Debiutinis R. Parafinavičiaus romanas: dalį honoraro atsiims knygomis

Žinomas fotografas Rolandas Parafinavičius nustebino – spaustuvėje šiuo metu materiją įgauna jo debiutinis romanas. „Apie meilę, draugystę ir veidmainystę, apie egzistencinius ieškojimus ir nuotykius su detektyvo elementais“, – dvejus metus naktimis rašytą romaną „Fotografas“ pristato autorius.

– Romanas į skaitytojų rankas turėtų pakliūti kitą savaitę. Jaudinatės?

– Kol kas jaudulio nėra. Nežinau, gal jis atsiras, kai atsiras pati knyga. Kai jau tikrai žinosiu, kad kažkas gali ją perskaityti. O kol neišspausdino, jaučiuosi visiškai saugus (šypsosi).

– Kodėl 53 metų sulaukusiam žinomam fotografui prireikė parašyti romaną?

– Šis klausimas man pačiam sudėtingas, nes labai tikslaus ir aiškaus atsakymo nėra. Dauguma žmonių šiek tiek mistifikuoja rašytojo profesiją. Galbūt man norėjosi, kad tos mistifikacijos neliktų: štai gyveni gyveni ir nusprendi, kad gali parašyti romaną. Aišku, niekas nerašo knygų dėl savęs – autorius minty turi tam tikrus žmones, auditoriją. Vienas iš mano impulsų buvo noras „Fotografijos namų“ bendruomenei suteikti nuotykį, džiaugsmo, palikti prisiminimą.

– Vis tik rašymas jums nėra nepažįstama teritorija – dirbote žurnalistu įvairiuose Lietuvos dienraščiuose. Žurnalisto patirtis padėjo ar trukdė, rašant romaną?

– Žurnalistika gadina, susina kalbą, nes čia vyrauja įvairių šablonų, štampų, stereotipų. Vyrauja ne todėl, kad rašo netalentingi žmonės, o dėl didelio tempo – šablonai padeda greičiau dirbti, nepadaryti klaidų. Bet daug kas priklauso ir nuo paties žurnalisto. Kai dirbau, turėjau asmenines pratybas: parašydavau straipsnį, kad ir nediduką, ir bandydavau į jį pažvelgti iš šono, sulaužyti šablonus. Tikrai ne visada pavykdavo. Iš kitos pusės – žurnalistika išmoko nuosekliai dėlioti mintis, įvykius, pasakojimus.

– „Laukite nepagražintų profesinio gyvenimo istorijų“ – štai taip intriguoja romano viršelis. Atskleisite realių žmonių kelius ir klystkelius?

– Galbūt rizikuoju, bet greičiausiai bus tokių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu save atpažins romane. Juk iš kur daugiau paimti personažų? Visko semiesi iš savo gyvenimo, iš savo aplinkos. Kartais norėdavosi realų asmenį panaudoti kaip personažą, kartais tai išeidavo nesąmoningai, kartais paimdavau tik kelis jo bruožus arba vieną veikėją sulipdydavau iš dviejų skirtingų žmonių. Tad mano personažai tikrai turi sąsajų su realiais asmenimis ir man bus įdomu pažiūrėti: atpažins juos ar ne?

– Jūsų romanas taip pat turi sąsajų su Šiauliais. Vien ko verta pagrindinio herojaus pavardė: Aleksas Pietinis...

– Rašydamas žinojau, kad Šiauliai, kaip miestas, man yra svarbus. Norėjosi, kad romane jo būtų kuo daugiau. Todėl yra ne vienas personažas, kuris nešioja Šiaulių vietovardžio pavardę: Rapolas Šimšė, Jurgis Medelynas, broliai Bubiai...

– „Prisodrintas šiaulietiško slengo“ – dar vienas jūsų romano apibūdinimas. Nebijote lyginimų su „Pietinia kronikų“ autoriumi Rimantu Kmita?

– Kai išėjo Kmitos knyga, jau buvau parašęs pusę savosios. Elementarus sutapimas ir tiek. Beje, aš specialiai neskaičiau „Pietinia kronikų“ – nenorėjau, kad man darytų įtaką. Dabar, kai maniškis romanas parašytas, jau galiu drąsiai skaityti. O šiaulietiškas slengas bus labai epizodiškas ir tik tam tikrų personažų charakteriuose.

– Rašydamas romaną, buvote užstrigęs?

– Kone 3–4 mėnesius apskritai buvau nustojęs rašyti. Bet ne dėl konkrečios romano vietos. Tiesiog atsidūriau gyvenimo maišaty.

Iš tikrųjų blogiausias dalykas, rašant knygą, – stabtelėti. Gal daugumoje sričių taip yra... Pastebėjau, kad kur kas lengviau dirbti, jeigu kasdien prisiverti parašyti bent po sakinį. O jeigu padarai pauzę, tampa sudėtinga. Ir kuo ta pauzė didesnė, tuo labiau ji išmuša tave iš suvokimo, ką tu darai. Tuomet grįžti prie to teksto ir esi svetimas – tavęs nebeįsileidžia tavo paties personažai.

– Ar rašydamas turėjote patikėtinių – žmonių, kuriems leisdavote paskaityti gimstantį romaną?

– Buvo keli artimesni žmonės, kuriems duodavau skaityti ištraukas. Kai pats skaitai savo tekstą, viskas aišku, bet kiti gali ir pasiklysti. Nors man rūpėjo ne detalės, o ar apskritai verta rašyti – galbūt aš užsiiminėju grafomanija ir tiek? Kai pajutau, kad man nuoširdžiai sako, jog rašyti verta, nusiraminau. Palaikymo reikėjo – visko iš savęs pasiimti negali.

Labai pagelbėjo rašytoja Sandra Bernotaitė – esu jai be galo dėkingas. Ji gyvena Kaune, bet yra šiaulietė. Iš Sandros pavogiau daug laiko, įžūliai prisiprašiau, kad perskaitytų, patartų. Ji davė protingų patarimų, be kurių romanas, manau, turėtų daugiau mėgėjiško atspalvio.

– Visų pradedančiųjų rašytojų vargas – leidėjas. Buvo sudėtinga jį rasti?

– Man labai pasisekė. Trečioji leidykla, į kurią kreipiausi, atliko visus romano techninius darbus per tiek laiko, kiek antroji leidykla atsakinėjo į mano elektroninį laišką. Pasisekė ir su redaktore – jeigu su ja riša bendra pasaulėjauta, dirbti pasidaro lengva.

– Buvo minčių, kad jūsų romano jokiai leidyklai nereikės?..

– Buvo – ypač po pirmųjų dviejų bandymų. Bet romaną būčiau vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek išleidęs. Juk negali imti ir išmesti į šiukšlyną dvejų metų darbo.

– Tikitės užsidirbti?

– Lietuvoje tiražai tokie maži – nežinau, kokio produktyvumo turi būti autorius, kad pragyventų vien iš rašymo. Aišku, jeigu pavyks kiek nors uždirbti, džiaugsiuosi – vis tik dirbau dvejus metus. Bet tai nėra mano pirminis tikslas – pusę savo honoraro paprašiau atiduoti knygomis.

– Pabaigai, kokias knygas pats skaitote?

– Mėgstu įvairius žanrus. Paskutinė grožinės literatūros knyga, kurią skaičiau, buvo „Mažasis princas“. Man jos retkarčiais prireikia... Brandos periodu skaičiau Remarką, Bulgakovą, Dostojevskį, Markesą, Irvingą, Sruogą, Gavelį ir kt. Bet viskas prasidėjo nuo Diuma. Jo „Trys muškietininkai“ vaikystėje buvo pirmoji mano perskaityta knyga. Pamenu, labai nuliūdau, kai buvo nunuodyta ponia Bonasjė ir d‘Artanjanas liko be mylimosios. Kai knygą skaičiau antrą kartą, tikėjausi, kad tai nebepasikartos. Ir taip visus septynis kartus (juokiasi). Paskui supratau, kad kitos išeities nėra – reikės pačiam parašyti, kad ponia Bonasjė liko gyva. Taip išeina, kad jau vaikystėje galvojau, jog tapsiu rašytoju. Kai paaugau, supratau, kad rašytojas nėra tas, kuris moka rašyti. Rašytojas – tas, kuris turi, ką papasakoti. Taip nusikėlė planai išgelbėti ponią Bonasjė (šypsosi).