Devyniasdešimt penktųjų gimimo metinių proga pagerbtas Dzūkijos partizanas Juozas Jakavonis–Tigras

Mažučiame Kasčiūnų kaime, pušynais apsisiautusioje gražioje dzūkiškoje sodyboje ant Merkio kranto gyvena ir šio krašto pokario laisvės kovų istoriją liudija nuostabus žmogus – paskutinis likęs gyvas Varėnos krašto partizanas Juozas Jakavonis-Tigras.

Šioje sodyboje 1945 metais buvo įrengta pirmoji Pietų Lietuvos vadų Adolfo Ramanausko-Vanago ir Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vadavietė, buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Juozas Jakavonis šią vadavietę atstatė, ir nuolat ją lankantiems žmonėms nepailsdamas pasakoja, kokia sunki ir tuo pačiu kokia prasminga iš tiesų buvo partizanų kova už Lietuvos laisvę. Šioje sodyboje lankosi ir apie pokario laisvės kovas iš gyvo partizano lūpų trokšta išgirsti žmonės iš viso pasaulio. Joje simboliniai laiko tiltai tarsi sujungia praeitį ir dabartį, o čia pabuvę tarsi išklausome skaudžios pokario Lietuvos istorijos pamoką.

Gražios sukakties proga J. Jakavonį–Tigrą pasveikino daug garbių svečių. LR krašto apsaugos ministro patarėjas, pulkininkas leitenantas Aurelijus Motiejūnas, įteikdamas ministro Raimundo Karoblio sveikinimą ir dėkodamas jubiliatui už gyvąsias Lietuvos istorijos pamokas, pažymėjo, jog jis yra kovotojo pavyzdys visiems mūsų šalies kariūnams. J. Jakavonį–Tigrą pagerbė ir dovanų įteikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinis direktorius Adas Jakubauskas.JJubiliatą pasveikinęs ir gerbiamam Juozui už meilę savo krašto istorijai ir laisvės kovoms padėkojęs bei stiprios sveikatos ir optimizmo linkėjęs Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta prisiminė Atgimimo pradžią, kai susipažino su J. Jakavoniu, ir tai, kad renkantiems medžiagą apie Lietuvos pokarį šis žmogus buvo tikras atradimas. Nes jis ne tik matė partizanus, bet ir bendravo su jais, ir viename bunkeryje buvo. Meras pažymėjo, jog Juozo Jakavonio pastangomis atstatytas bunkeris yra dar vienas liudijimas apie pokario partizanines kovas.

Daug sveikatos ir giedrų dienų linkėjo Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas Gediminas Reutas bei daugelis kitų sveikintojų.

Jautrų video sveikinimą atsiuntė J. Jakavonio šeimos bičiulė, Lietuvos garbės konsulo Ročesteryje Rimo Česonio dukra Jolanda Česonis.

Nuostabias patriotines dainas gerbiamam Juozui dovanojo pasveikinti ir pagerbti jo atvykę operos solistai Liudas Mikalauskas ir Egidijus Bavikinas. Jubiliatas su Liudu Mikalausku kartu padainavo partizanų dainą, kurią jis dainuodavo kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu. Šią dainą jie abu dainavo prieš keletą metų Amerikoje, Ročesterio mieste, Partizanų pagerbimo šventėje akomponuojant Lapenrantos miesto (Suomija) simfoninio orkestro vadovui Vytautui Lukošiui.

Jautriomis melodijomis jubiliatą pasveikino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.

Sveikinimų savo jubiliejaus šventėje sulaukęs Juozas Jakavonis buvo kaip visada linksmas ir guvus, iš atminties atplukdė ir noriai pasakojo daugybę kartų į jo sodybą užklystantiems žmonėms pasakotus faktus ir išgyvenimus, dalinosi prisiminimais, rodė ant Merkio kranto atstatytą bunkerį, kuriame – partizanų gyvenimo liudytojai: kryžius, žvakė, rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, „Laisvės varpo“ laikraščiai, indai, iš kurių valgė čia gyvenusieji.

Juozas Jakavonis gimė 1925 m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime. Būdamas 20 metų jaunuolis, jis su kitais partizanais savo tėvų kieme 1945 m. įrengė bunkerį, kuris 1945–1946 m. tapo Pietų Lietuvos partizanų vadų vadaviete. Bunkeryje gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai J. Vitkus – Kazimieraitis ir A. Ramanauskas – Vanagas. Kaip ryšininkas, J. Jakavonis dar platino ir pogrindinę spaudą, nes bunkeryje buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. 1946 m. gruodžio 8 d. nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo enkavedistų sučiuptas. Jis išlaikė nežmoniškus kankinimus ir akistatas Merkinės, Varėnos, Vilniaus (Lukiškių) NKVD rūsiuose ir tardytojų kabinetuose, tačiau neišdavė nė vieno, kuriuos akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai. Bolševikinis karo tribunolas („trojka“) J. Jakavonį nuteisė Sibiro kalėjimams-lageriams ir tremčiai, kur jis praleido savo jaunystę – nuo 1946 iki 1959 metų. Dirbo Kolymos vario ir kitose kasyklose. Gyvas išliko tik dėl įgimto optimizmo ir meilės žmonėms, kurie jam atsakydavo tuo pačiu. Grįžus į Lietuvą, į gimtąjį Kasčiūnų kaimą, jo laukė vietinės valdžios atšiaurumas, buvo sunku Lietuvoje prisiregistruoti, negavo darbo, tad iš pradžių teko dirbti Baltarusijoje. Bet visus gyvenimo smūgius priimdavo giedra dvasia, su šypsena ir pasikliovimu Aukščiausiojo pagalba. Dalydavosi su kitais viskuo, ką pats turėjo. Buvo darbštus, kuklus ir paslaugus. Jis su žmona Zose išaugino dvi dukras –Angelę ir Birutę, turi tris vaikaičius. Praėjusių metų rudenį po sunkios ligos žmona iškeliavo į Amžinybę.

Juozas Jakavonis–Tigras, kalbėdamas apie patirtus išbandymus, sako, jog norint išgyventi, reikėjo turėt tris bruožus – humoro jausmą, dainą ir viltį, kad grįš į Lietuvą ir visą gyvenimą paaukos, pasakodamas Lietuvos pokario istoriją.

1994 metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga J. Jakavonį apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi, 1995 metais Tautos fondas (JAV) įteikė padėką už gyvosios istorijos paliudijimus. 1998-aisiais Prezidento V. Adamkaus dekretu jam įteiktas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas ir tais pačiais metais įteikta padėka už nuopelnus Lietuvai. 2000 metais iš Prezidento V. Adamkaus jis gavo Lietuvos kariuomenės kūrėjo medalį, 1999 metais suteiktas Alytaus A. Ramanausko-Vanago gimnazijos Garbės nario vardas. Nuo 2015 m. lapkričio 15 d. išrinktas seniausios lietuvių studentų organizacijos Neo-Lithuania („Naujoji Lietuva“) Garbės nariu, 2018 metais jis pagerbtas Varėnos rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Varėnos kraštui“.

2005 m. Juozas Jakavonis išleido prisiminimų knygą „Šalia mirties“. Su viltimi, kad perskaitę ją žmonės, ypač jaunimas, suvoks, kokia yra didelė Nepriklausomybės kaina.

Jis, nepaisydamas garbaus amžiaus ir nestiprios sveikatos, nuo pavasario iki rudens širdingai sutinka kiekvieną lankytoją, o jų būna beveik kasdien, ypač vasarą. Žmonės atvyksta net iš tolimų šalių pamatyti vienkiemio, bunkerio ir jo saugotojo – partizano Juozo Jakavonio–Tigro. Čia lankosi moksleiviai su savo mokytojais iš visos Lietuvos. Taip pat dar gyvi likę partizanai… Kasčiūnų vienkiemį suranda istorikai ir filmų apie partizaninį pasipriešinimą kūrėjai – iš Lietuvos, Amerikos, Gruzijos, Vokietijos… Jį kalbina lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis, nes pasaulyje didėja susidomėjimas pokario Lietuvos ginkluota rezistencija, kuri padėjo mūsų Tėvynei pirmajai iš visų „broliškų“ respublikų išsivaduoti iš sovietų okupacijos 1989–1991 metais ir sužavėti pasaulį savo laisvės dvasia…

Dukra Angelė, pasakodama apie tėvelį, pažymi: „Būtent dėl šios priežasties, kad šeimoje jis buvo tik vienas sūnus, tėvai neišleido jo į Ameriką pas tetą… Gal tėtis būtų buvęs žymus gydytojas, nebūtų patyręs enkavedistų, kankinimų, bado, Sibiro kalėjimų… Tėtis buvo labai gabus mokinys, už gerą mokymąsi baigęs keturis skyrius jis gavo tuometinio švietimo ministro padėką už gerą mokymąsi…“. Bet Amerikoje jis vis dėl to pabuvojo. Tiesa, po daugybės metų – 2018– aisiais ir lankėsi kartu su dukra Angele. Ten jis buvo pakviestas kaip ypatingas svečias į Partizanų pagerbimo šventę ir kurios metu įvyko daug įsimintinų renginių ir susitikimų. Juozas Jakavonis susitiko su Nijole Bražėnaite -Lukšiene – partizano Juozo Lukšos–Daumanto našle. Jo metu išskirtinės asmenybės dalijosi laisvės kovų prisiminimais, kalbėjo apie kovotojų atminties įamžinimą. Juozui Jakavoniui teko duoti interviu „Amerikos balsui“ bei apsilankyti Baltuosiuose rūmuose. „Buvo labia jaudinanti akimirka, kai atėjome prie krikšto mamytės, tetos Elžbietos, jos vyro Miko bei dviejų sūnų Joseph ir Walter kapo. Teta su Walter buvo atvažiavusi į Lietuvą ir labia norėjo, kad kai man bus aštuoniolika metų, atvažiuotau Amerikon ir taptau kunigu. Deja, prasidėjo karas ir aš tapau partizanu, o vėliau kalėjau rusijos kalėjimuose. Joseph buvo garsus gydytojas. Walter buvo vaistininkas. Gaila, kad po kalėjimų buvau sekamas, užtat nutrūko visi ryšiai su giminaičiais. Liko tik keletas nuotraukų, kurias mano močiutė parsivežė iš Amerikos 1938 metais“.

Juozo Jakavonio lūpomis oriai ir pagarbiai tariami žodžiai apie Lietuvos nepriklausomybės siekį, apie pokario laisvės kovas, partizanų vadus ir jų idealus, apie šventą partizanų priesaiką iki galo nepasiduoti, apie jaunystės draugus ir kaimynus, kuriems amžinojo poilsio vieta tapo Dzūkijos miškas, taip pat yra gyva istorija. Ir pagarbi atmintis tiems, kurie garbingai žuvo taip ir nesulaukę Lietuvos nepriklausomybės. Dzūkijos miškuose žuvusio partizano jau į amžinybę išėjęs sūnus, poetas ir skulptorius Albertas Belevičius rašė: „Mylėk mus, Lietuva! Dar skaudūs lietūs dulkia, dar aidi žemėj tų dienų audra. Mes čia gyvi, mes nepavirsim dulkėm. Už laisvę žuvusiems mirties nėra…“.

Juozas Jakavonis, savo skaudžia gyvenimo patirtimi įrodė, jog yra tikras savo krašto, savo Tėvynės patriotas bei pasiaukojančio, doro, begalinę ištvermę ir kitas dvasines vertybes turinčio žmogaus pavyzdys. Jis yra didelis autoritetas mums visiems, tęsiantiems pradėtus kovų už mūsų tautos Nepriklausomybę darbus ir toliau kuriantiems nepriklausomą Lietuvą.