Daukšiagirės dvare būta ir intriguojančių meilės istorijų

Ne taip ir seniai Prienų rajone įsikūręs Daukšiagirės dvaras buvo uždaras – jo duris galėjo praverti tik pavieniai ir, kaip liudija rašytiniai šaltiniai, įtakingi asmenys. O pokylių salėje, kurioje dabar sukasi jaunavedžių poros, anuomet sukosi ir pats Antanas Smetona su žmona Sofija bei kiti aukšto rango pareigūnai.

Dabar Daukšiagirės dvaras čia užsukusius svečius žavi ne tik romantizmo stiliumi dvelkiančia rūmų architektūra, interjeru, bet ir romantiška paties dvaro istorija. Daugiau nei 130 metų skaičiuojančią rezidenciją valdė 5 savininkai. Paskutinysis šeimininkas – Petras Ritas Ūselis, kurio iniciatyva dvaro vartai ir atsivėrė visuomenei.

Petro Rito Ūselio dukros Giedrės Ūselytės-Bagdonavičienės teigimu, jos tėtis dvarą įsigijo aukcione, kai šį valstybės nuosavybėn perleido paskutiniųjų savininkų Norkaičių vienturtis sūnus. O štai dvaro patekimas tuometinio Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Prekybos departamento direktoriaus Jono Norkaičio žinion – vertas filmo scenarijaus.

Apie 1928 m. rezidencija buvo parduodama aukcione, kuriame varžėsi du pirkėjai: Kazė Kudirkienė ir tuometis Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis. Tuomet aukšto rango pareigūnas buvo įsitikinęs savo sėkme ir kiek su pašaipa žiūrėjęs į Kazę Kudirkienę sakė: „Murzė boba dvaro nenupirks“. Tačiau būtent toji „murzė boba“, laimėjusi aukcioną, ir tapo ketvirtąja rūmų savininke.

„Nepaisant to, aukštas pareigas ėjęs jaunas ambicingas valstybės tarnautojas Jonas Norkaitis rankų nenuleido. Pasirodo, rungdamasis dėl dvaro, jau buvo įsižiūrėjęs naujos dvaro savininkės dukrą. Tad jis nepamiršo ne tik gražaus dvaro, bet ir čia matytos K. Kudirkienės dukros. Į Daukšiagirę Norkaitis ryžosi atvykti su dar rimtesniais ketinimais – piršlybomis. Merginai sutikus, kaip kraitis jaunai šeimai atiteko ir dvaras Taip J. Norkaitis vienu šūviu nušovė du zuikius – gavo ir puikų dvarą, ir gražią žmoną,“ – neeilinę dvaro meilės istoriją pasakoja Giedrė Ūselytė-Bagdonavičienė.

Deja, žinių apie pačias Norkaičių vestuves dabartiniai dvaro šeimininkai kol kas neturi, tačiau, siekiant  kuo ilgiau išlaikyti gyvą dvaro istoriją, šalia visų kitų elementų, pagrindiniai dvaro miegamieji kambariai yra pavadinti buvusių dvaro savininkų vardais. Kiekvieno kambario interjeras kurtas atsižvelgiant į atitinkamo savininko biografiją.

Čia įkurtas ir J. Norkaičio kambarys. Anot Giedrės Ūselytės-Bagdonavičienės, valdant Norkaičiams dvaras klestėjo, ūkis buvo skatinamas valstybės iždo premijomis. O šalia šio veiklaus valdininko bei diplomato visuomet buvo ir stipri moteris – ponia Norkaitienė. Ji domėjosi lietuvių kalba, buvo prof. Jono Jablonskio studentė, turėjo teisininkės išsilavinimą – dirbo Kaune advokate. Inteligentė moteris su meile rūpinosi dvaro sodu, gėlynais, mokėjo skiepyti rožes, vaismedžius. Dabartinė dvarininkaitė svarsto, jog tikriausiai neatsitiktinai sovietmečiu dvaro žemėse ir teritorijoje buvo įkurtas Daukšiagirės sodininkystės tarybinis ūkis. Dabar dvaro parke yra išlikę 10–12 senovinių veislių obelų, iš kurių obuolių dar ir dabar spaudžiamos sultys, gaminamas vynas.

Prieš porą metų dvaro durys tapo atviros ir visuomenei – čia švenčiamos asmeninės šventės. Dėl istorinės autentikos šią vietą ypač pamilę jaunieji, kurie rezidenciją renkasi ne tik šventiniam vakarui, bet ir santuokos įregistravimo ceremonijai.

Siekdami išsaugoti gyvą istoriją ir suteikti svečiams papildomų žinių, prieš šventinę vakarienę organizatoriai taip pat siūlo teatralizuotą edukaciją-ekskursiją, kurios metu papasakojama visa intriguojanti dvaro istorija bei vyksta tarpukario laikais mėgstamiausio gėrmo Krupniko degustacija skliautiniuose dvaro rūsiuose.

Rimantė Jančauskaitė