Dešimtmečio darbas nugulė karpinių vingiais

Karpiniai yra gana paplitusi meno dirbinių rūšis mūsų šalyje. Tačiau ir labai norėdami nedaug suskaičiuotumėte Lietuvoje vyrų, kurie užsiima karpiniais. Tad sužinoję, kad Žaslių amarų centre atidaryta Klaido Navicko žydiškų karpinių paroda, suskubome ją apžiūrėti.

Tradicinių amatų centro darbuotoja Ilona Grabijolienė sakė, kad autoriaus kontaktus gavo iš kaišiadoriečių kultūros darbuotojų. „Žasliuose gyveno daug žydų, čia yra senosios žydų kapinės, vyresni žmonės prisimena savo bendramokslius, kaimynus. Buvo įdomu sužinoti, kodėl autorius pasirinko žydų karpinius, kuriuose atsispindi šios tautos papročiai ir kultūra“, - sakė I. Grabijolienė. Ji sužinojo, kad nuo vaikystės Klaidą Navicką supo tautodailė, jo senelis buvo dailidė, močiutė siuvinėjo, o mama vis dar tebemezga. Pradėjos nuo drožinių jis pasirinko karpinius. Klaidas Navickas skyrė keletą metų žydų kultūros Lietuvoje ir pasaulyje tyrinėjimui bei sukūrė darbų ciklą šia tema.

Žaslių tradicinių amatų centre veikianti paroda, pasak I. Grabijolienės, dėl paskelbto karantino nesulaukė didelio lankytojų skaičiaus. Parodos iniciatorė nufotografavo eksponatus ir sukėlė juos į virtualią erdvę, norintys galėjo bet kada pasigrožėti meniškais darbais. Parodoje pristatomi tradiciniai žydų karpiniai Mizrach ir žydų tradicinės šventės, kurios perteiktos popieriaus karpiniuose. Žasliuose taip pat lankytojai galėjo pavartyti ir Klaido Navicko popieriaus karpinių albumą, kuriame sudėta žydų kultūrą pristatantys autoriaus karpiniai ir aprašymai. Pats karpinių autorius taip sako apie parodą: „Žydai, kas jie, ką žinome apie šią seną kultūrą? Į mūsų kraštus jie atkeliavo turbūt ankščiau nei tuometinis pasaulis išgirdo apie Vilnių, Kauną, Šiaulius, Kėdainius, Linkuvą ar Kurklius. Atnešė jie mums amatus, silkes ir smuikelio griežimą. Rengė mus, linksmino ir girdė.

Dar skolino. Visi gyvenom ir kentėm kartu - ar tai būtų valstybių sąjunga, Švedijos karaliai, Prūsijos imperatoriai ar Rusijos carai. Visiems užteko vietos, nes vaikščiojom ta pačia žeme, švietė ta pati saulė, net meldėmės tam pačiam Dievui – tik skirtingai – kaip mokė kiekvienos tautos pranašai. Gal į mus pradės kitaip žiūrėti, kai suvoksime, kad žydai – tai žmonės gyvenantys šalia, tai piliečiai, miestelėnai, kaimynai, o jų nuopelnai mūsų kraštui tikrai didesni nei sukeltos bėdos.

Deja, taip nutiko, kad nedaug jų liko Lietuvoje, bet liko - su savo kultūra ir tradicijomis. Mes, būdami gerais kaimynais, privalome juos pažinti ir bandyti suprasti. Aš pabandžiau. Pažiūrėjau į žydus, jų tradicijas kaimyno lietuvio akimis ir pateikiu savo matymą kultūros, kurios anksčiau nepažinau. Dabar imu ją pažinti ir didžiuotis, kad tai yra graži Lietuvos kultūros dalis.“ Apie karpinių autorių Klaidas Navickas gimė 1962 metais Raseiniuose.

Gyvena Grigiškėse, teisininkas, valstybės tarnautojas. Karpyti pradėjo 1988 m. 1991 metais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, o 2005 m. buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, dar po kelių metų - 2009- aisiais K. Navickas buvo pripažintas tradicinių amatų meistru.K. Navickas savo popieriaus karpinių personalines parodas surengė daugelyje užsienio šalių.Lietuvoje surengta virš dešimties personalinių parodų. Nuo 2003 m. meistro dirbtuvėse Vilniuje veikia pastovi jo darbų ekspozicija.

Meistras išleido tris savo karpinių knygas. K. Navickas dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės Dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programoje, nuolat dalyvauja miesto bei respublikiniuose kultūriniuose renginiuose. K. Navickas – trijų paskutinių Nacionalinių dainų iš šokių švenčių dalyvis. Dirbtuvėse meistras priima besidominčius tautodaile, supažindina su karpymo bei raižinių istorija, tematika bei technika, suteikia galimybę praktiškai išbandyti savo jėgas. K. Navickas nuolatinis respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ dalyvis: 2005 m. ir 2007 m. apdovanotas III laipsnio diplomu, 2012 m. ir 2014 m. II laipsnio diplomu, 2006 m. ir 2010 m. šiame konkurse pripažintas geriausiu Vilniaus krašto meistru vaizduojamojo meno srityje.

2018 m. tautodailininkui, meno kūrėjui, tradicinių amatų meistrui K. Navickui buvo įteikta Kultūros ministerijos premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą. Atvykstu į šį nuostabų gamtos kampelį, grįžtu čia, kad padėkočiau Gimtinei, kad išaugino, išleido į pasaulį...

Tik tėvų ir protėvių gyvenimo šiluma užgydo visas žaizdas...“, - jautriai į skaitytoją kreipiasi Joana Dargužytė-Perednienė, Krekenavos jubiliejui padovanojusi knygą apie iškiliausius šio krašto žmones. Joje – ir Krekenavos parapijos istorijos puslapiai, ir likimai tų, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Daug vietos skirta šviesuoliams: pasakojama apie liaudies švietėją, knygnešį Kostą Stiklių, puikų lietuvių kalbos mokytoją, publicistą, poetą Vincą Steponavičių, pradinių klasių mokytoją, visuomenininkę Bronislavą Sereikaitę-Varkulevičienę, dailininkę Janiną Vitartaitę, medžio drožėją Stasį Stankevičių, dievadirbį Vincą Svirskį, kitus. Krekenaviškių kova prieš sovietinį režimą plačiai nušviesta skyriuose „Vardan tos Lietuvos“, „Partizanai – nepriklausomybės vėliavnešiai“, „Partizanų atminimo keliu“.

Autorės aprašytų faktų dėka nedidukė Krekenava iškyla kaip neeilinių, stiprios dvasios ir talentingų žmonių kraštas. Šiemet spaustuvėje „Printėja“ dienos šviesą išvydusi J. Dargužytės-Perednienės knyga „Krekenavos šventovė – iš praeities į ateitį (1409-2019)“ skirta 600 metų sukakčiai nuo to laiko, kai LDK kunigaikštis Vytautas Didysis Krekenavoje pastatė pirmąją bažnyčią, visiems šioje parapijoje dirbusiems klebonams bei aštuoniems Krekenavos parapijiečiams tikėjimo liudytojamskankiniams, prieš 20 metų įrašytiems į Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kankinių sąrašą ir dabartiniam Krekenavos parapijos klebonui, teologijos mokslų dr., mažosios bazilikos rektoriui Gediminui Jankūnui.

Šioje knygoje pateikiami reikšmingi faktai, kaip antai – „Krekenavos šventovė – vienintelė Lietuvoje Romos Didžiosios Marijos bazilikos dukterinė šventovė. Joje šimtmečius gerbiamas stebuklingas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas“, muziejumi po atviru dangumi yra tapusios Švenčiuliškių kapinaitės, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčiai suteiktas Mažosios bazilikos statusas ir t.t. Knygoje autorė apžvelgia istoriją nuo 14409-ųjų, kai Krekenavoje pastatyta pirmoji bažnyčia (koplyčia) iki mūsų dienų, pasakoja apie šio krašto dvasios ganytojus, šiandieninę bažnyčios veiklą. Aštuntojoje Joanos Dargužytės-Perednienės knygoje įkomponuoti ir kitų autorių tekstai – tai Renatos Dambrauskaitės-Laučkienės, Marijos Katiliūtės, Valės Bilienės, V. Dauderienės, Vinco Steponavičiaus, Karinos eilėraščiai, Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos moksleivės Aurelijos Simaitytės rašinys „Maironio ir jo kūrybos sąsaja su šių dienų žmogumi“.

Įdomus pasakojimas apie tikėjimo kankinius iš Krekenavos. V. Kadžys, J. Kisielis, R. Klioris, I. Rutkauskas, P. Smailys, S. Rapšys, A. Kurleckis ir J. Jakaitis – visi iš skirtingų kaimų, buvo suimti 1941 metais už tai, kad gynė bažnyčią. „1941 m. sausio 22 d. per Krekenavos kan. Boleslovo Barono, kuris buvo pašarvotas klebonijoje, laidotuves, ginkluotas sovietinio aktyvo būrys įsiveržė klebonijon, susinešė suolus, pakabino Stalino portretą. Komjaunuoliai ir kiti aktyvistai nuėjo „daryti tvarkos‘ – panoro čia įsirengti puikią šokių salę. Sako, vienas komjaunuolis, užšokęs ant altoriaus, užsidegė papirosą nuo degančios žvakės.

Žmonės, buvę bažnyčioje, ėmė ją ir kleboniją ginti, su pagaliais įsibrovėlius išvarė, neleido įsikurti ir prie bažnyčios bei klebonijos budėjo daug dienų. Aktyvistai įsiminė drąsiausius gynėjus ir aštuonis jų suėmė“, - rašo autorė. Septynių suimtųjų likimas paaiškėjo tik 1990-aisiais – sužinota, jog karo pradžioje jie išvežti į Šiaurę, kur mirė nuo bado ir šalčio. Vienas iš suimtųjų paleistas, bet pokario metais areštuotas už ryšius su partizanais, ištremtas, mirė lageryje. Tikėjimo kankiniams atminti Krekenavos bažnyčios šventoriuje pastatytas kryžius. Abi knygos – gražus ir reikšmingas paminklas savo gimtinei.