Delmonas kaišiadorietėms – ne naujiena

Į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą neseniai įrašytas delmonas daugumai kaišiadoriečių nėra vien egzotiška sąvoka, kuriai išsiaiškinti reikėtų pasitelkti Vikipediją. Ši tradicinė Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo detalė į mūsų miesto rankdarbiais bei kultūra besidominčiųjų gyvenimą (o ir kai kurių garderobus) užtikrintai įžengė dar 2009-aisiais.

Kelią delmonui pas mus nutiesė Kaišiadorių kultūros centro Tekstilės būrelio vadovė Tatjana Prakapienė, tais metais buvusiame Švietimo ir kultūros paslaugų centre surengusi pirmąją savo sukurtų delmonų parodėlę. Kiek vėliau, vadovės pamokytos, delmonus pradėjo siūtis ir būrelio moterys.
Tarmiškai vadintas taše, kapše, kišene, doumonu, diržiuku, dimžiuku, dalmonu, krapšte, delmonas Klaipėdos krašto istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI - XVII amžiaus, tačiau jo istorija siekia žymiai giliau.

Kaip teigia kalbininkai, šios aprangos detalės pavadinimas išvertus iš vokiečių kalbos reiškia kišenę. Tik ši kišenė – ne drabužio dalis, o „pridėtinė“ – senovėje juostele buvo rišama po prijuoste prie juosmens.

Gražų, rūpestingai papuoštą ir prie kostiumo puikiai priderintą aksesuarą pamatyti būdavo galima tik tais atvejais, kai šeimininkė į jį ką nors dėdavo arba išimdavo. Paprastai – maldaknygę, nosinaitę, raktus. Europoje dažnai delmonus po sijonų klostėmis nešiojo ne po vieną – jie kabėjo prie abiejų klubų. Tik XVIII amžiuje delmonas iškopė į dienos šviesą – jis imtas nešioti viršuje, todėl kiekvienas galėjo grožėtis iš vilnos, medvilnės ar aksomo pasiūta bei karoliukais, įvairiausiais ornamentais, kutais, nėriniais, pinikais puošta lietuvininkių aprangos detale.

Buvo įprasta delmone išsiuvinėti savo inicialus, pagaminimo ar šiaip svarbią datą, o jei delmonas būdavo gaminamas dovanai – tai ir palinkėjimus. Beje, datą buvo įprasta išsiuvinėti savitai – po du skaičius delmono kampuose. Ši kostiumo detalė vaidino ir kitą vaidmenį – pagal jos stilių, puošnumą buvo galima spręsti, kokiam socialiniam sluoksniui priklauso šeimininkė.

Delmono, kurį šiandien galėtume palyginti su pamėgtomis delninukėmis, puošyba skirtinguose regionuose skyrėsi: santūrius kostiumus dėvinčios lietuvininkės delmoną drąsiai puošė ryškiomis, kontrastingomis spalvomis, o štai margaspalvių kostiumų savininkės žemaitės – priešingai – delmonus siuvosi iš tamsesnių spalvų audinio, net juodų. Beje, juodi delmonai Žemaitijoje dažnai dar buvo vadinami juodinėmis.

Kaip ir kiekvienas dalykas, delmonas išgyveno ištisą virsmo istoriją: nuo XVIII amžiaus jis pradėtas nešioti rankoje arba ant grandinėlės. Įvairiose tautose delmonas įgijo skirtingų bruožų, pakabinama kišenė yra tapusi norvegų, švedų, estų, suomių moteriško tautinio kostiumų detale, ja pasižymi atskirų regionų Rusijos, Ukrainos ir Vokietijos tautiniai kostiumai. Pas mus, kaip minėta, tai buvo išimtinai Prūsų Lietuvos krašto tautinio kostiumo dalis. Apie delmono reikšmę, kaip jis buvo vertinamas, iškalbingai byloja tas faktas, jog evangelikų motinos delmoną dovanodavo dukroms pirmosios komunijos proga.
Mažosios Lietuvos moterys delmonus ryšėjo maždaug iki penktojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Vėliau šią detalę iš kasdienio gyvenimo išstūmė įvairios rankinės, tačiau etnografų, istorikų darbuose liko daug medžiagos. – Delmonas „užkabino“ skaitant Teresės Jurkuvienės knygą „Lietuvių tautinis kostiumas“. Taip pat kažką panašaus buvau pastebėjusi viename Bavarijos tautiniame kostiume.

Kilo noras sužinoti daugiau – domino ištakos, formos, paskirtis, - pasakoja Tatjana Prakapienė. Tekstilininkei delmonas pasirodė patrauklus dar ir dėl to, kad mažą, dekoruotą kabančią kišenę gali pasiūti per palyginus neilgą laiką, taip pat – duoti valią savo fantazijoms ją puošti, dekoruoti. Žinoma, tai – sąlyginiai dalykai, nes iš tiesų darbo gana daug – kišenė neturi būti panaši į maišelį, privalo išlaikyti savo formą, tačiau, jau turint įgūdžių, viskas įveikiama.

T. Prakapienė, kurdama delmonus, nesistengė laikytis tradicinės puošybos. Juk kiekvienas tautinis elementas, kad būtų funkcionalus, turi būti pritaikytas šiandieniniam gyvenimui. Todėl puošybai daugiausiai naudojo pačias įvairiausias technikas, delmonus kūrė su pritaikytomis ilgomis rankenomis, dažnai – viena, tad Tatjanos delmonai labai patogūs nešioti persimetus per petį. Yra ir nešiojamų rankoje.

Kadangi šiuolaikinei moteriai su savimi nešiotis aktualu kitokios dalykus, nei buvo jų promočiutėms, delmonų viduje T. Prakapienė siuvo įvairių kišenėlių – mobiliajam telefonui, kosmetikai, vizitinėms kortelėms...

– Kadangi tekstilės būrelyje kasmet stengiamės įvaldyti naujas technikas, jas pritaikyti praktikoje, pasigaminti delmonus pasiūliau ir būrelio moterims. Džiaugiuosi, kad daugelis jų noriai siuvo savo delmonus, puošė širdžiai mielais akcentais, - pasakoja Tatjana, kuri yra sukūrusi per 100 delmonų. Beje, visi jie šiandien iškeliavę po platųjį pasaulį – išdovanoti draugėms, bičiulėms, jų prašymu sukurti dovanoms.

– Labai saugau, delmoną su savimi nešuosi tik iškilmingoms progoms, - pasakoja Biržų „Sėlos“ muziejaus darbuotoja, buvusi rajono merė I. Varzienė, kuri delmoną visuomet vežėsi ir į svarbius renginius sostinėje. Yra moterų, kurios delmonus būtinai pasiima keliaudamos į teatrą, koncertus. Tai ne tik patogu – visuomet žinai, kad tokią aprangos detalę tu turėsi vienintelė. O juk tai moterims labai svarbu. Taip tautinio paveldo dalis gyvena šiuolaikinį gyvenimą.
Delmonas – paslaptingas dalykas. Štai, kalbininkų nuomone, jo pavadinimas atėjo iš turkų kalbos, kurioje dolaman reiškia sermėgą, rūbą. Lenkiškai ir rusiškai dolman apibūdina husarišką švarką. Atrodo, kad ir šios aprangos istorija gerokai senesnė, nei teigia dauguma šaltinių. Štai A. Maceina straipsnyje „Titulai ir ordinai bažnyčioje“ rašo: „Siųsdamas apaštalus skelbti Izraeliui Dievo karalystės, Kristus liepė jiems neturėti „nei aukso, nei sidabro, nei pinigų savo juostose, nei delmono kelyje, nei dviejų jupų, nei kurpių, nei lazdos“ (Mat. 10, 10)“...
Greta Mažosios Lietuvos delmonų, nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė dar devynios: drevinė bitininkystė Varėnos krašte, Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba, Lietuvos karaimų vestuvių tradicija, pirčių lankymo tradicija, Rasos šventė Kernavėje, Velykų būgno mušimo tradicija Aukštaitijoje, totorių vestuvių pyrago čiakčiako tradicija, vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija, Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija. Saugokime, ką esame paveldėję, ir kelkime visa tai šiandieniam gyvenimui!