De­vy­nio­li­kos as­me­nų šei­my­na – ne­be be­na­miai

Be­na­mių kai­mu va­din­ti Do­mei­kiai, esan­tys Jo­niš­kio ra­jo­ne, at­gims­ta nau­jam gy­ve­ni­mui. Kar­tu su juo nau­ją gy­ve­ni­mo eta­pą pra­de­da ir jo gy­ven­to­jai, at­ra­dę ato­kia­me vien­kie­my­je na­mus ir ra­mią kas­die­ny­bę. Čia kiek­vie­nas tu­ri sa­vo nuo­puo­lio ir pa­ki­li­mo is­to­ri­ją.

Suspėję įšokti į nutolstantį gyvenimo traukinį

Kelionė į Domeikius tęsiasi duobėtu, slidžiu žvyrkeliu. Atrodo, kad ten retai įkeliama žmogaus koja. Aplink baltuoja laukai ir kur ne kur – tuščios, seniai namų židinio nešildomos sodybos.

Šalia žvyrkelio lentelė – „Domeikių 28“. Čia beveik prieš aštuonetą metų labdaros ir paramos fondo „Prieglobstis“ įkūrėjo Mindaugo Palionio ir žagariečio Žydrūno Pranciulio iniciatyva senos sodybos gyvenamasis pastatas pradėjo keisti veidą bei savo paskirtį. Vyrai nusprendė, kad apleistoje vienkiemio sodyboje galėtų gyventi į priklausomybes linkę asmenys, kuriems sunku adaptuotis visuomenėje, grįžus iš reabilitacijos centro ir bandant pradėti kitokį – blaivų gyvenimą.

Nupirkus pastatus, prasidėjo savarankiškų gyvenimo namų kūrimo etapas. Ž. Pranciulis kartu su šeima ir pirmaisiais gyventojais atstatinėjo seną pastatą, bandė jį kiek įmanoma sutvarkyti. Sodybai suteiktas „Tėvo namų“ vardas.

„Tai vieta, kurioje glaudžiasi namų netekę, visuomenėje nesugebantys adaptuotis žmonės, kažkada turėję įvairių priklausomybių. Daugeliui iš jų, ko gero, likimas suteikė paskutinį šansą įšokti į nutolstantį gyvenimo traukinį. Tuos žmones drąsiai vadinu didvyriais, nes jie rado noro ir jėgų pakeisti savo gyvenimą iš esmės“, – sako Ž. Pranciulis.

Vieni Domeikius atrado patys, kitus kažkas atvedė. Nors gyventojų patirtys skirtingos, tikslas vienas – išlipti iš gyvenimo duobės dugno, į kurį juos atvedė alkoholis ar narkotikai. Čia gyvena žmonės iš Vilniaus, Kauno, Naujosios Akmenės, Kretingos, Joniškio, Plungės, Panevėžio, Kuršėnų.

„Tėvo namai“ Lietuvoje rėmėjų neturi. Juos kartais remia suomiai, norvegai, yra žmonių, kurie atiduoda nebenaudojamus baldus, atveža rūbų. Šiuo metu žagariečio Žydrūno artimiausi planai – įrengti šalia gyvenamojo namo esančiame pastate poilsio, laisvalaikio erdvę gyventojams. Darbų numatyta daug, bėda – lėšų trūkumas.

Laisvėje prisitaikyti nemoka

62-ejų Kęstutis apie savo gyvenimą daug smulkmenų neatskleidžia. Tik sako, kad matęs visko ir kitiems geriau apie jo praeitį nežinoti. Vyras užaugo viename iš Kauno miesto gyvenamųjų kvartalų, kuriuose vogti ar daryti kitus nusikaltimus buvo garbės reikalas. Visi įvykdyti nusikaltimai tarsi suteikdavo svarų statusą bendruomenėje.

Pavasarį sueis 4 metai, kai Kęstutis, paklausęs gydytojos rekomendacijų, paskambino Ž. Pranciuliui ir paprašė pagalbos. „Atvykau čia, buvau „mandras“, visas pasaulis ir aplinkiniai atrodė priešiški. Niekas su manimi nesusikalbėjo“, – prisimena pašnekovas.

Anot jo, dabar jau ir juokas ima, kai save prisimena tokį, su kuriuo bendros kalbos nerado niekas. Gyvenant laikinojoje sostinėje, vyrui teko daug kur dirbti. Jo rankose – ne vieną kvalifikaciją įrodantys pažymėjimai: elektrikas, vairuotojas, siuvėjas, tekintojas, suvirintojas.

Vyro biografijoje – ir teistumai bei ilgi metai nelaisvėje. „Pusė Baudžiamojo kodekso“, – šypsosi kaunietis. Vyras neslepia, kad daugelį metų buvo priklausomas ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo narkotikų. Jo teigimu, narkotikai taip lengvai nepasiekiami, kaip alkoholis.

„Iš mano buvusios gaujos jau nė vieno nebėra gyvo. Likau tik aš“, – susimąsto Kęstutis. Bet tuoj pat šelmiškai šypteli: „Na, jei parduotuvėje pažvelgčiau į lentynas, prikrautas alkoholinių gėrimų, man būtų sunku atsispirti.“

Nors Kauno rajone Kęstutis turi butą, tačiau palikti Domeikių neketina. Vyras atviras – laisvė gali pražudyti. Pagundų daug, o jėgų kartais nepakanka.

Nenori palikti namų

Dabar namuose gyvena 19 asmenų, iš jų – penkios moterys. Viena jų sutinka pasikalbėti. „Zina aš“, – prisistato moteris. Ji nedrąsi, vis nusuka žvilgsnį į šoną. Į Domeikių kaime esančius „Tėvo namus“ anksčiau ligoninės sanitare dirbusi moteris atvyko iš Naujosios Akmenės. Po skyrybų su vyru jos gyvenimas tarsi apsivertė aukštyn kojomis ir ji net nepajuto, kaip pradėjo grimzti duobėn.

Pašnekovė prisipažįsta, kad vienos „linksmybių“ dienos nepakakdavo, per mėnesį vos keletą blaivių dienų būtų buvę galima pažymėti kalendoriuje. Vienturtė dukra kurį laiką gyveno pas tėvą, buvusį Zinos sutuoktinį.

Akmeniškė, būdama reabilitacijos centre, bandė versti naują gyvenimo lapą, tačiau nesisekė. Zinai centro taisyklės buvo per griežtos – rūkymas, kaip ir alkoholis, buvo draudžiamas. Iš reabilitacijos centro moteris atvyko į Joniškio rajone įsikūrusius „Tėvo namus“, iš kurių kartą pabėgo. Niekur toli neiškeliavo – laisvės skonis nuvedė iki Naujosios Akmenės, tačiau greitai iš ten vėl teko grįžti į Domeikius.

Kalba pasisuka apie artėjančių žiemos švenčių laukimą ir adventą. Pašnekovė susimąsto ir pravirksta: „Noras vienas – nenoriu iš čia išeiti, o praeities nenoriu prisiminti.“

Zina dabar turi namus, lovą, dažnai mėgaujasi kapučino kava, nors prisimena, kad kadaise teko miegoti apleistuose pastatuose, kuriuose nė iš tolo nedvelkė namų šiluma. Ji mėgsta keliauti, kartu su likimo draugais ir „globėju“ Ž. Pranciuliu lankėsi Taline, Ventspilyje, pabuvojo prie jūros. „Jei dabar kas kur vežtų, tuoj pat važiuočiau“, – pralinksmėja moteris, prisiminusi kelionių įspūdžius.

„Tėvo namuose“ – laimingos meilės istorija

Prie stalo prisėda 55-erių Sigitas. Visi jį vadina Sigučiu. Tai žmogus, kuris nuolat sukasi virtuvėje ir gamina visiems valgį. Sekmadienio pietums – cepelinai.

Į Joniškio r. vyras atvyko iš Naujosios Akmenės. Po skyrybų su žmona prasidėjo didysis nuopuolis – butas virto landyne, visi daiktai parduoti. Galiausiai jaunuoliai žiauriai sumušė. Apie tai primena likę randai ant veido.

„Gatvėje gyvenau keletą metų, už butelį draugai suteikdavo nakvynę, bet jei neturi butelio – nėra ir nakvynės. Kartą prarijau adatas. Ne dėl to, kad save žaloti troškau, o tam, kad papulčiau ligoninėn. Ten šilta ir lova yra. Vogdavau, nes žinodavau, kad uždarys ir man neteks šalti gatvėje“, – su siaubu savo praeitį prisimena vyras.

Pašnekovas neslepia, kad vieną dieną palūžo ir nusprendė pasitraukti iš gyvenimo, tačiau Sigito likimo knygoje tuo metu dar nebuvo padėtas taškas – lemtingą akimirką nutrūko virvė. Po to karto daugiau nebandė prieš save pakelti rankos.

Ž. Pranciulis šypsosi, prisiminęs, ką kalbėjo Sigutis, atvykęs į Domeikius. Jo tikslas buvo susirasti gyvenimo partnerę. Tačiau ne bet kokios gyvenimo draugės vyras ieškojo – ji turėjo būti dailios figūros, jauna, graži. Sigučio žodžiais tariant, manekenė.

2019-aisiais Sigitas vedė savo likimo draugę, kurią sutiko „Tėvo namuose“. „Mano žmonai – 62-eji ir ji ne manekenė. Man su ja buvo labai gera bendrauti, būti kartu, leisti laiką ir mes susituokėme. Supratau, kad ne grožio reikia, o žmogaus“, – atvirauja vyras.

Augina daržoves

Kieme lojantys keturkojai, namuose – keletas murklių. „Visi tokie pat kaip ir šių namų gyventojai – atėję ieškoti prieglobsčio ir šilumos“, – sako socialinis darbuotojas Žydrūnas. Tvarte – triušiai, anksčiau ūkyje būta ir ožkų. Yra ir gabalėlis žemės, tik sveikata gyventojų jau ne geležinė. Visi, kurie tik gali, sukasi prie ūkio darbų – sodina, ravi daržus, šeria triušius, gamina maistą visai šeimynai. Gyventojai augina daržovių, melisų, čiobrelių, kitų prieskoninių augalų. Kviečia vasarą užsukti – nori būtinai jais pavaišinti.

19 asmenų šeimyna laukia artėjančių švenčių. Tą laukimą iliustruoja kryželis ant stalo, prie kurio sėdasi likimo broliai ir seserys, ir ant sienos kabantis paveikslas, kuriame – Paskutinės vakarienės fragmentas. Jie kaip niekas kitas žino, kad susimąstyti padeda ne pamokslai, o tikros istorijos, priverčiančios surasti jėgų keisti gyvenimą.