Daugumoje Lietuvos upių vandens kokybės rodikliai neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų: specialistai įvardija, ko galima imtis

AAA Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas Gintautas Sabas pasakoja, kad upių ir upelių ištiesinimas pasaulyje vykdomas dėl įvairių priežasčių: laivybos, žemių sausinimo, žemių drėkinimo, potvynių reguliavimo. Lietuvoje šie procesai ypač intensyvūs buvo XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais, siekiant kuo didesnius žemės plotus pritaikyti žemės ūkiui.

„Dėl dirbamų laukų našumo upės ir upeliai Lietuvoje buvo gana intensyviai reguliuojami, gilinami, tiesinami ir pertvarkomi, – pasakoja G. Sabas. – Kitais žodžiais – nemažai tokių upelių buvo paversti grioviais, skirtais kuo greičiau nuleisti vandenį iš melioracijos sistemų“.

Pasak specialisto, intensyvūs melioracijos procesai ilgainiui padarė ženklią neigiamą įtaką Lietuvos upių vandens ekosistemoms.

„Toks upelių reguliavimas ir jų pavertimais melioracijos grioviais iš esmės pakeitė natūralius vagų procesus, upių vandens balansą, iki minimumo sumažino gamtos buveinių ir jose gyvenančių vandens augalų, vandenų dugno gyvūnijos ir žuvų įvairovę bei gausumą“, – pabrėžia G. Sabas.

Dėl šių procesų suprastėjo ir natūralus upelių apsivalymas, todėl daugumoje ištiesintų upių vandens kokybės rodikliai neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų.

„Mažai tikėtina, kad be papildomų priemonių gera ekologinė būklė galėtų atsistatyti ateinančiais dešimtmečiais“, – pastebi pašnekovas.

Sprendimas – švelnusis upių renatūralizavimas

Upių ir upelių ekologinei būklei pagerinti daugelis ES šalių, taip pat ir Lietuva, sureguliuotose upėse jau naudoja švelniojo renatūralizavimo priemones.

Anot G. Sabo, švelniosios renatūralizacijos priemonės – tai sraunumų, užutekių, duburių ir slenksčių suformavimas upės vagoje, jos skerspjūvio pakeitimai. Tam naudojamos natūralios gamtinės medžiagos, tokios kaip akmenys, gargždas, mediena. Renatūralizacijos priemonėms priskiriamas ir medžių sodinimas vagų šlaituose ar pakrantėse.

„Taip sudaromos sąlygos formuotis upių buveinėms, skatina rūšinę įvairovę bei gausumą. Šios priemonės taip pat pagerina deguonies pasisavinimą upėje, savaiminį apsivalymą. Upių ir upelių šlaitus apsodinus medžiais ribojamas vandens paviršiaus apšvietimas, sukuriamas pavėsis, todėl vasarą mažėja vandens temperatūra bei upės vagos apaugimas pakrantės augalija“.

Dar viena efektyvi renatūralizacijos priemonė – natūralūs akmenys. G. Sabas teigia, kad iš pavienių akmenų upės vagoje galima formuoti tėkmės įvairovę, kuri net iki 60 proc. padidintų deguonies įsisavinimą vandenyje, o tai sudaro palankesnes sąlygas biofaunai – daugiau įvairesnių ir tauresnių žuvų geriau prisitaikę išgyventi tekančiame ir ypač deguonies prisotintame vandenyje. Ant akmenų paviršiaus taip pat gali formuotis naujos vabzdžių ir makrofitų naujų buveinės.

Akmenų metiniai, medžių kelmai sumažina erozijos poveikį, formuoja rėvas ir sietuvas, kurie būdingi natūralioms upių vagoms. Jie kaip ir medžių nuovartos formuoja užutekius, kuriuose kaupiasi sąnašos. Šiose sąnašose gali kurtis jautrios makrofitų, o kartų makrobestubūrių rūšys.

Lietuvoje ES lėšomis finansuojamas upių renatūralizacijos projektas prasidėjo 2018 metais nuo tyrinėjimų ir projektavimo darbų. Parengus projektus, gavus reikalingus suderinimus ir leidimus švelniosios renatūralizacijos priemonės buvo įgyvendintos 78 Lietuvos vandens telkiniuose.

„Danijoje, Vokietijoje, Olandijoje plačiai įgyvendinti upių atstatymo projektai, panaudojant įvairias renatūralizacijos priemones, atskleidžia teigiamus upių ekologinės būklės pokyčius. Remiantis užsienio gerąja patirtimi galima teigti, kad renatūralizacijos priemonių taikymas žmogaus labai pakeistose upėse yra vienas iš geriausių būdų atkurti upių gerą ekologinę būklę“, – pabrėžia G. Sabas.