Dėl vaidmens paaukojo barzdą ir garbanas

Pernai Šiaulius sudrebino Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“, o šiemet drebina ir režisieriaus Antano Gluskino spektaklis-diskoteka „Pietinia kronikas. Originals on the stage“. Pagrindinį – Rimanto – vaidmenį spektaklyje kuriantis iš Joniškio r. kilęs Justinas Narvidas atviras: dėl vaidmens jis paaukojo mielų personažų bruožus – Netvarkos nykštuko barzdą ir „Raudonos nosies“ klouno garbanas.

„Nesu tas originals. Nesu i padielkė“

Justinas Narvidas, 31 m. filologas, pats neatsistebi sėkme, gavus vaidmenį A. Gluskino režisuotame spektaklyje „Pietinia kronikas. Originals on the stage“. Jo žmona Joana Čižauskaitė, buvusi „Keistuolių teatro“ aktorė, o dabar esanti gydytoja klounė, dar pernai pastebėjo skelbimą, kad per Šiaulių naktis rengiama aktorių „atrankikė“.

Justinas, kuris taip pat puošiasi raudona nosimi ir yra gydytojas klounas, apsisprendė – vyks į Šiaulius ir pabandys. „Atranka buvo atvira, stebint žiūrovams, bijojau, dvejojau. Buvo reikalaujama laisvai kalbėti šiaulietiškai, o aš nesu tas originals visišks. Nesu i padielkė. Nes da nieks neprisikabina prie mana šiaulietiška kalbiejima. Kraujyje mana tas yra“, – šiaulietiškai prabyla vyras.

Reikalas tas, kad Justinas yra gimęs Joniškio rajone, Kriukų kaime. Jo tėvai, mokytojai, po studijų gavo paskyrimą į Skaisgirį, vėliau – Kriukų vidurinę mokyklą, kur apsigyveno bute mokytojų name.

„Mano mama iki studijų gyveno Šiauliuose. Čia gyveno mano pusbrolis, pusseserė, močiutė, senelis ir teta. Kai jau studijavau lituanistiką, kaip ir R. Kmita, išsiaiškinau, kad mano tarmė priklauso šiaurės panevėžiškių patarmei. Kalbėjau kitaip nei Šiauliuose, bet iš vaikystės prisimenu, kad pusbrolio ir pusseserės miestietiško kalbėjimo nemėgdavau“, – juokiasi jis.

Kai Justinui buvo 10 metų, tėvai gavo Trakuose darbą. Vaikas greitai ėmė kalbėti bendrine kalba, bet dabar, akivaizdu, prigimtis buvo priversta prabilti...

„Papasakojau, kaip pamečiau buferį“

O atranka į spektaklį buvo pašėlusi. Justinas užsiregistravo paskutinę naktį, atrankos diena buvo ketvirtoji diena seminaro Vilniuje su klounais, kuriame dalyvavo ir jis. „Ruošėmės rengti programas ne tik vaikų ligoninėms, bet ir jautrius vizitus į senelių namus. Dėstytojas atvyko iš Norvegijos, seminaras baigėsi
18 val., o man Šiauliuose reikėjo būti nuo 19 iki 21 val.“ – pats savimi stebisi pašnekovas.

Ir ką? Justinas su savo kretančia mašina iš sostinės lėkė į Šiaulius. Kažkur prie Pakruojo pametė galinį buferį. Nesustojo jo ieškoti. Atlėkė į Šiaulius, kažkur Varpo gatvėje numetė mašiną ir puolė dramos teatro pastato ieškoti. Nužingsniavo ne į tą pusę. Susitiko draugus šiauliečius – Liną Jokubauskienę (Bumcę) su vyru Irmantu.

„Irmantas pasakė: „Bėgam.“ „Atvarau“. Salėje matau A. Gluskino, kurį pažinojau prieš tai, nuostabos pilną reakciją“, – juokiasi Justinas.

Užlipęs ant scenos, vyras labai jaudinosi. Juk niekada nedalyvavo atrankose ir aktoriniame nestudijavo. Be to, jo veidą puošė vešli barzda ir ilgi garbanoti plaukai. Bene tiktų toks įvaizdis Šiaulių „gezui“?

„Papasakojau apie savo buferį, kurį pamečiau. Porą dainų dar padainavau. Iš jaudulio nebepataikiau, „išsitaškiau“, išsirėkiau“, – emocingai pasakoja aktorius. O komisija ėmė ir nutarė, kad jis spektaklyje reikalingas.

Klounas ir Netvarkos nykštukas

Paimtas kurti Rimanto vaidmenį, Justinas turėjo atsiklausti TV8 televizijos „TV Manija“ prodiuserių, ar gali atsisveikinti su ilgais plaukais ir barzda. Juk vaidina televizijos laidoje su vaikų itin mylima Kake Make Netvarkos nykštuką.

„Leido nusiskusti. Pri-klijuoja dirbtinę“, – šypsosi jis, neslėpdamas, kad vaikų pasaulyje yra žvaigždė.

O kaip Justino gyvenime atsirado klounas? Joanos dėka. Kone 10 metų Justino žmona dirba tarptautinėje organizacijoje „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“. Justinas kartą dalyvavo atviruose mokymuose, kuriuos vedė žilagalvis fizinės komedijos asas Džonas Tousenas iš Niujorko.

„Jis keturias dienas mokė verstis per stalą, nuo kėdės, nukristi atbulam, kristi į priekį, kitų triukų. Aktoriai po pirmos dienos jautėsi kaip sulaužyti, o tas liesas diedukas tuos triukus darė pilna koja“, – prisimena jis.

Po seminaro vyko aptarimas, ką būtų galima panaudoti ligoninėse. Pasirodo, mokytojas kažką įžvelgė, ką turi Justinas, ir patarė eiti linksminti vaikų.

Taip klounu jis ir dirba jau penkerius metus. Važinėja po visos šalies ligonines, o prieš porą savaičių Justino kolegos džiugino ir Šiaulių Moters ir vaiko klinikoje besigydančius vaikus.

„Man tie klounai turi didžiausią reikšmę gyvenime. Man pačiam tai terapija. Išsilaisvina mano kompleksuotos sąmonės dalys“, – sako jis.

O normalų darbą lietuvių kalbos mokytojas kada nors dirbo?

Vyras juokiasi – vienus metus lietuvių kalbos mokytoju ir septynerius metus buvo Trakų pilies sargas.

Sugrįžimas ir į savo pradžią

Vaidindamas šiaulietiškame spektaklyje, Justinas atvirauja jau kažką užčiuopęs, pagavęs, tad jaučiasi gana gerai. Prieš pusmetį buvo kitaip...

„Antrą dieną atėjęs į repeticiją, nualpau. Kažkokia įtampa, pavargęs buvau. Sakė, kad bus neprofesionalių aktorių komanda, o beveik visi susirinko profesionalai. Čia kompleksai iš Joniškio. Todėl „žiauriai“ esu dėkingas R. Kmitai, A. Gluskinui ir Nomedai Šatkauskienei, kurie pasiryžo duoti vaidmenį man. Galiu kovoti su vaikystės baimėmis. Baubai lenda per kiekvieną repeticiją“, – šypsosi jis.

Juk Justinas yra mokytojų vaikas, tad visą vaikystę turėjo elgtis taip, kad „nepadarytų tėvams gėdos“. „Paauglystėje pradėjau kovoti, daryti priešingai. Tas nuvedė prie nelabai gerų dalykų, kurių norisi atsikratyti. Ir šis spektaklis – toks gilinimasis į save“, – kalba aktorius.

Jo paties gyvenimo spektaklio scenarijuje daug. „Tas kontekstas – ir mano sugrįžimas į sąmonės užsimezgimo pradžią. Galiu gilintis, ką man davė Kriukai, mokytojų namas, tėvai mokytojai, mokytojų namų kiemas, neleidimas pereiti į kitą gatvės pusę, žaidimai tarp trijų tujų, ėjimas į svetimą daržą vogti braškių, keltis rytais, knistis po šiukšliadėžes, ieškant tuščių butelių, kuriuos pridavus už 5 centus gali nusipirkti kramtomą slieką parduotuvėlėje, kurią įkūrė kaimynas, išgriovęs svetainėje sieną ir į balkoną padaręs laiptus. Ką man reiškia mano mama, kuri vertėsi siuvimu, o tėtis kirpo iškarpas. Ką man reiškia perrašytos „Fojė“ kasetės „lariokuose“. Būdamas 5-erių, klausiausi „Fojė“ „Laužo šviesos“ ir verkdavau. Ką reiškia neįvardyta, neišsakyta tuo metu tvyranti baimė, persiduodanti per tėvus, nors niekas nepasakodavo, bet matydavai per žinias, kad vyksta didesni dalykai nei tavo kiemas: dideli negeri dėdės susprogdina mašiną vidury dienos. Tokie dalykai formuoja. Atsimenu ir jausmą, kai mačiau, kaip policininkai „semia“ tokius blogus berniukus. Kilo toks pasididžiavimo savo valstybe jausmas. Tada imi galvoti, kad gal ne šiaip sau atsidūrei lituanistikos srityje. Kad tau patiko tautos šaukliai, sąjūdininkai, poetai, roko maršas per Lietuvą. Grandinė dalykų, iš kurių tu atseki, koks esi žmogus, ką vertini. Ir šitas spektaklis man yra puiki proga visus tokius dalykus prisiminti, juos įvertinti ir pačiam save reflektuoti. Kitaip sakant, pasiruošimas šiam vaidmeniui ir jo atlikimas man pačiam yra bandymas išsiaiškinti, kur aš esu originals, o kur padielke.

Ir už tokią galimybę esu žiauriai dėkingas visai spektaklio „chebrai“, visiems visiems, kas dirbo prie šito spektaklio. Ir, žinoma, visiems, kas atėjo ir dar ateis pažiūrėti, ir tiems, kas palaikė repeticijų maratono metu, kas meldėsi už mane visą šį laiką, kas priglaudė ir suteikė pastogę Šiauliuose. Žodžiu, tiksliausiai pasakyčiau, kaip jaučiuosi, – tai kaip regbistas, kuris turi „žiauriai“ kietą sirgalių komandą, o be sirgalių nebūtų nieko: nei spektaklio, nei diskotekos, nei džiaugsmo, nei sunkumai ir skauduliai turėtų kokią nors prasmę“, – nesustodamas kalba vyras.

Tikėjimas – lyg užlipus ant grėblio

Tiesa, interviu Justinas rado laiko tik praėjusį šeštadienį. Pakvietė ateiti į šv. Mišias Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje. Vidurdienį jam jau reikėjo būti spektaklio repeticijoje, tad pokalbiui žadėjo skirti laiko tiek, kiek liks po šv. Mišių.

Prisėdus Jėzuitų vienuolyno namuose, Justinas atviras – čia apsistojo, atvykęs iš Vilniaus dėl spektaklio. Su jėzuitais jis draugauja daug metų – Šventoji Dvasia pas jį atkeliavo dar paauglystėje. Bumbtelėjo tikėjimas į kaktą staiga – lyg užlipus ant grėblio.

„Vieniems būna pamažu, o man – iškart“, – šypsosi ir prisimena, kaip jį, ilgaplaukį, dainuojantį ir grojantį gitara, klasiokai paprašė pagroti krikščioniškų chorų giesmių vakare. Nieko bendra su tikėjimu jis tada neturėjo, bet per vieną tokių švenčių muzika jį taip pagavo, kad pradėjo vienas šokti.

„Kažkas po to pasikeitė. Kunigas vėliau mane kaip pavyzdį pateikdavo, kad Dievą gali šlovinti ne tik malda, giesmėmis, bet ir šokiu. Tai buvo Šventosios Dvasios veikimas“, – šypsosi jis.