Dėl Biržų ir Vabalninko miestuose esančių S. Nėries gatvių pavadinimo keitimo

Biržų rajono savivaldybės mero sudarytos darbo grupės Biržų rajone esančių gatvių pavadinimų, kurie propaguoja totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, pakeitimo klausimams spręsti posėdyje, vykusiame gegužės 27 d., buvo diskutuota apie Biržų kraštui nusipelniusių žmonių įamžinimo galimybes ir pateikti (alternatyvūs) Biržų ir Vabalninko miestų S. Nėries gatvių pavadinimų pasiūlymai: Biržų miesto S. Nėries gatvę pasiūlyta pervadinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų veikėjos, lietuviškų knygų fundatorės Liudvikos Karolinos Radvilaitės vardu, Vabalninko miesto S. Nėries gatvę – Stefanijos Ladigienės, kilusios iš Vabalninko, lietuvių visuomenės ir politikos veikėjos vardu arba signataro, kunigo, lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjo Alfonso Petrulio vardu.

Darbo grupė kreipėsi į istorijos, kraštotyros, paveldosaugos specialistus, su prašymu pateikti argumentus, kodėl būtent minėtų asmenybių vardais reiktų pervadinti Biržų ir Vabalninko miestų S. Nėries gatves.

Liudvika Karolina Radvilaitė (g. 1667 m. vasario 27 d. Karaliaučiuje – m. 1695 m. kovo 23 d. Brzege) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) evangelikų reformatų veikėja, lietuviškų knygų fundatorė. Paskutinė Biržų-Dubingių šakos kunigaikščių Radvilų palikuonė. Brandenburgo markgrafienė, Neuburgo kunigaikštienė. Boguslavo Radvilos ir Onos Marijos Radvilaitės (Jonušo Radvilos dukters) duktė.

• Liudvika Karolina rūpinosi tėvo Boguslavo Radvilos pradėtais Biržų tvirtovės atstatymo darbais. Ji darbus atnaujino 1671 m., darbai užtruko iki 1682 m. Atnaujinta tvirtovė buvo gerokai didesnė už pirmąją. Rūmai, fortifikaciniai įrenginiai ir 21 pastatas sudarė didžiulį gynybinį kompleksą.
• Buvo viena turtingiausių Abiejų Tautų Respublikos (ATR) nuotakų. Dėl L. K. Radvilaitės vedybų pynėsi politiniai ir turtiniai interesai.
• Liudvika Karolina Radvilaitė visą gyvenimą rėmė LDK Evangelikų Reformatų Bažnyčią. Rūpinosi, kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiose dirbtų lietuvių kalbą mokantys kunigai.1687 m. patvirtino ir atnaujino protėvių fundacijas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioms Biržų kunigaikštystėje, iš savo dvarų suteikė išlaikymą evangelikų reformatų bažnyčioms ir mokytojams.
• 1680 m. jos lėšomis išleistas pirmas LDK katekizmas-elementorius lietuvių kalba – Pradžia pamoksla dėl mažų veykialų (nurodė jį nemokamai platinti).
• Įsteigė stipendijas 12 jaunuolių iš LDK studijuoti Frankfurto prie Oderio, Berlyno, Karaliaučiaus universitetuose, 4 alumnams (alumnatas) – Karaliaučiaus universitete, išsiuntė kelis jaunuolius studijuoti į Oksfordą ir Edinburgą.
• 1686 m. Liudvika Karolina Radvilaitė leido, kad Biržų katalikų bažnyčioje vyktų pamaldos, 1690 m.,1692 m. katalikų bažnyčiai skyrė atskiras fundacija, kuriomis nustatė stabilią metinę algą Biržuose tarnaujančiam kunigui.

Liudvika Karolina Radvilaitė vieną reikšmingiausių moterų Biržų istorijoje. Dabartinė S. Nėries gatvė yra visai šalia Dvaro gatvės, kuri tokį pavadinimą gavo, nes šioje teritorijoje tarp Agluonos upės ir Kęstučio g. 9, 10, 12 ir 13 namų XVII a. buvo kunigaikščių Radvilų dvaras.

Stefanija (Paliulytė) Ladigienė (g. 1901 m. sausio 23 d. Vabalninke – m. 1967 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje), lietuvių visuomenės ir politikos veikėja, publicistė, pedagogė, Pasaulio Tautų Teisuolė, generolo K. Ladigos žmona, grafikės M. Ladigaitės-Vildžiūnienės motina.

• Stefanija Ladigienė gimė Vabalninko šviesuolių Paliulių šeimoje. Tėvai – Tomas ir Natalija Paliuliai buvo valstiečiai, tėvas Tomas Paliulis – žymus knygnešys.
• 1920–22 m. pirmoji žurnalo Moterisredaktorė, dirbo laikraščio Lietuva redakcijoje, redagavo žurnalą Naujoji vaidilutė. Straipsniuose skelbė, kad moterys turi pačios užsidirbti pragyvenimui, užsiimti prasminga veikla, stengtis lavintis, būti laisvos ir savarankiškos, nepamiršdamos savigarbos, orumo bei atsakomybės šeimai.
• Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1926 m. pagal Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašą išrinkta į Seimą, iki 1927 m. balandžio 12 d. buvo Krikščionių demokratų frakcijos narė.
• 1927-1941 m. Ladigų šeima gyveno Gulbinėnų dvare (Pasvalio r.). Gulbinėnuose S. Ladigienė rašė straipsnius, rengė kursus kaimo moterims, organizavo vietos gyventojų saviveiklą.
• 1940 m. rugpjūčio 12 d. buvo suimtas ir ištremtas Stafanijos vyras –generolas Kazys Ladiga (1941 m. gruodžio 19 d. buvo sušaudytas). 1941 m. nacionalizuotas Gulbinėnų dvaras. S. Ladigienė su vaikais persikėlė į Vilnių.
• Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944–46 m.) savo namuose Vilniuje slėpė ir išgelbėjo iš Kauno geto pabėgusią I. Veisaitę. Už tai yra apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (1992 m., po mirties) ir Pasaulio Tautų Teisuolės vardu (1993 m., po mirties).
• Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai dalyvaudavo slaptuose ateitininkų susirinkimuose, 1946  m. kovo  14 d. buvo suimta ir nuteista 10 metų lagerio ir 4 tremties. Į Lietuvą grįžo tik 1957 m.

Alfonsas Petrulis (g.1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškiuose, Čypėnų valsčiuje – m.1928 m. birželio 28 d. Musninkuose, Ukmergės apskritis) – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Vasario 16-os akto signataras, kunigas (nuo 1899 m.), lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjas, pirmųjų lietuvių katalikų periodinių leidinių bendradarbis, Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys, Tautos pažangos partijos narys, Valstybės Tarybos Prezidiumo sekretorius (1919 m.), Lietuvių konferencijos Berne (1917 m.) ir Lozanoje (1918 m.) dalyvis.

• Alfonsas Petrulis gimė Kateliškių kaime (dabar – Biržų rajonas), valstietės Izabelės (Jankevičiūtės, 1852 m.–1937 m.) ir bajoro Juozapo Ipolito (1834 m.–1912 m.) Petrulių šeimoje. 
• Jam pavestosiose parapijose kunigas visuomet rūpindavosi, kad sielovada, kultūrinė ir švietimo veikla vyktų ne tik vyravusia lenkų, bet ir lietuvių kalba.
• 1905 m. gruodžio 4–5 d. Alfonsas Petrulis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Jis prisidėjo steigiant lietuviškus laikraščius ir žurnalus, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose, rašė straipsnius ir žinutes „Vilniaus žinioms“, „Vilčiai“, „Draugijai“, „Tėvynės sargui“. 
• 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Vilniaus konferencijoje ir buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 
• 1918 m. vasario 16-ąją kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
• 1919 m. kovo 14– balandžio 4 d. Alfonsas Petrulis dirbo Lietuvos Valstybės Tarybos antruoju sekretoriumi, spalį tapo Tautos pažangos frakcijos nariu. 
• 1919 m. du kartus lenkų kareivių buvo suimtas, kurį laiką kalėjo Vilniaus kalėjime. Rašė katalikiškajai spaudai.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Vasario 16-os akto signataras, kunigas Alfonsas Petrulis – nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, savo darbais kovojęs už lietuvių kalbą, lietuvybę, nepriklausomos valstybės sukūrimą.