Dėdė Juzė juokina ir virkdo

Rašytojas, žurnalistas, redaktorius, renginių vedėjas ir istorijų pasakotojas Viktoras Stanislovaitis – dėdė Juzė – šiauliečiams duotą pažadą ištesėjo. Kultūros centro salėje priešais Trečiojo amžiaus universiteto studentus atsistojęs vyras pažadėjo klausytojus pravirkdyti. Ir pravirkdė. Kadaise atradęs nuosavą pasakojimo stilistiką, vėliau pradėjęs istorijas pasakoti, renginius vesti gimtąja Pasvalio šnekta, 49-erių vyras šiandien – ir feisbuko žvaigždė. Ir šis žinomumas ne visada kelia vien tik gerų emocijų.

Atiduotų pusę pasaulio

„Prašiau mane ne kaip nabašninką pristatyti, o kaip žmogų“, – lipdamas ant scenos žiūrovus juokino dėdė Juzė. Žinoma, V. Stanislovaitis visą renginį kalbėjo Pasvalio (rytų aukštaičių šiaurės panevėžiškių) tarme. Nesupratusių, ką svečias kalba – nebuvo, o pats dėdė Juzė, su pirmu motinos pieno gurkšniu prisisunkęs tarmės, ją, akivaizdu, gina ir gins. Kol mirtis juos išskirs.

Kartą išgirdęs, kad gal yra nenormalus, nes kalba tarmiškai, vyras sako puikiai žinąs, kas yra tekstų redagavimas – tai jo kasdienis darbas. Jis žino, kas yra barbarizmai, slavizmai, anachronizmai ir visi kiti -izmai. Moka kalbėti taisyklingai lietuviškai. Bet...

„Negalima sakyti „petelnė“, nes tai yra keptuvė, tačiau aš apvažiavau pusę pasaulio, valgiau man-
driausiuose restoranuose ir nei viename jų, nei vienoje jų mandroje keptuvėje, man niekas neiškepė tokių blynų, kokių vaikystėje iškepdavo bobutė Elzė „tarp petelnės ant kiaulių taukų“, – emocijas liejo jis.

Vyras tęsė taip pat žinąs, kad negalima sakyti „gūnia“, nes tai yra užtiesalas, užklotas. Bet kai jis buvo vaikas, valgomajame susirinkdavo mama, tetis, bobutė Elzė, dėdė Jonas. Jie valandų valandas pasakojo apie žmones, kurių jis gyvenime nematė, kalbėjo apie pasaulį, kurio nebebus.

„O aš sėdėdavau gretimam kambary ant bobutės lovos, apsiklojęs „gūnia“ ir gėriau kožną žodį. Dabar, paėmęs babos gūnią, matau jos akis. Girdžiu jos balsą. Matau rankas su milijonu raukšlelių ant kiekvieno piršto“, – dalijosi rašytojas.

Vyras kalbėjo taip pat žinąs, kad negalima sakyti „rundelis“. Tai yra semtuvas. Bet kiekvieną kartą jo tetis, parėjęs vakare iš darbo, nusirengdavo, eidavo į priemenę prie kibiro su vandeniu, imdavo „rundelį“, semdavo ir gerdavo tą vandenį.

„Negalima sakyti „rundelis“, bet aš atiduočiau pusę pasaulio, kad dar kartą gyvenime tetei į rankas paduočiau tą rundelį. O tetės – nebėra“, – atodūsį tarsi nukando jis.

Todėl, pristatydamas dvi savo knygas „Dėdės Juzės godos“ ir „Dėdės Juzės kantičkos“, rašytojas ragino branginti prisiminimus ir ieškoti savęs, besiblaškančio tarp žemės ir dangaus.

„Kai manęs klausia, apie ką šios knygos, tai jos ne apie mane ir ne apie Joniškėlį. Tos knygos apie kožną iš jūsų ir tą pasaulį, kuriame mes gyvenome. Tas pasaulis baisus, nieko gero jame nebuvo, tai – neteisingas pasaulis, bet mes jo ilgimės. Ne dėl to, kas tada vyko, o todėl, kad buvo gyvi mūsų artimieji: tetis, mama, dėdė, bobutė“, – atviravo V. Stanislovaitis.

Nebežino, kiek jame Juzės ir kiek Juzėje jo

V. Stanislovaitis dėdę Juzę sukūrė dirbdamas laikraštyje žurnalistu ir redaktoriumi. Jam kilo noras rašyti apie sodininkystę, daržininkystę, bet kaip nors kitaip. Sukūrė Juzę ir Zosytę, kurie tame darže kapstosi, bet skaitytojai jam liepė neberašyti apie daržą, trąšas, o apsistoti ties personažais.

Pamažu Juzė tapo savarankišku personažu tiek, kad pats V. Stanislovaitis dabar nebežino, kiek jame Juzės ir kiek Juzėje jo.

„Šiandien ne Juzė atvažiavo. Jei galvojate, kad jus juokinsiu, tai taip nebus. Baisiai nekenčiu žmonių juokinti. Man patinka, kai jie verkia, todėl pasistengsiu, kad jūs verktumėte“, – žadėjo jis ir sakė, kad yra bjaurus senis, nes gyvena su keturiomis moterimis – žmona, trimis dukromis, – tad savo vietą žino.

Kai rašytojas Juzės istorijas tarmiškai pradėjo pasakoti nuo scenos, vėliau per radiją, filmuotis feisbuke, jį pamatę žmonės pasidalijo į tris grupes. Vieniems labai patiko tarmė, antri dėl jos jį ėmė pravardžiuoti kvailu kaimiečiu, o treti Juzę priėmė kaip visiškai realų asmenį.

Pavyzdžiui, kai jis nusifilmavo prie kumelės ir išdėstė, kad užsiiminės arklininkyste, sulaukė laiško iš vyro vardu Antanas. Šis Juzę labai rimtai mokė, kuo arklį šerti, kokių vitaminų duoti, kaip šukuoti... „Jis man rašė kiekvieną dieną, net pavargau. Tai parašiau, kad pardaviau kumelę, nebelaikysiu. Tada gavau piktą atsakymą, koks esu blogas, mat palaikiau arklį ir tada atsikračiau“, – dalinosi pasakorius.

O kartą nutiko istorija, paskatinusi rašytoją susipažinti su dar viena gerbėjų kategorija. Po vieno renginio prie jo priėjo vaikystės draugas su sūnumi. Pasirodo, sūnus – labai didelis Juzės gerbėjas. Jis nuo ankstaus ryto ieško įrašų, domisi, ką Juzė kalbėjo, tada skambina babai ir pasakoja, ką Juzė šiandien darė. Tik bėda – jis šio veikėjo nėra matęs.

„Buvau pavargęs, pasakiau vaikui: „Žiūrėk, Juzė stovi prieš tave.“ Ir tada, žinokite, pamačiau jo tetės akis. Jose buvo viso pasaulio skausmas. Berniukas Juzės nematė ne todėl, kad toli gyvena. Jis gimė aklas. Jis Juzę tik girdėjo“, – auditoriją sujaudino V. Stanislovaitis.

Grįžęs namo rašytojas visą vakarą verkė. Iš kažkokio gailesčio, pykčio, neteisybės.

„Kitą dieną berniukui padariau specialų vaizdo įrašą. Papasakojau, kad Juzė toks pat kaip jo tetis. Pilvas toks pat didelis, rūra tokia pati didelė ir ant galvos plaukų nėra, ir barzda kaip tečio. Tik vienas skirtumas – dėdės Juzės rankos švelnios, minkštos, nes jis niekam tikęs tinginys, rašo visokias nesąmones. O jo tečio rankos šiurkščios, nes jis dirba žemę“, – dalinosi pasakorius.

Istorijos baigiasi ir stebuklais

Juzė Šiaulių auditorijai pasakojo graudžiai juokingas, naivias istorijas, kuriose su didele meile vaizduojami mes – nuodėmingi žmonės ir visas pasaulis. V. Stanislovaitis pasakojo ir apie miestelio keistuolius, pijokus, pardavėjas ir mokytojas, dalijosi, kokią senelių išmintį patyrė, kokias vaikystėje krėtė išdaigas, šnekėjo apie ūkio darbus ir skaniausius dalykus, kurių mes visi ilgimės iki šiol.

O būna istorijų, kurios ima ir labai jaudinančiai pasibaigia.

Kai Juzė buvo penkerių, darželyje įsimylėjo tokią Ramunę. Per pietų miegą labai užsinorėjo ant puodžiuko, tad nuėjo pas auklėtoją.

Auklėtoja buvo jauna, baigusi pedagogikos mokslus. Ji su draugėmis gėrė kavą ir pasakė: „Viktoriuk, per pietų miegą geri vaikai nevaikšto į tualetą. Gulkis į lovą, pagalvok apie ką nors gražaus ir užmigsi.“

Berniukas atsigulė, pagalvojo apie bonbonkes už 11 kapeikų, bet nepadėjo. Tada pagalvojo apie gaidelį ant pagaliuko. Ir tai nepadėjo. Vėl nubėgo pas auklytę, vėl pasiprašė ant puodžiuko, bet ši jau piktai jį nuvarė atgal į lovą.

„Atsiguliau į lovą, apsiverčiau ant dešinio šono ir ėmiau žiūrėti į priešais miegančią Ramunę, kurios didelės žalios akys buvo užmerktos, o ant antklodės gulėjo storos juodos kasos. Pagalvojau, kad ji perkūniškai graži, kad ją myliu ir... prikakojau į lovą“, – dusliai atsidusęs prisipažino pasakorius.

Po pietų miego auklėtoja buvo visai sužvėrėjusi, nusivedė jį į tualetą, numazgojo. Už bausmę berniukas turėjo be kelnių stovėti prieš visus, kad visi matytų jo pimpaliuką ir juoktųsi...

„Visi juokėsi. Ir Ramunė iš manęs juokėsi... Tik vienas berniukas nesijuokė. Aramas“, – sakė V. Stanislovaitis ir tęsė, kad kai pasakoja šią istoriją, bando prisiminti Aramo veidą, balsą. Nelikę nieko, tik Aramo žodžiai: „Viktorai, mes būsime geriausi draugai. Jei bus blogai, tu pasakyk, aš tave apginsiu, kas benutiktų.“

Aramas nespėjo Viktoro apginti. Tą pačią vasarą, kai auklėtojos nematė, pasiėmė vonelę ir išplaukė į upę...

„Neatsimenu nei jo veido, nei balso... Bet kartais nutinka dalykų – stebuklų. Prieš kokius trejus metus, su knyga važinėdamas po Lietuvą, tą pačią istoriją papasakojau Panevėžy. Po renginio prie manęs priėjo moteris ir pasakė tris žodžius, dėl kurių aš nebeturėjau ką sakyti. Ji tarė: „Aš esu Aramo pusseserė“. Per vieną sekundę tai, kas nutiko prieš kone 50 metų, pasidarė taip gyva, skausminga, apčiuopiama, kad jūs net neįsivaizduojate“, – auditoriją pravirkdė dėdė Juzė.

Šiauliai – lemtingas miestas

Joniškėlyje gyvenantis rašytojas sakė, kad, kaip bebūtų keista, Šiauliai – svarbiausias jo gyvenimo miestas. Prieš 30 metų jis buvo įstojęs į Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbos ir filologijos. Bandė mokytis, bet prie skulptūros „Trys nykštukai“ pasitaikė mergiotė iš Biržų. Su žaliu paltuku ir rudomis akimis.

„Draugavome lygiai du mėnesius, o kai man sukako 18 metų, iš karto apsiženijom. Sėkmingai mečiau mokslus ir ėjau šluoti gatvės“, – šypsojosi rašytojas.