Dešimt dienų Dakaro ralio vingiuose

Andrius Janavičius juokauja, kad nelabai žino, kaip save apibūdinti: šiuo metu jis gyvena Vilniuje, bet Širvintose yra tėvai ir vaikystės draugai, o ir darbo reikalai į Širvintas dažnai veda. Aktyvaus laisvalaikio šalininkas Andrius yra ir kelionių mėgėjas, lankęsis Maroke, Slovėnijoje, Ispanijos salose. Bet visos nublanksta prieš sausio pradžioje vykusią kelionę į Peru. Jos tikslas – Dakaro ralis. Per dešimt kelionės dienų stebėjo šešis pirmuosius ralio etapus, vykusius Peru. Nors Andrius sako, kad įspūdžiai dar nesusigulėję ir sunku kažką rišlaus papasakoti, šiandien bandom tai padaryti.

– Pirmiausia – kas organizavo tokią neįprastą kelionę ir kaip jūs patekote į grupę?

– Išties, turistinė kelionė į Dakaro ralį buvo organizuota pirmą kartą. Idėjos sumanytojas yra žinomas sporto fotografas Tomas Tumalovičius. Jis yra keletą kartų dalyvavęs ralyje kaip fotografas, o šiemet sumanė tokią kelionę. Išgirdęs apie ją, neilgai dvejojau, buvo įdomu patirti šį nuotykį. Beje, Tomas ją pavadino „Gyvenimo kelione“ ir aš visiškai sutinku su šiuo pavadinimu.

– Daug jūsų keliavo?

– Grupėje buvo dvylika žmonių: dešimt vyrų ir dvi moterys. Buvom įspėti pasiimti fotoaparatus, Tomas negailėjo gerų patarimų, todėl ši kelionė buvo kartu ir fotografavimo kursai.

– Pagrindinis kelionės tikslas buvo Dakaro ralis. Ar turėjot laiko ir po šalį pasidairyti?

– Kadangi nevažiavom paskui ekipažus (tai būtų tiesiog neįmanoma), o stebėdavom lenktynes kažkurioje etapo atkarpoje, tai laiko likdavo ir pasižvalgymams po apylinkes. Kai kurie bendrakeleiviai ir Maču Pikču spėjo aplankyti. Gaila, kad aš pats ten nespėjau. Įspūdžių daug: vandenynas, egzotiška augalija, dykuma, oazės, kopos, aukštikalnės, karščiai, pasakiški vaizdai. Įspūdinga akivaizdžiai pamatyti tai, kas iki šiol matyta tik atvirukuose ar dokumentiniuose filmuose. Pirmąsias dvi dienas buvome Limoje, vėliau važiavom paskui lenktynininkus, o paskutinę dieną vėl grįžom į sostinę.

– Tai kaipgi iš arti atrodo Dakaro ralis?

– Daug triukšmo, greičio, dulkių, nuovargio. Įspūdis nepakartojamas: stovim, laukiam ir staiga vienas po kito iš dulkių debesies išnyra vienas po kito automobiliai, motociklai... Akimirksniu jie prašvilpia pro šalį ir vėl tylu ramu. Kai kurie etapai buvo vingiuoti, kol lenktynininkai pasuka vingį, mes spėjam pervažiuoti į kitą vietą ir vėl juos pasitikti. Labai įspūdingi finišai. Startuodavo dažniausiai po vieną mašiną, bet kartais leisdavo po kelias, tai buvo labai gražus reginys. Turėjom Lietuvos trispalves, taip pat vienas kelionės draugų buvo visiems paruošęs trispalves kepures, tad lietuviai iš tolo matydavo mūsų kompaniją, jautė palaikymą. Beje, trispalvės mums ir pasitarnaudavo: lauki pakelėje apsisiautęs vėliava, ji apsaugo rankas ir pečius nuo nudegimo (šypsosi). Antanas Juknevičius buvo suorganizavęs mums apsilankymą dalyvių stovykloje, vadinamajame bivake. Ten patenkama tik su specialiomis apyrankėmis, buvome jas gavę ir galėjom iš arti apžiūrėti jų buities sąlygas. Teko susitikti ne vieną legendinį Dakaro ralio dalyvį, iki šiol matytą tik televizoriaus ekrane.

– Turėjote etapų maršrutus?

– Kitos dienos maršrutą patys dalyviai sužinodavo tik vėlai vakare, tad ir mes viską sužinodavom paskutinę minutę. Ne kartą informacija pasirodė netiksli, o gal ir mes patys nuklysdavom. Būdavo, važiuoji, važiuoji, o vietos vis nepasieki. Reikia porą kilometrų paėjėti. Nueini daugiau, pasirodo, reikia eiti dar. Tokiais atvejais gelbėdavo vietiniai gyventojai. Jie buvo draugiški, paslaugūs ir mielai už nedidelį mokestį savo bagiais mus pavėžėdavo iki trasos.

– Pasakojot apie gražią gamtą. O kaip vietiniai gyvena?

– Gyvenimo lygis ten, atrodo, pakankamai žemas. Žmonės, kaip minėjau, draugiški ir malonūs bei paslaugūs, bet kai pamatai, kokiomis mašinomis jie važinėja, kokiose lūšnose gyvena, tai nejučia susimąstai, kad mes labai gerai gyvenam. Tos jų trobelės dažniausiai su kyšančiais armatūros strypais. Girdėjom pasakojant, kad taip daroma specialiai, kad atrodytų lyg nebaigta statyba ir išvengtų baudų. Trobelės palaikės, mašinos surūdijusios, bet išmanius mobiliuosius rankose laiko net vaikai, žaidžiantys kelio dulkėse.

– Norėtumėt kelionę pakartoti?

– Jei kartoti, tai nebent stebėti visus ralio etapus, per visas šalis. Šiaip pasaulyje dar daug nematytų vietų, geriau aplankyti kažką naujo. Norėčiau pamatyti Meksiką, gal ir tam proga pasitaikys.

– Kiek toji gyvenimo kelionė kainavo?

– Apie penkis tūkstančius eurų.

– Nebuvo gaila tiek išleisti?

– Jei būtų gaila, tai ir neleisčiau (juokiasi). Pinigai uždirbami tam, kad galėtum juos leisti akiračio plėtimui ir pasaulio pažinimui. Aš esu įsitikinęs, kad kelionėms leisti pinigus naudinga ir prasminga.

– Ačiū už įdomų pasakojimą, lauksime būsimų kelionių įspūdžių.

Nuotraukos A. Janavičiaus