"Dėmesio! Tuoj išskris paukščiukas" (I d.)

Gegužės 25 d. pačiame Šiaulių centre įsikūręs Fotografijos muziejus pasitiko 47-ąjį gimtadienį. Muziejus yra ta unikali vieta mieste, kurioje miesto ir jo žmonių istorijas galima girdėti akimis. 1973 metais Šiauliuose įkurtas Fotografijos muziejus buvo pirmasis griežtos cenzūros kankinamoje Sovietų Sąjungoje, bet Lietuvos fotografams pavykdavo ją apeiti drąsia išmintimi. "Tokia ta fotografijos magija", – šypsosi muziejaus vadovė Vilija Ulinskytė-Balzienė.

"Taip ruošėmės pavasariui"

Jei Šiaulių fotografijos muziejus būtų šventęs 47-ąjį gimtadienį, jo darbuotojams ir svečiams niekur nebūtų tekę eiti švęsti. Na, nebent tik lipti. Sraigtiniais laiptais. Ant stogo. Nuo kurio atsiveria nuostabūs Šiaulių vaizdai ir, beje, dabar yra eksponuojama įdomi paroda, kuri vos atidaryta dėl karantino buvo uždaryta.

Vilija rodo ant stogo eksponuojamus medinius inkilus, kurie savo išvaizda atkartoja tarpukario pastatų architektūros stilių. Vienas jų labai primena Fotografijos muziejų.

"Inkilus sukūrė kaunietis Timotiejus Norvila. Paroda turėjo būti atidaryta kovo pradžioje, kai grįžta paukščiukai. Vėliau inkilai turėjo būti išvežti į Kauną ir įkelti į Kauno medžius. Taip ruošėmės pavasariui... Juk architektūra yra viena iš muziejaus globojamų temų, nes muziejus įsikūrė tarpukario pastate, turi tarpukario architektūros, modernizmo stiliaus bruožų", – sako Vilija.
Įdomu tai, kad inkilai siejasi ne tik su architektūra, bet ir su fotografija. Juk iki šiol žmones fotografuojantys fotografai ima ir pasako: "Dėmesio! Tuoj išskris paukščiukas."

"Klausinėjau kolegų, iš kur, jų manymu, šis posakis. Dauguma mano, kad sena kamera panaši į inkiliuką. Todėl ir buvo kviesta žiūrėti į objektyvą, kuris į inkilo landą panašus", – šypsosi moteris.

"Tai ir yra magija"

– Prieš 47-erius metus Šiauliuose atidarytas Fotografijos muziejus turbūt buvo didelis įvykis mieste?

– Gegužės 25-oji laikoma muziejaus gimtadieniu todėl, kad tai buvo pirmas jo viešas pristatymas, pirmos ekspozicijos atidarymas. Tai vyko ne dabartiniame muziejaus pastate, o Aušros alėjoje esančiuose "Aušros" muziejaus rūmuose. "Aušros" muziejus buvo ta institucija, kuri priglaudė besikuriantį Fotografijos muziejų. Neatsitiktinai – juk muziejus buvo ta vieta, kur Šiaulių fotografai rasdavo prieglobstį, bendradarbiavimą, gaudavo pagalbos. 1959 m. jame buvo įsikūrusi fotosekcija, muziejus skolino fotografams patalpas parodoms, rėmus, ekspozicinius baldus, žodžiu, rėmė visuomeninius fotografus.
Pirmoji nedidukė – maždaug 400 eksponatų ekspozicija įvyko dviejuose nedidukuose kambarėliuose. Yra išlikusios fotografijos, archyve saugomas sąsiuvinis, kuriame užregistruoti visi eksponatai. Vitrinose buvo eksponuojami įvairūs ženkleliai, spaudinukai, o ant sienų – fotomenininkų kūriniai. Tai buvo ne tik fotomenininkų kūriniai, bet ir senos fotografijos: muziejaus eksponatai, sena fototechnika, periodiniai leidiniai.
Be to, buvo labai skubama. Kiek žinome iš įkūrėjo Antano Kazimiero Dilio, pirmoji ekspozicija buvo surengta per 10 dienų. Tačiau lankytojų buvo labai daug, salė buvo sausakimša. Buvo atvykę labai daug svečių iš visos Sovietų Sąjungos. Tai buvo įvykis. Juk Šiauliuose įkurtas Fotografijos muziejus buvo pirmasis tuometėje Sovietų Sąjungoje. Pasaulyje jų buvo apie 20–30. Taline Fotografijos muziejus įkurtas tik 1980 m., Rygoje – 1993 m.

– Atsiradus išmaniesiems telefonams, buvo prognozuojama, kad profesionali fotografija išnyks. Bet meninė fotografija gyvuoja. Kas joje mus paliečia?

– Fotografija – labai asmeniška. Be jos savęs dabar nebeįsivaizduojame. Fotografijos pradžioje tai buvo būdas pažinti save, įsižiūrėti į save, įamžinti, kas brangiausia. Jos ištakose fotografija buvo brangi, ne visiems prieinama, tada netgi išpopuliarėjo pomirtinė fotografija. Dažnai tai buvo vienintelis būdas turėti atminčiai brangiausių žmonių atvaizdų. Tai galimybė išsaugoti atmintį mus taip užbūrė. Be to, fotografija suteikė mums galimybę pamatyti ir pažinti tai, kas nepasiekiama: tolimiausius kraštus ar kito žmogaus vidinį pasaulį. Tai daro fotografiją unikalią ir ji visada bus, nepaisant, kaip vystysis technologijos. Fotografinis vaizdas turi ypatingo tikrumo, magijos, kuri įtraukia.
Fotografuoti dabar gali kiekvienas, tačiau tapti fotografu menininku duota ne kiekvienam. Fotografas menininkas realybėje atkreipia dėmesį į tai, ko kiti nepastebi, pirmiausia sukuria vaizdą savo mintyse, o tada fotografuoja, įdėdamas į nuotrauką tai, kas jo viduje. Tai nepaaiškinama, bet vieni vaizdai mus įtraukia, nuneša kažkur ir nepaleidžia, nes mes matome menininko vidų. Kas išplaukia iš mūsų sielos, tas padaro kūrinį unikalų ir nepakartojamą. Tai ir yra magija.

(Tęsinys - II d.)