Devintas laimingo žvejo po kepenų transplantacijos gimtadienis

64 metų vilnietis Stasys Bareikis, kaip ir visi žmonės po organų transplantacijos, kasmet mini ne vieną, o du gimtadienius. Tikrasis vyro gimtadienis – rugpjūtį, o antrasis – pavasarį. Šis pavasaris buvo jau devintas, kai Stasiui persodintos donoro kepenys, ir vyras gali mėgautis dovanoto gyvenimo teikiamais malonumais.

Grėsminga diagnozė – lemtingo atsitiktinumo dėka

Apie tai, kad kažkas negerai su kepenimis, Stasys 2008-aisiais sužinojo tiktai laimingo atsitiktinumo dėka – kai, susirgusiam plaučių uždegimu, jam buvo atlikti tyrimai. Tuomet gydytojai atkreipė dėmesį į, Stasio žodžiais, „baltas dėmeles ant kepenų“ – pasiūlė išsigydyti plaučius ir eiti tirtis kepenų. Gavęs siuntimą atlikti tyrimus, vyras atvyko į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas (tuo metu – Santariškių klinikas). Čia jam buvo atliktas kepenų biopsijos tyrimas.

„Kai buvo gautas atsakymas, gydytojai pasakė: „Nenorime liūdinti, bet jums – kepenų vėžys. Operuojant jo nebūtų įmanoma pašalinti, nes būtų pažeisti kiti gyvybiškai svarbūs organai. Išeitis tėra vienintelė – kepenų transplantacija. Ar sutinkate?“ – aplinkybes, kada išgirdo lemtingą diagnozę, prisimena Stasys. – O kas gi man beliko? Žinoma, kad sutikau“.

„Keistas sutapimas, bet ką tik buvau spaudoje skaitęs apie Santaros klinikų gydytojų atliekamas kepenų transplantacijas – ir staiga pačiam šitokios transplantacijos prireikė!“ – lemtingą sutapimą, kurių jo gyvenime, pasirodo, buvo ne vienas, prisimena vyras.

Jis iki šiol džiaugiasi, kad grėsmingą ligą gydytojams pavyko pastebėti visai atsitiktinai: tuomet nieko blogo nejautė – nieko, kas leistų įtarti į kepenis įsimetusį vėžį. „Jei ne tas tyrimas, manęs jau nebūtų. Vėžys būtų persimetęs į kitus organus, ir būtų viskas“, – neabejoja pašnekovas.

Vietoj žvejybos – į operacinę

Savojo kepenų donoro Stasys laukė beveik metus. Per tą laiką, kad liga neprogresuotų, jis laikėsi specialios dietos, o kad vėžys neplistų į kitus organus – buvo taikoma chemoterapija. „Tą chemiją gydytojai leido į patį auglį ir, prisimenu, kalbėjo, kad auglys nuo jos net sumažėjo“, – pasakoja Stasys.

Kol laukė transplantacijos, vyrą aplankydavo visokios mintys. „Juk transplantacija – tai nežinia, o ypač – kai tokios operacijos lauki pirmą kartą. Tai laukdavau to donoro, tai susimąstydavau – o kas man bus, ar nubusiu po operacijos? Ir skausmo bijojau, ir baimės, kad po operacijos galiu ir neatsikelti, buvo. Nors žmona Nijolė labiau už mane pergyveno“, – prisimena Stasys.

Jis – prisiekęs grybautojas ir žvejys, didžiausią laimę su žmona randantis ne bute Vilniuje, o nuosavoje sodyboje. Pomėgis laiką leisti gamtos prieglobstyje, neužsidaryti tarp kambario sienų Stasį gelbėjo, padėjo atsipalaiduoti ir tuomet, kai laukė transplantacijos.

„Žvejoti pradėjau, vos tik išmokau vaikščioti“, – apie aistringą pomėgį pasakoja ežeringame Molėtų krašte augęs Stasys. Jis didžiuodamasis pasakoja kartą Dzūkijoje, Lavyso ežere, pagavęs iki šiol didžiausią savo laimikį – 13 kilogramų 800 gramų svėrusią lydeką. Nors ir didžiulė buvo žuvis, bet, sako, labai skani buvo kepta. O jos galvą Stasys pasiliko kaip trofėjų – o kaip gi kam nors kitaip įrodysi, kokia didelė sėkmė buvo aplankiusi? Kitas įsimintinas Stasio laimikis žvejyboje – daugiau kaip tris kilogramus svėręs karšis.

Todėl nekeista, kad ne kur nors kitur, o būtent į žvejybą, jis buvo susiruošęs ir tądien, kai, nors ir lauktai, bet netikėtai atsirado jam tinkamas kepenų donoras. „Tą 2009 metų pavasario dieną buvau suplanavęs nuo Palangos tilto žvejoti vėjažuves. Netikėtas gydytojų skambutis visą žvejybą sutrukdė! Bet nieko, nesigailiu – vėliau atsigriebiau“, – juokaudamas prisimena Stasys.

Sulaukus skambučio, Stasiui teko greitai susiruošti ir vykti nebe į žvejybą, o į Santaros klinikas. O čia gydytojai pasakė, kad transplantacija bus atliekama rytojaus rytą – ir paguldė Stasį į ligoninę laukti rytojaus. „Kad labai nepergyvenčiau per naktį, paprašiau migdomųjų. Ramiai išmiegojau – nebuvo kada išsigąsti. O po transplantacijos gal man kokių linksminamųjų vaistų davė, ar ko – taip gerai jaučiausi, kad jau po trijų dienų namo prašiausi“, – devynerių metų įvykius kaip dabar prisimena Stasys.

Buvo perpiltas hepatitu užkrėstas kraujas

Kas atsitiko, kad sveikata nesiskundusiam Stasiui prireikė transplantuoti donoro kepenis? Stasys neabejoja, kad dėl to „kalta“ daugiau kaip prieš tris dešimtmečius nutikusi didžiulė nelaimė, kai tėviškėje pjaudamas malkas, iki alkūnės nusipjovė dešinę ranką. Trauma buvo labai rimta – nupjautą ranką prilaikė tiktai oda. Kraujais plūstantis, šoko ištiktas, tačiau, laimei, sąmonės nepraradęs Stasys buvo skubiai nugabentas į artimiausią rajoninę ligoninę. Tačiau ten gydytojai padėti mažai kuo galėjo – būtų tekę pjūklo sumaitotą ranką amputuoti, ir tiek.

„Tačiau ir tąkart lyg tyčia prisiminiau neseniai skaitęs apie Vilniaus mikrochirurgų pasiekimus – kad sėkmingai prisiūna nutrauktas galūnes. Paprašiau, kad mane skubiai į Vilnių pas Kęstutį Vitkų ir Juozą Oleką vežtų. Rajoninėje ligoninėje tik suleido vaistų nuo stabligės, sutvarstė ranką – ir jau po poros valandų buvau pas Vilniaus mikrochirurgus“, – lemtingas akimirkas iki operacijos prisimena Stasys.

Mikrochirurginė operacija pavyko – prisiūta ranka prigijo, Stasys ją puikiai valdo. Tačiau traumos metu vyras neteko labai daug kraujo, todėl jam buvo perpiltas donorinis kraujas. Bet tuomet, sovietmečiu, galimybės visapusiškai ištirti donorų kraują, kokia yra dabar, dar nebuvo – ir Stasiui, deja, buvo perpiltas hepatitu sergančio žmogaus kraujas. „Tas hepatitinis kraujas metams bėgant ir „suėdė“ mano kepenis“, – atsidūsta Stasys. Hepatitą jam teko gydytis ir po transplantacijos – nors buvo persodintos donoro kepenys, Stasio kraujyje tebetūnojo šios ligos virusas.

„Gydytojai parinko tinkamus vaistus ir išrašė į namus, paliepę namuose juos švirkštis į raumenis. Prigrasino, kad šitie vaistai – labai skausmingi, todėl iš karto reikia pasiruošti ir nuskausminamųjų. Na ką – atsiguliau, jau net pasiruošiau numirti – tiek mane prigąsdino, kaip bus baisu, sunku. Sušvirkštė man tuos vaistus – guliu, laukiu, kas bus. Mirties, suprask, laukiu. Bet gal mano organizmas kitoks? Kaip atsiguliau, taip ir atsikėliau be jokių skausmų“, – pasakoja humoro jausmo nestokojantis Stasys.

Ir juokaudamas priduria, kad po šitiekos lemtingų sutapimų dabar jau bijo skaityti apie medicinos pasiekimus – kad ir vėl jų pačiam netektų išmėginti.

Gydytojai tapo artimesni už gimines

Tačiau kas buvo – nebepakeisi. Stasys džiaugiasi gera sveikata, geria imunosupresinius vaistus, padedančius išvengti donorinio organo atmetimo, ir maždaug kas pusmetį atvyksta į Santaros klinikas pas gydytojus pasitikrinti sveikatos.

„Per tiek metų šitie gydytojai man tapo artimesni už gimines“, – prisipažįsta Stasys ir, naudodamasis proga, prašo padėkoti savo gydytojams – profesoriui Jonui Valantinui, docentui Vitalijui Sokolovui, dr. Aridai Buivydienei.

„Štai šie žmonės yra tikrasis Lietuvos elitas, – neabejoja Stasys. – Žaviuosi jų pasiaukojimu, gerumu ir profesionalumu. Kai gulėjau ligoninėje, vis stebėdavausi – kada gi jie su savo šeimomis namie būna? Ar šeštadienis, ar sekmadienis – vos pramerki akis, o jie jau čia, prie tavęs“.

Likimo draugams – paguodos žodžiai

Apie savąjį kepenų donorą S.Bareikis nieko nežino. Visiškai nieko – nei kas tai buvo – vyras ar moteris. Ar norėtų sužinoti? Juk Nacionalinis transplantacijos biuras tarpininkauja anonimiškai susirašinėjant donoro artimiesiems ir recipientams, galėtų ir Stasys anoniminę padėką donoro artimiesiems parašyti, apie save trumpai papasakoti.

„Vieną dieną atrodo – taip, norėčiau, labai norėčiau apie savąjį donorą ką nors sužinoti. O kitą dieną atrodo – ne, gal geriau nereikia! Geriau nieko nežinoti... Supraskite, tai iki šiol man labai skaudi tema. Atrodo, jeigu pradėsiu ieškoti – norėsiu to žmogaus artimuosius susirasti, jiems padėkoti. Bet ar jie suprastų? O ir kaip suprastų? Todėl vis nesurandu išeities... O ir skola čia – neįkainojama ir todėl – nesugrąžinama“, – įsitikinęs Stasys.

Todėl jis džiaugiasi galėdamas nors kažkiek tos skolos už gautą neįkainojamą dovaną – donorinį organą – grąžinti. Gydytojų paprašytas, Stasys kelis kartus ėjo į ligoninę paguosti, padrąsinti ir nuraminti likimo draugų – kepenų transplantacijos laukiančių pacientų. „Malonu ir gera buvo tiems žmonėms padėti. Nuoširdžiai tai dariau, nuoširdžiai su jais kalbėjau. Buvau kaip koks gyvas donorystės pavyzdys. Nueidavau, paaiškindavau, kas laukia. Ar žmonės nusiramindavo? Tai žinoma! Įsivaizduokite, ateina į palatą sveikas ir iš laimės išsišiepęs žmogus – kaip nenusiraminsi? Jei koks paliegėlis ateitų ir sakytų, kad viskas po transplantacijos bus gerai – gal ir nepatikėtų. O manimi – patikėdavo!“ – optimistiškai baigia pokalbį devintąjį dovanoto gyvenimo gimtadienį paminėjęs Stasys.

Nac. transplantacijos biuro inf.