"Dėmesio! Tuoj išskris paukščiukas" (II d.)

47-ąjį gimtadienį švenčiančio Šiaulių fotografijos muziejaus vadovė Vilija Ulinskytė-Balzienė sako, kad sovietmečiu fotografija neišvengė cenzūros, draudžiamų temų. Žinome autorių, kurie negalėjo kūrinių publikuoti, nes atsisakė paklusti cenzūrai. Tačiau Lietuvos fotografams neretai pavykdavo cenzūrą apeiti drąsia išmintimi.

"Objekto pasirinkimas buvo raktas į laisvesnį požiūrį"

– 1973-iaisiais Lietuvoje buvo labai griežta cenzūra, niekas nepatekdavo į viešumą, spaudą, kas galėjo pakenkti sistemos formuojamam galingos valstybės įvaizdžiui. Fotomenininkams kažkaip pavykdavo cenzūros išvengti. Kaip?

– Absoliučiai taip nebuvo, fotografija neišvengė cenzūros, draudžiamų temų. Žinome autorių, kurie negalėjo kūrinių publikuoti, nes atsisakė paklusti cenzūrai, pavyzdžiui, Vitas Luckus (mes turime didžiausią jo kūrinių kolekciją šalyje). Jo kūriniai retai patekdavo į parodas. Bet fotografai sovietmečiu rado būdą praslysti tarp cenzūros eilučių. Tam iš dalies pasitarnavo ir vadinamoji Lietuvos fotografijos mokykla, kuri buvo tarsi kelrodis, kaip vaizduoti sovietinę tikrovę. Maskvos menotyrininkai įvardija, kad Lietuvoje fotografijos mokykla buvo išskirtinė tuo, kad ji fiksavo žmogų. Objektas buvo žmogus, to meto amžininkas, jo vidinis pasaulis, jo grožis, natūrali aplinka, kurioje jis gyvena. Paprastas žmogus buvo idealizuojamas ir tai buvo priimtina to meto oficialiajam požiūriui. Objekto pasirinkimas buvo raktas į laisvesnę kūrybos sklaidą.
Be to, buvo naudojamos įvairiausios gudrybės, pavyzdžiui, akivaizdžiai fotografuojami šventadieniai, tačiau fotografija ar jų ciklas pavadinami nekaltu legaliu pavadinimu "Į miestą". Fotografijoje žmonės akivaizdžiai eina į bažnyčią, bet tinkamas pavadinimas ją legalizuoja.
Žinoma, būdavo į Maskvą rašoma skundų, piktinamasi visokiais antisisteminiais dalykais. Buvo istorija, kai Antanas Sutkus Maskvoje rengė fotografijų parodą, kurioje buvo jo viena žymi fotografija "Pionierius". Berniukas liūdno veido, nuskustais plaukais. Fotografija labai gili, bet kažkas Maskvoje pasipiktino, rašė spaudoje laišką: kaip taip galima, koks čia pionierius, gal jis iš konclagerio? Tai vyko jau mūsų nepriklausomybės pradžioje, tad A. Sutkus atsakė, kad pionierius – iš soclagerio.

Muziejuje darbo ir per karantiną daug

– Muziejus gimtadienį šventė tyliai, virtualiai. O kaip būtumėte šventę, jei ne karantinas?

– Mes labiau galvojame, kaip švęsime 50-metį. Kadangi muziejininkų darbas lėtas, ilgas, gilus, labai iš anksto planuojame vieną ar kitą priemonę. Kiekvienais metais gimtadienio nešvenčiame, šiųmetis virtualus šventimas buvo priimtinas, tačiau tikrai labai daug griuvo muziejaus planų.
Karantinas prasidėjo tik atidarius parodas, skirtas Kovo 11-ajai, Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui, svarbiausiam Lietuvos įvykiui. Norėjome, kad tai būtų didelė šventė, bet viena paroda dėl karantino veikė vos savaitę, kita – vos vieną dieną. Buvome suplanavę Muziejų naktims muzikos festivalį ant stogo, bet ir jis negalėjo įvykti, tad tai didžiausias nuostolis.
Šiemet turėjome daug planų, bet, matydami, kad mažai žmonių aplankys parodas, suprantame, kad jos bus per brangios. Norime, kad reikšmingas parodas pamatytų tūkstančiai, o aplankys tik kelios dešimtys. Šiomis dienomis turėjome atidaryti Benedikto Henriko Tiškevičiaus parodą, bet ją greičiausia nukelsime į kitus metus. Norėjome dviejų įdomių šiauliečių menininkų Richardo Narvilos ir Rolando Andrijausko parodas surengti, bet R. Andrijauskas kažin ar rugsėjį jau galės atskristi. Be autoriaus parodos daryti nenorime, nes jis – visų pasiilgtas šiaulietis.
Su nerimu laukiame rudens, vasaros, nes buvome suplanavę parodas, kurios būtų tapusios Ch. Frenkelio vilos muzikos festivalio dalimi, bet viskas pakibę ant plauko. Jau turime galimybę priimti lankytojus, bet jie dar atsargūs ir panašu, kad atsargūs bus ilgai.
Bet mes nenusimename – muziejuje visada labai daug darbo, pavyzdžiui, nuolatinės ekspozicijos rengimo baigiamieji akordai. Koncentruojamės į ją, jos dar niekas nematė, vasarą ją atidarysime. Pristatysime fotografijos raidą per temą "Laisvę fotografijai!", kuri lyg leitmotyvas sujungs atskiras ekspozicijos temas. Tai mūsų ilgai laukta ir brandinta ekspozicija, kuri, tikimės, kompensuos visus praradimus.
Labai laukiame finansavimo integruoti pirmąjį muziejaus aukštą į visą muziejaus erdvę. Tada būtų užbaigtas svarbus muziejaus formavimo etapas nuo vieno aukšto iki viso pastato. Būtų ir kavinė, ir informacinis centras su knygynėliu – šiuolaikiškas atviras centras.
Planuojame daug virtualių parodų, virtualių paslaugų, dėl karantino paankstinome tai, ką planavome vėliau padaryti, ir matome, kad tai intriguoja visuomenę. Jaučiame muziejų virtualių paslaugų padidėjusį vartojimą, dalijimąsi, kalbėjimą apie jas. Manau, kad ateityje tai padės sugrąžinti lankytojus ir į muziejų jų ateis daugiau.