Daugiau šviesos mumyse, o ne blizgučių

Pasaulį kamuojant ne vienai negandai, dažnai pamirštame, kad turime kuo pasidžiaugti, kam praskaidrinti dieną, o kam tiesiog padėkoti. Šiaulių miesto ir rajono garbės piliečiai gavo užduotį – padėkoti už tris dalykus. Taigi už ką ir kam 2024-aisiais jie jaučiasi dėkingi ir ko visiems linki kitais metais?

Šiaulių vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis:

1. Labiausiai esu dėkingas Dievui už gyvenimo dovaną. Dėkoju tėveliams, kad jie nepabūgo aukos ir išaugino šešis brolius ir keturias sesutes. Dėkoju jiems, kad ryžosi mane, pagranduką, pakviesti į šį nuostabų pasaulį.

2. Nuoširdžiai dėkoju Šiaulių vyskupijos kurijos bendradarbiams, kad galėjome 27-erius metus darbuotis ir į darbą eidavome kaip į šventę, džiugiai ir nuoširdžiai spręsdami visas pasitaikiusias problemas.

3. Dėkoju Šiaulių miesto ir rajono merams už nuoširdų bendradarbiavimą, krepšinio treneriui Antanui Sireikai, maestro Sigitui Vaičiulioniui, o ypač Šiaulių katedros sumos choro vadovui Romualdui Juzukoniui, subūrusiam per 50 choristų į „Džiaugsmo“ chorą, džiuginantį mus visus dvasingomis giesmėmis ir dainomis.

Šiauliečiams norėčiau iš visos širdies palinkėti atsigręžti į Kūrėją, būti dėkingiems už gyvenimo dovaną, jautriai ir dėmesingai bendrauti šeimose ir džiugiai eiti Kristaus nurodytu tiesos ir meilės keliu.

Industrinis dizaineris, dailininkas, visuomenės veikėjas Vilius Puronas:

1. Visų pirma, dėkoju savo angelui sargui, kuris mane prižiūrėjo 77 metus, kad patikčiau moterims. Dėkoju ir išmintinguolių gausai, kurie mokė ir tebemoko mane gyventi. Su jais niekada nediskutuoju, išklausau ir visada puolu vykdyti jų pamokymų bei mokslų, prisimindamas mamytės įgaliojimą, kurį žinojau nuo mažens: „Jei nežinai, kaip elgtis, Viliuk, elkis padoriai.“

2. Dėkoju protui, nes Viešpats taip tą protą išdalino, kad niekas nesiskundžia jo trūkumu: nei aš, nei skaitytojai, nei mūsų miestas, kuris tiek lėšų nebuvo gavęs per visą savo 788 metų istoriją, nes „pagal Jurgį – ir kepurė“. Natūralu, kad ateitis apibendrins jurgių su „raudų kepurėmis“ profesines bei kūrybines konstrukcijas, kai kasdienybė legalizuos jų kūrybinį broką, o istorikai apibendrins asfaltą...

3. Dėkoju epochai – sportui, kultūrai ir taikai: šie reiškiniai naudingi statistikai. Nors sportininkai nyksta sendami, bet būna naudingi balsuojant, o jų įranga – lėšas legalizuojant. Centre fasado užrašas skelbia: „Kultūra yra viena, tinkanti visoms šalims, – žmogaus kultūra“, t. y. visa tai, ko neturi beždžionės, – turime Šiauliuose. Dėkoju ir taikai, kad Putinų gatvės neteko pervardinti Putino gatve, miestui atgimstant feniksu po karo, koks dabar siaučia Ukrainoje. Beje, ukrainiečiai, dainuodami savo patriotinę dainą „Kalina krasnaja“, nežino lietuviškojo vertinio sąšaukos pavojingumo, nes to jiems niekas neišverčia...

Linkiu plepėti, kitiems gėrio linkėti ir neužmiršti, kad „laisvė – tai suvokta būtinybė“, kuria naudojosi ir „didysis“ Leninas, ir dabarties juristai. Dėkoju politiniam folkloro „pagaliukui“, pagarsinusiam mūsų tautos tylią istorinę išmintį, kuri ir Baltijos kelią, ir „Šeimų maršą“ būrė, suprasdama, kad mažai tautai būtina elgtis kitaip nei didelei. Prisidengęs laisve ir saviraiškos teise norėčiau, kad mūsų laisvė būtų realizuojama lietuvių jėgomis, o ne kitataučių, vaikščiojančių mūsų šaligatviais. Mūsų sąjungininkai tebūna žemaičiai, neseniai save kitakalbiais pasidarę, aname Seime tą užfiksavę. Gudai džiaugiasi, Seimas keičiasi, suvalkiečiai tyli... Tik aukštaičiai kviečia aukštinti žemaičius tam, kad patys aukštėtų...

Poetas, prozininkas, publicistas Vytautas Kirkutis:

1. Šiemet esu dėkingas aplinkybėms, kurios aplinkui šmirinėdamos taip susiklostė, kad galėjau ne tik parašyti, bet ir išleisti knygą „Atvirlangiai. Matymai ir mąstymai“. Parašiau, ką norėjau parašyti. Kas buvo susikaupę ir tapę mintimis beigi vaizdais. Esu laimingas, jei knyga kam nors padės atverti dar vieną langą į pasaulį ir skatins susimąstyti žvelgiant pro jį. Ačiū rėmėjai Šiaulių rajono savivaldybei (taip, Savivaldybė daugiau kaip 20 metų remia knygų leidybą!) ir „Žuvėdros“ leidyklai.

2. Mažiausiai ir rečiausiai būname dėkingi tiems, kurie arčiausiai mūsų. Šiemet mums su žmona Violeta sukako 50. Ne, ne vestuvių, toks jubiliejus sukaks kiek vėliau. Kol kas – mūsų pažinties jubiliejus. Džiaugiamės ne tik dėl to, kad susitikome, bet ir dėl to, kad iki šiol esame kartu ir kasdien turime už ką padėkoti vienas kitam ir likimui.

3. Nereikia būti vokiečių poetu, filosofu Frydrichu Šileriu, kad suprastum, jog dėkingumas – visų užmaršiausias. O juk ne kartą patyrėme: labiausiai dėkingi esame kitiems už jų dėkingumą. Tačiau paradoksas: kuo patys džiaugiamės ir žavimės, dažnokai neskubame dalintis su kitais. Gal tik metų kaita priverčia nors truputį tapti filosofais ir analitikais. Ne kartą patyriau: tik dėkingas žmogus jaučia harmoniją su savimi, su aplinkiniais, su gamta, su savo mintimis.

Tapo įprasta didžiųjų švenčių palaimintiems pasidalinti vieniems su kitais linkėjimais. Linkiu mums visiems mažiau domėtis ir žavėtis politikos blizgučiais ir bižuterija. Kartais tarp pigaus žybsėjimo ir blykčiojimo nebematome esminių gyvenimo, būties, laimės brangakmenių, kurie dažniausiai slepiasi gilesniuose kloduose ir kuriuos padeda atverti menas, literatūra, kultūra. Daugiau šviesos mumyse, o ne blizgučių. Ir dar. Pirmiausia sau linkiu išmokti atskirti veidus nuo kaukių.

Kanklininkė, dirigentė, muzikos pedagogė Regina Vaišnorienė:

1. Esu dėkinga už nuoširdžius žmones šalia.

2. Dėkoju už galimybę būti pastebėtai ir dirbti mylimą darbą.

3. Esu dėkinga ir už gražėjančius Šiaulius – mano gimtąjį miestą, kurį labai myliu ir kuriuo didžiuojuosi.

Švenčių proga visiems linkiu geros sveikatos ir taikaus dangaus.

Choro dirigentas, pedagogas Sigitas Vaičiulionis:

1. Dėkoju likimui, kad atvedė mane į Šiaulius – tai kažkaip atsitiktinai įvyko. Čia, Šiauliuose, praktiškai visas gyvenimas prabėgo ir nesigailiu. Džiaugiuosi, kad miestas gražėja ir gražėja.

2. Galiu tiesiai šviesiai pasakyti: man smagu, kad atsirado pirmasis miesto meras, kuris yra kūrėjas: nė prie vieno kito nebuvo taip viskas sutvarkyta, nei gatvės, nei kanalizacija, nei išgražintas visas miestas. Ir simfoninį orkestrą žada įkurti – ateityje bus darbo vietų muzikantams ir gal sugrįš gyventi į Šiaulius jauni bei talentingi muzikantai.

3. Noriu padėkoti Dievui, kad iki šios dienos esu sveikas ir galiu koncertuoti – labai daug koncertų. Ačiū Dievui, kad leido man sveikam sulaukti šios galimybės. Ir labai ačiū šiauliečiams. Pagrindinė mano duona yra muzikuoti ir teikti žmonėms džiaugsmą. Ačiū šiauliečiams, kurie tai priima: pilnos salės klausytojų – matau iš akių, kad jiems reikia tos muzikos, kad darau darbą ir jis reikalingas kitiems, sušildo jiems širdis.

Linkiu sveikatos, geros ir darbingos nuotaikos! Geriau gyvenime krutėti nuo ryto iki vakaro, neturėti laiko pailsėti, negu sėdėti dienomis prie televizoriaus ir pradėti kerpėti kaip Trakų garbingai piliai...

Verslininkas, kolekcininkas, mecenatas Edmundas Armoška:

1. Dėkoju likimui – jau taip ilgai vaikštau po šią žemę... Nežiūrint į sunkų mano gyvenimą ir verslą, visą gyvenimą mylėjau meną ir esu kolekcininkas. Ačiū už tuos du greta einančius gyvenimus – kolekcininko ir verslininko.

2. Noriu padėkoti amžinatilsį mamytei. Buvo mokytoja Šiaurės Lietuvoj, pabėgom iš Žemaitijos nuo stribų. Tėtis žuvo, o ji mus, keturis vaikus, užaugino. Be abejonės – aš visą gyvenimą dėkingas.

3. Ačiū Šiauliams, mano mylimiausiam miestui. Gerai, kad aš ten atsiradau, kad galiu daryti parodas, – labai gerbiu.

Linkiu šiauliečiams pasitempti ir kuo greičiau atsikratyti visų sovietinių lentų. Viskas priklauso nuo pačių šiauliečių. Ir gerų metų!

Akordeonininkė, muzikos pedagogė Marytė Markevičienė:

1. Visą gyvenimą jaučiuosi dėkinga likimui, kad esu čia ir dabar, kad galiu džiaugtis tuo, ką turiu ir kas esu šiandien.

2. Esu dėkinga pagrindinei socialinei ląstelei – savo šeimai, vyrui, vaikams, aplinkai, – kad leidžia man būti tuo, kas esu.

3. Taip pat dėkoju savo antrajai – akordeonistų – šeimai už įdomius renginius, už tai, kad man leidžia būti jų dalimi, kad galiu scenoje matyti buvusius savo mokinius.

Gyvenimas yra gražus, tik mes nemokame juo džiaugtis. Turime stengtis matyti tai, kas gražu aplink mus. Linkiu visiems vidinės harmonijos, turiningų, kūrybingų ir svajonių išsipildymo metų. Ir, svarbiausia, visam pasauliui taikos!

Choreografė, ilgametė šokių ansamblio „Želmenėliai“ vadovė Aleksandra Aldona Masėnienė:

1. Dėkoju savo mokytojams – nuo pat mokyklos jie buvo labai geri ir labai gera juos prisiminti. Ir mamytei, niekada nekėlusiai balso – užtekdavo tik žvilgsnį pamatyti, jei kas ne visai gerai.

2. Esu dėkinga už visus sutiktus žmones – jų sutikau labai daug. Mano darbelis visą laiką su žmonėmis buvo, susitikdavau ne tik vaikus, atėjusius pas mane šokti, bet ir tėvelius, senelius. Kasdien. Tie žmonės, kurie ateidavo arba atvesdavo vaikus, kiekvienu geru žodžiu mane augino. Esu labai dėkinga, kad niekada pikto, blogo žodžio nė iš vieno neišgirdau.

3. Šiemet noriu padėkoti savo vaikams, skiriantiems dėmesio ir padedantiems, ir manimi labai besirūpinančiam sutuoktiniui Juliukui.

Mums visiems labai linkiu, kad Dievulis nuo mūsų nusuktų tą karo grėsmę ir galėtume taikiai bei laimingai toliau gyventi, kurti.

Kultūrologas, publicistas, teisininkas Jonas Nekrašius:

1. 2024-ieji mano asmeniniame gyvenime buvo reikšmingi ne tik tuo, kad minėjau gimimo sukakties 75-metį, profesinės veiklos 50-metį, kūrybinės veiklos 45-metį ir surengiau Šiaulių dailės galerijoje personalinę fotografijų parodą „Voyage“ bei mobiliografijos parodą „Metų laikai Šiauliuose“, bet man šie metai išskirtiniai tuo, kad buvau išrinktas Šiaulių miesto garbės piliečiu. Pirmiausia, už savo kultūrinės ir visuomenės veiklos rezultatus esu dėkingas savo šeimai, artimiesiems, ypač Šiaulių LIONS klubui, kuris pateikė mano kandidatūrą svarstyti Šiaulių miesto savivaldybės garbės piliečio vardo suteikimo komisijai. Dėkoju ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, kurios nariai balsavo už tai, kad man šis garbingas vardas būtų suteiktas.

2. Dėkoju Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmams, kurių vadovai patikėjo mano sugebėjimais ir bendradarbiavo teikiant Lietuvos kultūros tarybai projektą gauti finansavimą knygai „Šiaulių regiono lyderystė: amatai, pramonė ir prekyba XV–XXI a.“ Dar noriu padėkoti Šiaulių miesto savivaldybės Sporto skyriui (šio skyriaus vedėjui Gintarui Jasiūnui), kad nusprendė finansuoti mano parengtą iliustruotą žinyną „Sportas Šiauliuose ir Lietuvoje (iki XX a. vidurio)“, skirtą 100-osioms sukakties metinėms, kai Lietuvos atstovai (tarp jų ir iš Šiaulių kilęs dviratininkas Isakas Anolikas) pirmąkart 1924 m. dalyvavo VIII-ose olimpinėse žaidynėse Paryžiuje.

3. Taip pat nuoširdžiai dėkoju Šiaulių apskrities ir miesto laikraščiui „Šiaulių kraštas“ (vyr. redaktorius Vladas Vertelis) ir savaitraščiui „Etaplius“ (vyr. redaktorė Oksana Laurutytė) už suteiktą galimybę 2024 metais šiuose leidiniuose publikuoti mano parengtus publicistinius straipsnius ir rašinius apie įžymius Šiaulių regiono žmones, istoriją, kultūrą, meną, fotografiją, kinematografiją ir sportą.

Linkiu šiauliečiams ir visiems Lietuvos žmonėms būti tolerantiškiems kitų atžvilgiu, ištikimiems savo kraštui, asmeninės laimės, gerovės ir sveikatos gyvenime, visokeriopos kloties geruose darbuose ir sumanymuose ir, svarbiausia, taikos!