Dėmesio! Namuose paauglys

Šiaulių S. Šalkauskio gimnazijoje gimnazistų tėvams rengtas seminaras „Dėmesio! Namuose paauglys“ parodė, kad tėvai trokšta žinių apie bręstančius vaikus, o ypatingai – pasikalbėti, pasidalyti patirtimi ir sužinoti, kad yra ne vieni, kad visų problemos – panašios. Pasak seminaro rengėjos – mokyklos psichologės Jolitos Krūmienės – jei paauglys ateina ir prašo pagalbos, padėkokite ir padėkite spręsti problemą. Nes moralizuoti ir bandyti diegti kažkokias vertybes paauglystėje – per vėlu.

Paauglystė – ne liga

Kas yra paauglystė? Ar ji XXI amžiaus problema, kuriai įtaką daro informacinės technologijos? Ne. Net Sokratas ir Aristotelis rašė apie tai, kad paaugliai nori prabangos, jų blogos manieros, jie prieštarauja autoritetams, rodo nepagarbą vyresniems. Tai ne tam tikro laikmečio problema, tai – biologiniai pokyčiai, kurie neaplenkia nė vieno žmogaus.

Pasak J. Krūmienės, prasidėjus fizinei brandai, kai vaikui sukanka 12–14 metų, ir prasideda paauglystė. 15-ieji metai vaikams patys sunkiausi, o 16, 18-ieji metai – vėlyvoji paauglystė.

„Kada paauglystė baigiasi, tiksliai nustatyti nelabai įmanoma, nes kiekvienam vaikui ji baigiasi skirtingai. Tačiau kai paauglys geba atsakyti į klausimą: „Kas aš esu“, laikoma, kad jis jau brandus“, – sakė psichologė.

Paauglys nuolat sau pateikia klausimus, ar yra drąsus ar bailus, ar stiprus ar silpnas. Kai vaikas suranda savo tapatumą, kai sukuria savo vertybių sistemą, kas jam yra svarbu, jis suauga. Dažnai vaikai vertybes pasiima iš šeimos, bendraudami mokosi palaikyti tarpusavio santykius, ilgalaikius santykius ir numatyti ateities perspektyvas – ko jie nori siekti, kokie gyvenimo tikslai. Žinant atsakymus, baigiasi ir paauglystė.

J. Krūmienės teigimu, paauglystė tarsi pažymėta nepastovumo ženklu, kad tai – sudėtingas laikotarpis, bet ji jokiu būdu ne liga. Patiems paaugliams tai labai nelengvas laiko tarpsnis, nes jie kelia daug klausimų ir ieško atsakymų, patys nesupranta, kaip elgtis, nes tėvai paaugliui vieną kartą sako ir kad jis per mažas, kitą kartą – kad jis jau didelis.

„Todėl kartais paaugliai pasielgia kaip suaugę, o kartais – visiškai vaikiškai, pasidavę nuotaikai ir vidiniams impulsams. Tas pereinamumas iš vaiko į suaugusiojo gyvenimą labai veikia jų psichiką. Psichika darosi labili. Jie greitai praranda pusiausvyrą, junta įtampą, pasielgia kitaip, nei tikimės, nes jiems reikia išspręsti labai daug uždavinių“, – sakė ji.

Diegti paaugliui vertybes – per vėlu

Pagrindinis paauglio uždavinys – susirasti draugų, su kuriais jis jaučiasi saugus, priimtinas, todėl protingi tėvai padeda paaugliui susirasti gerų draugų. Nes draugai daro labai didelę įtaką paaugliui, o šeima lieka antroje vietoje.

„Tėvai turi padėti vaikui spręsti problemas. Jei vaikas atėjo kažko paklausti, pirmiausia reikia padėkoti. Nes paauglys labai dažnai bijo paklausti tėvų. O jei ateina, prisipažindamas, kad kažką negero padarė ir prašo pagalbos, nemoralizuokite, neatstumkite, o padėkokite ir padėkite spręsti problemą. Nes moralizuoti ir bandyti diegti kažkokias vertybes paaugliui – per vėlu. Visas vertybes iš šeimos vaikas perėmė jau vaikystėje“, – sakė psichologė.

Todėl labai svarbu, kad tėvai paauglį vertintų teigiamai. Kai tėvų nuostatos į paauglį yra teigiamos, jis labai stengiasi įtikti, patikti, pateisinti lūkesčius.

„Pabandykite apsižvalgyti kabinete ir rasti šešis baltus daiktus. O dabar užsimerkite ir pasakykite, kiek kabinete mėlynų daiktų“, – prajuokino tėvus psichologė ir tuoj pat paaiškino. Jei tėvai matys tik paauglio ydas, nematys gerų dalykų.

„Ko mes ieškome, tą ir randame. Jei ieškome vaiko elgesyje blogybių, jų ir rasime. O jei norime matyti pozityvą, turime ieškoti vaiko stiprybių“, – sakė J. Krūmienė.

Skatinti siekti tikslų, o ne malonumų

Kai vaikas mažas, jam nubrėžiame siauras elgesio ribas. Kuo žmogus didesnis, tuo ribos turi būti brėžiamos platesnės, kad vaikas taptų savarankiškas. Kai tėvai pamato, kad vaikas puikiai susitvarko, ribos gali būti brėžiamos labai plačios.

„Vaikas turi žinoti, kad jei 21 val. negrįš iš diskotekos, kitą savaitę į ją nebeeis. Vaikas jaučiasi saugus tada, kai žino ribas, laikosi šeimos taisyklių. Ir tėvai turi laikytis nustatytų taisyklių, nelaviruoti. Jei tėvai jų nesilaiko, vaikas ima manipuliuoti“, – sakė psichologė.

J. Krūmienė tėvams parodė filmuką apie su mažais vaikais ir zefyrais atliktą eksperimentą. Vaikams buvo pasakyta, kad jei jie zefyro nesuvalgys, gaus dar vieną, kai mokytoja grįš. Vieni vaikai zefyrą suvalgė, kiti – ne.

„Tie patys vaikai buvo tiriami po 15 metų. Paaiškėjo, kad visi 100 proc., kurie vaikystėje nesuvalgė zefyro, buvo sėkmingi, puikiai tvarkėsi su užduotimis. O 85 proc. suvalgiusiųjų zefyrą turėjo tam tikrų elgesio problemų. Gebėjimas atidėti malonumą dėl didesnio malonumo daro labai stiprią įtaką vaiko ateičiai“, – sakė psichologė, pridurdama, kad reikia skatinti vaikus siekti didesnių tikslų, o ne trumpalaikių malonumų.

Paauglio kambarys – jo privati erdvė

Paaugliui labai dažnai kyla klausimas: o kam to reikia? Jei jis nesupranta prasmės, yra nemotyvuotas ir nenori daryti užduoties. Jei jis suprastų prasmę, tada atrastų ir motyvaciją. „Galime vaikui moralizuoti, koks yra gyvenimo tikslas, bet tai tik išorinė motyvacija. Ilgiausiai veikia vidinė motyvacija, kada jis pats supranta, kam to reikia“, – sakė psichologė.

Paaugliai ima nuvertinti tėvus, sako, kad jie jam ne autoritetai. Tada ir tėvai ima priešintis, ginčytis, demonstruoti galią. „Jei toks kilo konfliktas, reikia savęs paklausti, ar čia aš – suaugęs – kalbu su vaiku, ar mano vidinis įskaudintas vaikas. Svarbu suprasti, kad esame atsakingi už konstruktyvų elgesį, o ne konkuruoti, kuris yra stipresnis. Vaikai iš mūsų mokosi, kaip susitvarkyti su emocijomis. Jei tėvai supykę rėkia, vaikai irgi atras tokias elgesio formas suaugę. Jei rėksime, o vaikui sakysime, kad jis nerėktų, jis mokysis iš mūsų elgesio, o ne iš žodžių“, – kalbėjo J. Krūmienė.

Vienas paauglio poreikių – turėti savo erdvę. Jo kambarys ir yra ta erdvė, kurioje jis gali elgtis kaip nori. Paaugliai dažnai nenori tvarkyti savo kambario. „Bet paauglio erdvė yra jo erdvė, ten jis turi galėti laisvai jaustis. Tačiau reikia reikalauti bendrose erdvėse laikytis tvarkos, susitarimų – plauti lėkštes, išnešti šiukšles“, – paaiškino lektorė.

Labai svarbus dalykas – šeimų susirinkimai. Tikrai labai rekomenduojama šeimos nariams susėsti, dalytis, kaip kam praėjo diena. Vaikai tokioje erdvėje jaučiasi vertinami, saugūs, gali patenkinti meilės poreikį. Susirinkimus reikia rengti reguliariai, apgalvoti temų sąrašą, susitarti, kas už ką bus atsakingas – parengs vakarienę, išplaus grindis.

„Nes brangiausias dalykas, kurį tėvai gali turėti su vaiku – sukurti santykį. Tai vaikui labai svarbu. Ypatingai svarbu parodyti, kad vaikas vertinamas ne už pažymį, pasiekimus, bet už tai, kad jis yra. Jei vaikas lieka vienas, kai jam sunku, santykio su tėvais nebus“, – sakė psichologė.