Dešimtmetis, persmelktas išėjusios amžinybėn kolegės Irenos šviesa

Dabar jos nebėra ir, ačiū Dievui, ji dabar laisva / bet kas ten tyliai verkia tavyje / ar tu gali išgirst – kažkas taip žiauriai panašaus į ją.

Ilgametės „Bangos“ žurnalistės Irenos Kasperavičienės nebėra su mumis jau dešimt metų. 2009 m. kovo 24-ąją po sunkios kovos su klastinga liga, tikime, jos siela tapo laisva. Nes gi pati Irena savo gyvenime labiausiai vertino laisvę. Pasirinkimo, apsisprendimo, bendravimo, kūrybos laisvę.

Šiandien apie jos asmenybės šviesą ir žurnalistines vertybes kalbamės su kolegomis, jos artimaisiais.

Studijose – draugiška kursiokė

Prienų rajono ir Birštono krašto laikraščio „Gyvenimas“ redaktorė Ramutė Šimukauskaitė savo bendrakursę Ireną prisimena kaip puikiai bendraujančią, gebančią mokymosi dalykus ne iškalti, bet juos interpretuoti, Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės studentę. „Irenos akys šviesdavo, kai ji kalbėdavo apie savo pasirinkimą tapti žurnaliste. Tai buvo jos sąmoningas pasirinkimas, suvokimas, kokia atsakomybė yra viešai skleisti tiesos žodį. Tačiau ji buvo kupina jaunatviško maksimalizmo nepaisant to, kad mes tada studijavome sovietmečio sąlygomis“, – šiomis dienomis kalbėdama su „Banga“ prisiminė Irenos bendrakursė.

Kartu su Ramute svarstome, kaip dabar Irena vertintų šiuolaikinės žurnalistikos lygmenį? „Manau, kad Irena labai griežtai atsiribotų nuo brutalumo, skandalų pūtimo, jai tebebūtų svarbi žurnalistinė etika, tiesos paieškos, pagarba kitai nuomonei“, – įsitikinusi R. Šimukauskaitė.

Kalbėdama apie studijų metus Vilniaus universitete Ramutė akcentavo, kad jų kurse mokėsi ne viena tuometinė televizijos žvaigždė, studijavo ir dirbantys Kultūros ministerijoje, tad kai kurie kursiokai į kitus žvelgdavo lyg ir iš aukšto. „Tačiau Irena buvo labai draugiška, geranoriška, niekada niekam nepavydėdavo geresnio pažymio. Priešingai: ji labai gebėjo dalintis tuo, ką pati žinojo geriau. Niekada neatsisakydavo padėti ar dėl kursinio darbo, ar dėl kokio egzamino“, – šiltais studijų metų prisiminimais dalijosi R. Šimukauskaitė.

Vos keleri metai darbinės patirties Vilniaus universitete, vėliau Žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale, o kiti Irenos dešimtmečiai – tik Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redakcijoje. Beje, būtent apie laikraščio „Banga“ istoriją bylojo ir Irenos diplominis darbas, kai ji baigė žurnalistikos studijas.

Žurnalistika sudomino gimines

Apie tai, kokia svarbi žurnalistika buvo Irenos gyvenime, kalbėjomės ir su jos atminimą jautriai tebesaugančiais artimaisiais.

Veiviržėnuose, mylimoje Irenos gimtinėje, susitikusi su jos seserimis Vilija ir Virginija, netrukau patirti, kad mano kolegė ir savo šeimą, ir gimines taip buvo „apkrėtusi“ žurnalistikos bacila, kad per dešimtmetį jie nė kiek neatitolo nuo to, kas jų viduriniajai sesei buvo itin brangu.

„Penktadieniais tradiciškai visa šeima susiburdavome tėvelių namuose Veiviržėnuose. Šeimoje augome penkiese – a. a. Vaclovas, Virginija, a. a. Irutė, Viktoras, Vilija. Ir visi buvome ir tebesame dvasiškai artimi. Tačiau Irena buvo ašis, apie kurią sukosi mūsų giminės žmonės. Laukdavome tų susitikimų, nes tiek daug įdomaus išgirsdavome iš Irenos pasakojimų! Ji mokėdavo taip įtaigiai, vaizdingai kalbėti apie savo straipsnių herojus, kad tiesiog sukeldavo natūralų norą su jais susipažinti. Nuostabiausia būdavo tai, kad atsivertę šeštadienio „Bangą“ jos straipsnius jau žodis žodin atpažindavome“, – pasakojo Virginija. Jai itin atmintyje įsirėžė, kad Irena iš savo straipsnių herojų nesitikėdavo vien tobulumo. Ji pamildavo žmogų, apie kurį rašė, tokį, koks jis yra: pareigingą valdininką, išskirtinį menininką, žinomą žolininkę. Ji sakydavo: šventųjų nėra ir nė vieno žmogaus negalima „nurašyti“.

„Deja, dabar akivaizdu, kad kai kurie naujesnės kartos žurnalistai kažkokie pikti, jie neturi vertybių sistemos, dėl vienkartinio skandalo pasiryžę motiną ir tėvą parduoti. Juk kitos pusės neišklausęs negali savo straipsnyje nuteisti, turi būti abi nuomonės“, – šeimoje įdiegtas sesers žurnalistines nuostatas dėsto Vilija.

Susibūrimo tęstinumas – jaunuomenėje

Virginija neseniai vėl pervertė po Irenos mirties „Bangos“ redakcijos, artimųjų, kitų rėmėjų dėka jos atminimui 2010 m. išleistą knygelę „Žurnalistės pastabos rytojui“. „Leidinyje sudėti įvairūs Irenos straipsniai, skelbti „Bangoje“. Praėjo tiek metų, o jos publikacijos tebealsuoja įžvalgumu: atrodo, tarsi parašytos dabar. Palygini, pažvelgi, kas darosi mūsų visuomeniniame, ekonominiame, politiniame gyvenime ir suvoki, jog Irenos straipsniai nė kiek neatitolę nuo dabarties skaudulių: gi daug kas nepasikeitę. Politikoje – veid­mainystės, visuomenėje – nusivylimas, šeimose – susvetimėjimas ir t. t.“, – savo pastebėjimais dalijosi Virginija.

Abi seserys vieningai tvirtina, kad Irena būdavusi giminių susibūrimo siela. Susitikimuose ji mokėdavusi užvesti įdomias temas, paskatinti diskutuoti. „Gal todėl mes esame visuomeniškai neabejingi žmonės. Irena visada turėjo savo nuomonę, bet jos niekam nepiršdavo. Klausydavaisi jos ir pats darydavaisi išvadas. Apskritai mes giminėje labai mėgdavome bendrauti. Tie mūsų dažni susibūrimai, padainavimai, pagalba vienas kitam! Mes buvome nusvaigę romantikai, svajokliai, nelabai praktiški žmonės“, – giminės bruožus apibūdino Virginija.

Vilijos vyras Vytautas Pozingis neištveria neįsiterpęs į sesių pokalbį: svarbiausia yra tai, kad Irenos gebėjimas suburti šeimos artimuosius turi tęstinumą. „Mes jau gal kiek ir pavargę, bet giminės jaunuomenė tarpusavyje artimai bendrauja. Pusbroliai, pusseserės, žentai, marčios penktadieniais irgi buriasi“, – šypsenos neslepia Vytautas.

Ne tik mama, ir asmenybė

Vilija ir Virginija sako, kad Irenai, jau dešimt metų žvelgiančiai į juos iš dangaus, širdis dėl nieko neturėtų gelti. Jos šviesus atminimas visiems artimiesiems tebėra brangus. Jos siekis, kad po skaudžių netekčių sūnus Gytis ir vyras Vidmantas nepalūžtų, o būtų stiprūs ir laimingi – realybėje išsipildė.

Gytis baigė išsvajotas architektūros studijas, dabar dirba Klaipėdos rajono savivaldybės vyr. architektu. Pats didžiausias visiems artimiesiems džiaugsmas yra Gyčio ir Linos auginamos gražios, gabios atžalos Povilas ir Anelė, kuri į pasaulį dar tik beldėsi, kai jos močiutė išėjo amžinybėn.

Nepamatuojamai stipri buvo Irenos meilė savo sūnums Ramūnui ir Gyčiui. Neaugino jų lepūnėliais, griežtumo abu patyrė, bet mama buvo tokia tiesos, tvirtybės, ramybės ir besąlygiškos meilės priebėga, kad vaikai ją ne tik mylėjo, bet ir gerbė kaip asmenybę. Kaip savo darbo, kuris buvo neatsiejamas nuo jos gyvenimo būdo, profesionalę.

Dalindavosi savo patyrimais

„Bangos“ redakcijoje, antruosiuose Irenos namuose (tą vieningai patvirtino visi artimieji), su kolegės vyru Vidmantu šiomis dienomis sklaidėme šeimos nuotraukas. Kiek daug gražių, prasmingų akimirkų šių dviejų veiviržėniškių gyvenime, vienas kito globoje jiedu gyveno net 32-ejus metus!

Ar Irena, peržengusi namų slenkstį, palikdavo savo žurnalistinį darbą už durų? „Ji nuolat dalindavosi savo, kaip laikraščio korespondentės, patyrimu. Pagal jos nuostatas, jos matymą pats pasitikrindavau savo įžvalgas. Tai nereiškia, kad mes nesiginčydavome dėl politikos, dėl vienokių ar kitokių tuometės valdžios veiksmų ar vadovų – kiekvienas turėjome savo nuomonę, bet Irena buvo aukščiausios žurnalistinės prabos atstovė. Jai rūpėjo tiesos paieškos, ji neapkentė politinės veidmainystės, pataikavimo. Nors parsidavėliškumą, niekšystę jai teko ne kartą patirti, nusivilti tais, kuriuos ji laikė bendražygiais“, – ne be jaudulio pasakoja Vidmantas.

Dėkingas už esatį

Aukštesnėje klasėje buvęs Vidmantas Ireną pastebėjo dar Veiviržėnų vidurinės mokyklos suole. „Aš buvau pasiutęs, ne visada pavyzdingas, o ji – nepasiekiama. Prie vartelių – tik už rankelių, net be bučinuko į skruostą... Ji buvo kitokia, labai įdomi, turinti savo vertybines nuostatas mergina. Man visada patiko stiprios moterys. Irena tokia buvo“, – žibančios ašaros migloje sudrėksta Vidmanto akys. Jiedu susituokė, kai jis buvo Kauno politechnikos instituto penktakursis, o Irena studijavo ir dirbo Vilniaus universitete. Ach, tos romantiškos kelionės traukiniu vienas pas kitą! Paskui – darbas ir įkurtuvės Gargžduose, vienas po kito gimę sūnūs. Kasdienybė ne visada buvo visa ko pertekusi, bet gyvenimo rutina nė kiek neaptirpdė stiprių jausmų vienas kitam. „Buvo ir tokių sunkių periodų, kai keitėsi darbai, žlugo verslai, sušlubavo mano sveikata, teko tuomet verstis tik iš Irutės žurnalistinio atlyginimo. Bet iš jos dėl materialinių nepriteklių niekada negirdėjau nė vieno priekaišto. Vėliau viskas susitvarkė, pasistatėme namus, leidome sūnus į aukštuosius mokslus, daug keliavome, bet Irutei pinigai niekada nebuvo pirmoje vietoje“, – su meile apie santykius su žmona kalba V. Kasperavičius, dabar bendrovės „Vakarų metalgama“ direktorius.

„Be galo esu Irutei dėkingas už tai, kuom esu dabar“, – atvirai ir tvirtai ištaria Vidmantas.

„Irena buvo autoritetas visai šeimai, kuri jai buvo labai svarbi. Jos klausydavo net jos tėvas. Irutė turėjo savo principus ir jei juos pažeisdavau, ji nebuvo atlaidi. Lengvai neatleisdavo neteisingų žingsnių. Turėdavau pasistengti, kad vėl pelnyčiau jos dėmesį ir palankumą“, – šypsodamasis prisimena Vidmantas. Tačiau pagrindinės judviejų gyvenimo sijos – meilė ir atsakomybė, prieraišumas ir pasitikėjimas – išliko iki paskutinio Irenos atodūsio.

Sūnaus netektis prislėgė

Šios bendrumo sijos iš juodžiausio skausmo pražūties juodu gelbėjo ir pačią klaikiausią tėvams valandą, kai 2000-ųjų balandį nusižudė Kaune studijavęs mylimas vyresnėlis sūnus Ramūnas.

Šeštadienį prieš lemtingąją pavasario naktį Gargžduose šeima linksmai šventė vieno giminaičio jubiliejų. Mamos rūpestingai paruošto naminio maisto krepšiais išlydėtas sekmadienio popietę Ramūnas su mergina išvažiavo į Kauną. Susirūpinus, ar sėkmingai grįžo, jo mobilusis telefonas tylėjo, o draugė atsiliepė, kad Ramūnas kažkur išėjęs. Vėlus jau vakaras, o jo vis nėra – bluosto neleidžianti sudėti nerimastis smigtelėjo Irenai į širdį. Prisimindamas tas skaudžias dienas Vidmantas sako, kad jis nelaimės nenujautęs. Na, kažkuriuo metu sūnus turėjo problemų su mokslais, tačiau tada vėl viskas buvo palankiai susiklostę.

Pirmadienį ryte Irena, aiškiai susivokusi, kad sūnus dėl kažko išgyvena savyje, pasiprašė iš darbo. Kelioms dienoms abu su Vidmantu išskubėjo į Kauną. Ji manė galėsianti padėti sūnui atgauti emocinę pusiausvyrą. Tačiau Kaune judviejų laukė skaudžiausia tėvams žinia: Ramūnas pasirinko nebūtį. Prieš metus amžinybėn išlydėjęs nusižudžiusį savo mokyklos draugą, Ramūnas buvo ištaręs: „Mama, niekada taip negalėčiau pasielgti. Mačiau, kaip sielvartavo mano draugo mama“...

Irena vėliau vis iš naujo skaitydavusi Ramūno rašytus namo laiškus, stengdavosi įžvelgti juose ženklus, lėmusius apsisprendimą išeiti iš gyvenimo. Vėliau tie laiškai, taip ir neatskleidę jokių priežasčių, iš namų mįslingai dingo.

„Ją suėdė sūnaus Ramūno netektis. Kiek naktų esame kartu su Irena prasėdėję, prašnekėję apie tai... Ji neišspinduliavo savo širdgėlos į aplinką. Savo skausmo ji niekam nerodydavo, visi sakydavo, kokia ji stipri!“ – patirtus išgyvenimus prisimena seserys Vilija ir Virginija.

Pribloškiantis pavasario verdiktas

Nerimą pasėjusią žinią apie savo sveikatos būklę iš Klaipėdos respublikinės ligoninės gydytojų Irena telefonu išgirdo redakcijoje rašydama dar vieną svarbų žurnalistinį tyrimą. Šis žanras žurnalistikoje – prestižinis ir Irenai jis itin sekėsi.

Tuomet šėlo 2008 m. pavasaris, redakcijos kieme iš proto ėjo žiedais apsipylęs didysis kaštonas, o jūra dvelkiantis vėjas nesikuklindamas lindo pro atvirą kabineto langą. Atrodė, neįmanoma, kad kas blogo nutiktų, nes gi gražumas to gyvenimo: Irena neseniai su vyru buvo grįžusi iš nuostabios kelionės Egipte, aplankiusi Jeruzalę, parvežusi ne tik įdomių įspūdžių, bet ir mano mėgstamiausių kvepalų… Irena visada būdavo dosni, neskaičiuojanti centų, iš savo kelionių grįždavo kad ir su mažomis, bet mielomis lauktuvėmis redakcijai.

Po kelių dienų matau ją susirūpinusiu veidu nusileidžiančią respublikinės ligoninės laiptais – važiavome abi kartu.

Irenai medikai pranešė apie birželio viduryje planuojamą operaciją. Gydytojai jau tada įtarė esant pažengusį kasos vėžį. Tačiau vilties išsigelbėti iš ligos gniaužtų vis tiek dar buvo daug.

Laikraščio puslapiuose – nepamainoma

Tos pačios dienos popietę grįžusi į redakciją Irena dar kartą atidžiai perskaitė savo žurnalistinio tyrimo publikaciją. Kaip jai buvo įprasta, nugludino keletą jai užkliuvusių žodžių. Jos nuostatą – nepalikti darbų kitiems ir pačiai už savo straipsnius prisiimti atsakomybę – redakcijoje žinojo visi.

Pavakare ji uždarė savo kabineto, nuolat kvepiančio kava, duris. Tąkart dar niekas nežinojome, kad Irena niekada nebegrįš į savo darbo vietą. Ten, kur buvo jos pašaukimas: pašaukimas ginti paprastų žmonių interesus, pašaukimas ugdyti jaunąją žurnalistų kartą, pašaukimas kolegoms rodyti atsakingumo, pareigingumo, profesinės etikos pavyzdį.

Irena nebuvo vien žurnalistė. Jos darbo laikas neapsiribojo pareigybiniu nuo iki. Ji buvo puiki strategė, patarėja įvairiuose laikraščio reikaluose. Nors ir sirgdama savo išmintingomis įžvalgomis stipriai padėjo atsilaikant prieš alternatyvaus laikraščio išpuolius. To leidinio ji nevertino kaip konkurento, nes neįžvelgė tai, kas jai buvo svarbu, – nepriklausomumo ir profesionalumo vertybių.

Redakcijoje, Irenos kabinete, žinoma, jau dešimt metų dirba kiti žmonės. Tačiau jos vietos „Bangos“ laikraščio puslapiuose neužėmė niekas.

Irenos Kasperavičienės kūrybinis žodis buvo ir aštrus, ir taiklus, tačiau be užgauliojimų ir pykčio. Apie įdomius žmones ji rašydavo šiltai ir nuoširdžiai, gebėdavo į jų gyvenimus, užsiėmimus pažvelgti kitu kampu. Tuo jos publikacijų stilius buvo išskirtinis. Laikraščio skaitytojai ja ir pasitikėjo, ir gerbė. Irena su niekuo nekonkuravo, su niekuo nesilygino. Tiesiog ji buvo galva aukštesnė.

Ne tik dėl savęs

Nuo negailestingos diagnozės paskelbimo dienos, po niekuo jau nebegalėjusios padėti operacijos Irena išgyveno dar dešimt mėnesių, nors medicinos vadovėliai tokios sunkios ligos atveju teskiria 3–4. Išgyveno mylėdama savo artimuosius, draugus, išgyveno supama vyro Vidmanto, sūnaus Gyčio, marčios Linos, anūko Povilo, mamos Aurelijos, seserų Virginijos ir Vilijos, brolių Vaclovo ir Viktoro šeimų, draugės Dalios ir kitų geranoriškų žmonių besąlygiškos kasdienės meilės ir rūpesčio. Išgyveno iki paskutinės minutės besirūpindama ir kitais. Ir nuolat domėdamasi savojo laikraščio, „Bangos“ kasdienybe. Apie tai su Irena telefonu, o ir jos namuose kalbėdavomės labai dažnai. Pirmasis Irenos žodis būdavo ne apie savo ligą, pirmiausia ji klausdavo: kaip tu, kaip laikosi redakcija, kaip sekasi vietos laik­raščių asociacijai? Jai rūpėjo, kaip įveiksime ekonominę krizę, gresiančią naujų mokesčių naštą laikraščių bendrovėms. Galbūt kai kam tai atrodo neįtikinama. Bet ji tokia buvo. Gyveno ne tik dėl savęs.

Per tuos sunkios ligos mėnesius, tarp skaudžių procedūrų Klaipėdos ir Kauno, Gargždų ligoninėse kartais švystelėdavo viltingos dienos, kai lyg ir pagerėdavo kraujo rodikliai, kai lyg ir atsirasdavo prielaidos pradėti chemoterapijos kursą, kurio Irena laukė lyg išganymo. Tuomet Irena pati vairuodavo automobilį, švytėdama gera nuotaika užsukdavo į redakciją su skanaus pyrago dėžute. Bent kiek pasijutusi geriau ji neatsisakydavo buvusio gyvenimo ritmo: vasarą kartu su vyru Vidmantu išsiruošė net į tradicinį jo kursiokų susitikimą. Su jai gerai pažįstamais, artimais žmonėmis ji bendravo iki paryčių.

Rudenį net pasirodė, kad liga lyg ir atšoko: tuomet Irena nusipirko kompiuterį ir pasišovė rašyti iš namų. Ir iš tiesų parašė – jos paskutinis straipsnis buvo apie gimtųjų Veiviržėnų mokyklą.

Įveikusi didžiausią iššūkį

2008 m. gruodžio 21-ąją svetinguose Irenos namuose redakcijos žmonės šventėme jos gimtadienį. Įteikėme nominaciją už didžiausią gyvenimo iššūkį, daug kalbėjomės, nes Irena turėjo daug klausimų.

Ligos išsekinta, tačiau apsirengusi stilingu languotu kostiumėliu Irena tą žiemos vakarą mus pasitiko atsirėmusi į kėdę. Bet nesudejavo nė karto, nors ištverti ją kamuojančius skausmus galėjo jau tik su specialiais pleistrais ir vaistais. Tomis dienomis Irenai daug padėjo skausmo kliniką Klaipėdoje įkūręs gargždiškis gydytojas Albertas Albertjanas. Jaunas, gabus medikas taip pat buvo jos straipsnių herojus.

Po naujųjų, 2009-ųjų metų sutikimo, pirmąją darbo dieną sukaupusi visas jėgas Irena atvažiavo į redakciją su prašymu atleisti ją iš užimamų pareigų. Visomis išgalėmis stengiausi ją atkalbėti. Bet Irenos nepalenksi. „Nenoriu būti našta bendrovei“, – neleisdama priešgyniauti tvirtai argumentavo. Nesu rašiusi skaudesnio įsakymo.

„Per visą ligą Irena buvo labai stipri dvasiškai, neatstūmė jokios informacijos, domėjosi viskuo, kas galėtų padėti pristabdyti ligą... Tačiau kai su ja kalbėdavomės, ji niekada nekeldavo kitiems onkologiniams ligoniams dažnai kylančio klausimo: o kodėl man? Ji sakydavo: o kuo aš išskirtinė?“ – prisimena seserys Vilija ir Virginija.

Likus kelioms dienoms iki išėjimo į amžinybę Irena buvo paguldyta į Gargždų ligoninės intensyvios terapijos skyrių. Suprato, kad jau nebegrįš į namus. Nieko nebebijojo. „Ten, danguje, mūsų „chebra“ nemaža (turėjo omenyje jau anapilyje esančius artimus žmones – aut. pastaba), jie laukia, kartu mums bus linksmiau“, – dar turėjo stiprybės juokauti.

Irena užgeso 2009-ųjų kovo 24-ąją, prieš vidudienį. Sparčiai žingsniuojančio pavasario dienos šviesoje. Viliuosi, kad išėjimo į Dievo kelią akimirką ją lydėjo A. Mamontovo dainos atgarsis: Dek, šviesk ir neužgesk / Būk vienintelė viltis / Net visagalė naktis / Laužo užpūst neišdrįs...