užtikrindami temų darbotvarkę ir taip informuodami visuomenę.

Ekspertai išskyrė rekomendacijas

„MEDIAWISE“ – tęstinis projektas, todėl Lietuvos ekspertai išgrynino veiklos gaires ir rekomendacijas, kuriomis vėliau dalinsis su kitų šalių ekspertais.

Buvo prieita išvados, kad teisiniai dezinformacijos vertinimo ir užkardymo instrumentai turi būti tobulinami atsižvelgus į technologinę pažangą ir kylančias naujas grėsmes, tačiau šie instrumentai nėra pagrindinis kovos įrankis konkrečiose šalyse, nes tarptautinė teisė ir susitikimai kol kas nėra sinchronizuoti ir vienodai taikomi.

Ekspertai nutarė, jog dėmesys masinei auditorijai ir jos pasiekimui kovoje dėl dėmesio ar reklamos užsakymų neturi dominuoti ar tapti vieninteliu prioritetu nei politikams, nei žiniasklaidos ar žurnalistų bendruomenei, nei kitiems visuomenės žaidėjams, o socialiai, kalbiškai, geografiškai ar kitaip atskirtai auditorijai turi būti rodomas dėmesys bei dialogo formų paieška. Skirtingos auditorijos neturėtų būti išstumtos ir užsisklęsti informaciniuose getuose, o bendros sprendimų paieškos platformos turi tapti norma.

Medijų raštingumo, melo demaskavimo ar informacinio raštingumo programos turi iš pilotinių projektų ar bandomųjų projektų tapti integralia švietimo sistemos ir mokymosi visą gyvenimą programų dalimi, atliepiant auditorijos poreikius ir numatant jų ypatumus.

Valstybės visuomenės informavimo politika turi numatyti efektyvius mechanizmus vietinės ar specialiuosius poreikius tenkinančios, nišinės žiniasklaidos veiklos reguliavimui, valstybės finansinės paramos paskirstymą technologiniam ar kitokiam prisitaikymui prie rinkos pokyčių. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas nors ir santykinai mažoms socialinės, kalbinės atskirties grupėms ir auditorijoms.

Taip pat prieita bendros nuomonės, kad akademiniai visuomenės socialinių procesų tyrinėjimai akademinės bendruomenėse ir NVO projektuose turi ieškoti naujų sąveikų su žiniasklaidos priemonėmis, tačiau dar svarbesnė tampa viešoji politika ir demokratinių rinkimų procesas, užtikrinantis visuomenės įtrauktį dėl svarbiausių temų ir problemų diskusijų.