Dėl karo mažiausiai nerimauja pensininkai

Dauguma Lietuvos gyventojų, praėjus devyniems mėnesiams nuo karo Ukrainoje pradžios, vis dar jaučia padidėjusį nerimą, stresą, įtampą. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, šis rodiklis nuo kovo mėnesio šiek tiek sumažėjo.

Dešimt Kalėdų ir vienos laidotuvės

Bendrovė Lietuvos gyventojus apklausė du kartus – šių metų kovo ir spalio mėnesiais. Pirmąjį kartą tyrime dalyvavo 1 007, antrąjį – 1 009 18–75 m. asmenys. 87 proc. apklaustųjų kovo mėnesį teigė jaučiantys padidėjusią įtampą, nerimą, stresą, spalio mėnesį šis rodiklis sumažėjo iki 79 proc. Žymiai padidėjusiomis minėtomis neigiamomis emocijomis kovą skundėsi 33 proc. respondentų, spalį – 29 proc. Šiek tiek daugiau įtampos, nerimo ir streso patiriančiųjų taip pat sumažėjo – nuo 54 iki 50 proc.

„Trečdalis ir anksčiau, ir dabar jaučia stresą, įvairius neigiamus išgyvenimus ir tai tikrai yra didelis skaičius, – pastebi socialinių mokslų daktaras, psichologas Gediminas Navaitis. – Norėčiau patikslinti: stresas yra nespecifinė universali organizmo reakcija į būtinybę prisitaikyti. Tai reiškia – visiems vienoda: iš pradžių sunerimstama, po to nerimo požymiai slopinami, o galiausiai, jei jų nepavyksta nuslopinti, ateina fiziniai ir psichofiziologiniai, o po to ir fiziologiniai pakitimai.“

Psichologas pažymi, kad stresas įprastai yra matuojamas balais: jie sudedami ir skaičiuojami metams. „Vaizdžiai pasakius, jei kas nors šiais metais tapo našliu, našle, tai surinko šimtą streso balų, bet apytikriai dešimt streso balų duos Kalėdos, nes irgi reikės prisitaikyti, dovanas supirkti, stalą paruošti, eglutę pastatyti, papuošti. Tai yra prisitaikymas prie naujų aplinkybių. Grubiai pasakius, ar vienos laidotuvės per metus, ar kas mėnesį Kalėdos – gausime tiek pat streso balų“, – kalba jis.

Vinukė bate

G. Navaičio teigimu, pastaraisiais metais papildomi faktoriai buvo karantinas, karas, kainų kilimas, infliacija, kurie, atrodo, prideda nedaug, bet bendrai pasidaro nemažai. „Žmogus turi tam tikrą streso lygį dėl daugybės priežasčių: darbo, santykių šeimoje, santykių su giminėmis, kaimynais, kuris dar yra priimtinas, o po to atsirado vinukė bate, kuri pati savaime yra visiškas niekas. Staiga žmogus dėl vinukės bate griebia kirvį, pradeda siautėti, nežinia ką išdarinėti. Šiuo atveju realiai prisidėjo ekonominė situacija, karantinas, karas, tuo metu dar neaišku buvo, ar jis nesiplės į Lietuvą – ir dabar dar turime kai kurių abejonių“, – aiškina psichologas.

Atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad įtampos, nerimo, streso padidėjimą labiau jaučia moterys: 170 iš 538, t. y. 31,6 proc., apklaustų moterų teigė jaučiančios ryškų padidėjimą, dar 264 (49,1 proc.) – nedidelį. Vyrų rodiklis šiek tiek mažesnis: 126 iš 471, t. y. 26,8 proc., tvirtino jaučiantys žymų padidėjimą, 243 (51,6 proc.) – šiek tiek daugiau įtampos, nerimo ir streso.

Pensininkai nerimauja mažiausiai

Kalbant apie apklaustųjų asmenų veiklas, daugiausia žymų neigiamų emocijų padidėjimą nurodžiusiųjų buvo tarp studentų ir moksleivių bei namų šeimininkių – atitinkamai 43,2 ir 42,9 proc. Pensininkai ir ūkininkai stipriai išaugusias neigiamas emocijas nurodė rečiausiai: gerokai daugiau jų nei įprastai teigė patiriantys 15,7 proc. pensininkų bei 21,1 proc. ūkininkų.

G. Navaitis atkreipia dėmesį į namų šeimininkių situaciją. „Namų šeimininkės yra žmonių grupė, kuri labiausiai perka loterijos bilietus. Tai vienas iš būdų spręsti kažkokias psichologines problemas. „Jeigu nusipirksiu, laimėsiu“, – žinote, kaip gera pafantazuoti: nusipirkau šiandien bilietą, visą savaitę galėsiu dalyti menamą milijoną“, – kalba psichologas.

Jo teigimu, dažniausiai tai yra moterys, dėl motinystės atostogų laikinai nedirbančios profesinio darbo. Vyras pažymi, kad apie 30 proc. moterų po gimdymo patiria silpnesnę ar stipresnę pogimdyminę depresiją. „Tai irgi gali sietis su šios grupės problemomis, kurios šiame tyrime labai aiškiai išryškėja. Matyt, joms reikėtų didesnės psichologinės paramos, veikiausiai į tai turėtų kreipti dėmesį šeimos gydytojai“, – svarsto socialinių mokslų daktaras.

„Vertinga pripažinti, kad turime psichologinių problemų“

Tyrime dalyvavusių žmonių klausta ne tik tai, ar jaučia neigiamų emocijų padidėjimą, bet ir ar šioje situacijoje būtų tikslinga kreiptis į psichologą. Kovo mėnesį į šį klausimą teigiamai atsakė 7 proc. respondentų, spalį – 9 proc. Neužtikrintų, bet linkstančių link teigiamo atsakymo taip pat per 8 mėnesius padaugėjo – nuo 28 iki 30 proc. Įdomu tai, kad kreiptis į psichologą labiausiai linkę jauniausi apklaustieji – nuo 18 iki 25 m.

„Labai vertinga pripažinti, kad turime psichologinių problemų. Aiškiai matome visuomenės pokytį, jog jauniems žmonėms tai yra priimtinas būdas spręsti savo problemas. Kitos visuomenės grupės tai vis dar vertina kaip mažiau priimtiną sprendimą“, – apibendrina G. Navaitis.

Psichoterapeutė Rita Mackonienė pastebi, kad per 30 nepriklausomos Lietuvos metų dar niekada nebuvo tiek dėmesio skiriama psichologinei sveikatai. „Norisi pasidžiaugti. Yra labai daug informacijos, žmonėms skiriama ir suteikiama daug įrankių. Pati stigma naikinama, jaunoji karta visiškai kitaip žiūri į psichinę sveikatą. Manau, kad šita tendencija yra labai stipriai gerėjanti“, – kalba moteris.

Ji priduria, kad „tiek psichika, tiek žmogaus kūnas yra kaip indas: viskas, kas į jį dedama, kaip dedama, lieka. Klausimas – kokia forma? O tai yra kiekvieno unikalus būdas, kaip su tuo dorotis: kas gauta vaikystėje, kaip išmokta, kokiu būdu“.

Garbės ženklas

Geštalto psichoterapijos praktikės teigimu, pirmosiomis karo savaitėmis, kai daug žmonių išgyveno šoko būseną, apie psichinę sveikatą buvo kalbama labai daug. „Dabar tai [karas] yra fonas, kuris, neabejoju, turi įtakos įprastoms problemoms ar situacijoms, su kuriomis žmonės susiduria kasdienybėje, kurios visada buvo. Tas fonas lemia, kaip šiuo metu sprendžiame įprastas gyvenimo situacijas. Aišku, sunkiau susitvarkyti“, – kalbėjo R. Mackonienė.

G. Navaitis pažymi, kad mokyklose psichologų vis dar dažnai vengiama, nors vaikams už jo paslaugas mokėti nereikia: „Štai, džiaukitės, pas jus yra mokyklos psichologas. Jeigu būtumėte Holivudo aktoriai, sumokėtumėte vieną kitą dešimtį tūkstančių už tai, kad gautumėte psichoanalitiko konsultaciją. Čia jums ją siūlo nemokamai ir kažkodėl nenorite priimti, manote, kad susikompromituosite. Priešingai – turėtumėte didžiuotis. Tai galėtų būti garbės ženklas.“

Tiesa, jis pastebi, kad būtent dėl karo ir jo keliamos baimės nesikreipė nė vienas žmogus, tačiau padaugėjo motinų, besikreipiančių dėl vaikų patiriamo streso. Kalbėdamasis su mažamečiais, G. Navaitis atkreipė dėmesį į kitą problemą. „Kalbant su vaikais, išryškėja karo aspektas, nes jie nesupranta. Tai yra bendresnė problema: tėvai per mažai su jais bendrauja, nepaaiškina. Ypač pradžioje jie buvo išgąsdinti to, kas vyksta, trūko vaikams suprantamos informacijos“, – teigia socialinių mokslų daktaras.

Kas aštuntas – nelaimingas

Psichologas G. Navaitis, kalbėdamas apie lietuvių psichologinę būklę per pastaruosius 30 metų, džiaugiasi, kad stiprėja psichologinių konsultacijų pripažinimas. „Jauni žmonės, kurie neišvengiamai pakeis vyresnius, pripažįsta, kad tokios konsultacijos būtų naudingos. Ir tų jaunų žmonių skaičius auga. Tų, kurie mano, kad tos konsultacijos nereikalingos ar net kompromituoja, karta po truputį išeina“, – kalba jis.

G. Navaičio teigimu, kalbant apie bendrą visuomenės būklę, verta paminėti ir laimės ekonomiką bei laimės tyrimus, kuriuose jis pats ne kartą dalyvavo ir net inicijavo. „Buvo vertinamas bendras laimingumo lygis. Jis buvo pastebimai nukritęs 2008–2011 m. krizės metu, dabar jis taip pat yra smuktelėjęs“, – pastebi psichologas.

G. Navaitis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje yra 12–14 proc. asmenų, kuriuos galima priskirti žemiausiam laimingumo lygiui, t. y. nelaimingų žmonių. „Jie atsako taip: „Metai buvo blogi, ateityje nieko gero nesitikiu.“ Skandinavijos šalyse tokių atsakymų bus 1–3 proc. Lietuva regione išsiskiria itin dideliu nelaimingų žmonių kiekiu. Truputį suapvalinsiu – kas aštuntas. Tai tikrai yra labai daug“, – aiškina socialinių mokslų daktaras.

Kai žmogus sako: „Metai buvo geri, ateityje gerovė stiprės“, yra aukščiausias laimingumo lygis. G. Navaitis pastebi, kad laimė smarkiai priklauso nuo gyvenamosios vietos: „Tai labai retai pasitaiko socialiniuose tyrimuose, bet yra tiesinė priklausomybė: daugiausia taip atsakiusiųjų yra Vilniuje, toliau – didieji miestai, po to – mažieji miestai ir kaimai. Labai aiški kreivė. Tai irgi rodo, kur dabar kaupiasi problemos.“